Į Lietuvą grįžusiems širvintiškiams – įvairiapusė pagalba

Lina Jakubauskienė

Nors emigracijos mastai iš Lietuvos vis dar tebėra bauginantys, nemažai lietuvaičių iš užsienio grįžta į Lietuvą. Širvintų pradinėje mokykloje mokosi ne viena atžala šeimų, grįžusių iš Didžiosios Britanijos, Norvegijos. „Iš pradžių šiek tiek baiminausi, ar kiti mokinukai grįžusius į Lietuvą vaikus priims gražiai, draugiškai. Vis dėlto būgštavimai nepasiteisino: niekada negirdėjau jokių patyčių – visi vaikai geranoriški, naujuosius draugus pažiūri, pagloboja“, – sako mokyklos direktorė Irena Sližauskienė.

Lietuvoje – saugiau

 

Širvintiškė Ernesta Bulytė vos prieš keletą mėnesių iš Londono grįžo su dviem vaikais, kur gyveno beveik šešerius metus. Dukra Emilija mokyklą Didžiojoje Britanijoje lankė nuo trejų metų, jaunesnis sūnus Arijanas augo namuose su mama. „Mokykloje vaikai Emilijai nebuvo draugiški, kartais elgdavosi netgi priešiškai. Be to, gyvendami Didžiojoje Britanijoje, nuolat jautėmės nesaugūs, vieni vaikai negalėdavo net išeiti į kiemą pažaisti“, – pasakoja mama.

 

Pasak jos, nebūdavo nė kalbos, kad vaikas galėtų kur nors keliauti vienas. „Jautėmės tarsi uždaryti narvelyje. Labai norėjosi, kad vaikai augtų savarankiški, saugūs. Bėda ta, kad svečioje šalyje nesijautėme savi. Ypač priešiškumas sustiprėjo po „Brexit“. Pedagogai dukrai neskirdavo vaidmenų klasės spektakliuose, nuolat ją ir kitą emigrantę mergaitę išskirdavo iš kitų vaikų. Buvo skaudu visa tai matyti“, – sako E. Bulytė.

Pati Emilija, nuo rugsėjo pradėjusi lankyti Širvintų pradinės mokyklos ketvirtąją klasę, sako, kad Lietuvoje jai labai patinka – čia švaru, jauku, daug žalumos. „Mokykloje jau susiradau draugų, visi čia draugiški, padeda“, – dar sunkokai rinkdama žodžius lietuviškai aiškina mergaitė.

 

Nors šeima Londone kalbėjo lietuviškai, Emilijai vis dar trūksta kalbėjimo įgūdžių. Nuo rugsėjo pradžios jai skirtos trys papildomos savaitinės lietuvių kalbos pamokos, kitokios pagalbos Emilijai kol kas nereikia. „Mergaitė labai aktyvi, dalyvauja klasės gyvenime, sutaria su draugais, susirado geriausią draugę, kuri ją pagloboja“, – teigia I. Sližauskienė.

Pasak jos, tai, kad Emilija geriau kalba angliškai, taip pat – savotiškas privalumas. Ji padeda kitiems klasės draugams, gali juos pamokyti, pasijusti ypatinga ir privilegijuota.

 

E. Bulytės sūnus Arijanas Širvintose lanko darželį. Vaikams, grįžusiems iš užsienio, Širvintų rajone darželis skiriamas be eilės. Tiesa, pasak mamos, teko šiek tiek palaukti, nes susidarė eilė ir iš grįžusiųjų. „Sūnui adaptuotis Lietuvoje sekasi šiek tiek sunkiau, vis dėlto po truputį judame į priekį“, – tvirtina mama.

Jos teigimu, šeima nebenorėtų grįžti į Londoną, nors finansiškai pragyventi ten buvo lengviau: „Lietuva – švaresnė, jaukesnė. Gera matyti, kaip dukra į mokyklą eina su entuziazmu, laukia pamokų, nori susitikti su naujaisiais draugais. Visam laikui tikrai nežadame grįžti į Didžiąją Britaniją. Galbūt nuvažiuosime atostogų, bet tikrai nebepasiliksime.“

 

Pasak mamos, prireiks laiko, kol vaikai apsipras Lietuvoje, bet jau dabar mama džiaugiasi, kad jos dukra – kur kas savarankiškesnė nei Londone. Emilija pati nueina į mokyklą ir pareina iš jos, viena nukeliauja į parduotuvę apsipirkti. Didžiojoje Britanijoje apie tai šeima negalėjo net pasvajoti. „Londone mokykloje, vos vaikams atėjus į pamokas, vartai uždaromi ir užrakinami. Atidaromi tik tada, kai tėvai ateina vaikų pasiimti. Apie savarankiškumą negali būti nė kalbos. Dukra iš Lietuvos išvažiavo savarankiškesnė nei į ją grįžo“, – dėsto moteris.

Ji sako esanti labai patenkinta mokykla, kuri jos vaikus gražiai priėmė, pedagogai, vaikai nuoširdžiai padeda dukrai adaptuotis. Pamažu tobulėja ir mergaitės lietuvių kalbos žinios, ji viską supranta, tik kalbėti jai kol kas lengviau angliškai nei lietuviškai.

 

Autorės nuotraukos

Kitokių vaikų daugėja

 

Šiuo metu Širvintų pradinėje mokykloje, su priešmokykline grupe, mokosi 362 vaikai, yra 17 klasių komplektų. Pasak I. Sližauskienės, į mokyklą ateina vis daugiau ne tik emigrantų, bet ir specialiųjų poreikių turinčių vaikų. Pedagogams dėl to kyla naujų iššūkių.

Ypač sparčiai daugėja hiperaktyvių, elgesio sutrikimų turinčių mokinių. Pernai mokykloje mokėsi ir autizmo sutrikimą turintis vaikas, vis dėlto šiais metais tėvai pasirinko Ukmergės specialiąją mokyklą, kur teikiama daugiau specialistų pagalbos.

 

„Šiuo metu turime tris mokytojo padėjėjo etatus, jie dirba su elgesio sutrikimų turinčiais vaikais. Gaila, bet labai trūksta specialistų, vargstame be logopedo. Kreipėmės visur – ir į Šiaulių universitetą, ir Vilniaus specialiosios pedagogikos centrą, ir į aplinkinių rajonų mokyklas. Žadame specialistui sudaryti geras sąlygas, vis dėlto rasti logopedo taip ir nepavyko. Šiuo metu mokykloje dirba socialinis pedagogas, specialusis pedagogas. Daug dėmesio skiriame pedagogų švietimui, jie lanko seminarus, kelia kvalifikaciją. Bendradarbiaujame ir su Širvintų rajono pedagogine psichologine tarnyba, prireikus siunčiame vaikus ištirti ar kviečiamės iš ten specialistus į mokyklą“, – kalba I. Sližauskienė.

 

Mokyklos vadovė pasidžiaugia, kad visos pradinukus mokančios pedagogės – puikios, jos dirba sąžiningai, yra motiniškos: „Pradinių klasių mokytojos misija – ypatinga, joms tenka ne tik mokyti pirmųjų raidžių ar skaičių, bet ir parodyti, kaip užsirišti batus, susisegioti sagas, susiskaičiuoti mamos pietums duotus pinigus ar gautą valgykloje grąžą. Neturinčiam pašaukimo tokį darbą dirbti būtų sunku.“

Keičiasi ir vaikai, ir tėvai

 

Anot direktorės, dabartiniai vaikai yra gerokai judresni, sunkiau susikaupia nei ankstesni jų bendraamžiai. „Jie gyvena tarsi savame pasaulyje, ne visada reaguoja į pastabas. Pedagogams reikia kur kas daugiau žinių, kad galėtų sudominti pradinukus. Mūsų mokytojos – labai iniciatyvios, jos stengiasi keisti mokymo metodus, konsultuojasi su specialistais, kaip dirbti su vienu ar kitu specialiųjų poreikių turinčiu vaiku“, – sako I. Sližauskienė.

 

Jau rugsėjo pradžioje, vos susipažinusios su klase, pedagogės mato, kokios pagalbos reikės vaikams, prašo direktorės surengti vienokį ar kitokį seminarą. „Pagal mokytojų poreikį ir numatome seminarų temas, kviečiamės lektorius. Pernai turėjome psichologą, kuris daug dirbo individualiai su specialiųjų poreikių turinčiais vaikais, mokytojais. Pagalbos reikia ir pedagogams – jų darbas tampa sunkesnis, jie stumiami į rėmus, suvaržomi. Be to, dabartinių vaikų tėvai labai reiklūs. Juos taip pat kviečiame į seminarus, mokymus“, – pabrėžia mokyklos vadovė.

Jos teigimu, pedagogams ypač sudėtinga dirbti tada, kai tėvai nepripažįsta, kad jų vaikas turi problemų, nenori priimti žinios, kad jam reikia pagalbos. „Tiesa, dabar tėvai tampa vis labiau išprusę, nebe taip baiminasi, kad tam tikrų tarnybų specialistų pagalba uždės jam antspaudą visam gyvenimui. Taip ir nėra – kai tik vaikui nebereikia pagalbos, ji nebeteikiama“, – dėsto direktorė.

 

I. Sližauskienė sako, kad su tėvais reikia dirbti ne mažiau nei su vaikais. Deja, nemažai Širvintose gyvenančių tėvų turi darbus sostinėje, yra labai užimti, neturi laiko vaikams, todėl šie neretai laiką leidžia su planšetiniais kompiuteriais, išmaniaisiais įrenginiais rankose.

Užmezgė ryšį su močiutėmis ir seneliais

 

Direktorei jau senokai kilo mintis į vaikų ugdymą įtraukti jų močiutes ir senelius, kurie turi daugiau laisvo laiko. „Sukvietėme juos į mokyklą pasikalbėti. Galiu drąsiai teigti, kad pirmasis blynas neprisvilo. Tiesa, susirinko nedaug senelių ir močiučių, gal tik apie penkiolika procentų. Vis dėlto tie, kurie atėjo, pasirodė esantys labai aktyvūs ir iniciatyvūs“, – šypsosi mokyklos vadovė.

 

Seneliai pasižadėjo pabūti su vaikais pailgintos dienos grupėje, nes dvi dirbančios auklėtojos ne visada spėja išlydėti vaikus į būrelius, meno mokyklą, palydėti iki autobusiuko, padėti apsirengti. Kiti seneliai ketina dalyvauti klasės valandėlėse, vesti pamokas. „Viena močiutė pasisiūlė – galiu pamokyti siuvinėti kryželiu, megzti kojines. Seneliai medžiotojai mokslo metų užbaigimo šventei žada kaisti šimto litrų katilą, privirti visiems sriubos. Dar kitos močiutės pasisiūlė važiuoti į ekskursijas, kad mokytojai būtų lengviau. Susiplanavome daug veiklų, seneliai susipažino, pasikeitė adresais, kontaktais. Kol kas matau didžiulį užsidegimą, tikiuosi, kad ateityje prie iniciatyvos prisijungs ir daugiau senelių bei močiučių. Turime daug planų ateičiai“, – teigia I. Sližauskienė.

Direktorė pasakoja, kad Širvintų pradinėje mokykloje daug dėmesio skiriama vaikų tarpusavio santykiams, patyčių prevencijai. Į kiekvieną patyčių atvejį reaguojama, stengiamasi nuodugniai viską išsiaiškinti. Vaikai, atėję į mokyklą, privalo išjungti mobiliuosius telefonus, pasiskambinti gali tik per pertraukas ir tik leidus mokytojai.

 

Mokyklos vadovė didžiuojasi, kad Širvintų pradinė mokykla daug metų pripažįstama sportiškiausia Lietuvoje darželių ir pradinių mokyklų kategorijoje. Jau trylika metų iš eilės jai buvo suteiktas garbingas titulas, šiais metais mokyklos atstovai važiuos pasiimti apdovanojimo keturioliktąjį kartą. „Neturime kūno kultūros specialisto – su vaikais dirba tos pačios pradinukų mokytojos. Dėl jų entuziazmo mūsų vaikai nuo vaikystės mokomi patirti judėjimo džiaugsmą, auga sveikesni ir stipresni“, – pabrėžia I. Sližauskienė.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *