„Heroje nesijaučiu – dirbu mėgstamą darbą“

Miglė Lopetaitė

Tikrieji herojai gyvena ne pasakose, o vaikšto žeme visai šalia mūsų, belieka tik juos pastebėti. Viena jų – ikimokyklinio ugdymo auklėtoja Jūratė RUBAVIČIENĖ, šiemet tapusi mokytojų apdovanojimų „Herojai tarp mūsų“ laureate. Ir nors, kaip pati sako, šis apdovanojimas jai buvo staigmena, Telšių lopšelio-darželio „Mastis“ pedagogės darbai kalba patys už save: jos auklėtiniai skina laurus skaitovų konkursuose, deklamuodami autentiška žemaičių tarme, gerbia, puoselėja ir supranta protėvių tradicijas, noriai dalyvauja įvairioje veikloje, o atsidėkodami kasdien Jūratę apdovanoja šiltais apkabinimais. O ir drausminti mažųjų netenka, nes, kaip įsitikinusi J. Rubavičienė, vaikai išdykauja tik tada, kai jiems trūksta užsiėmimų. Šiandien „Švietimo naujienose“ – pokalbis apie tai, ką reiškia dirbti darželio auklėtoja, kodėl vaiko savijautai neretai net to nenorėdami pakenkia patys tėvai ir kuo svarbus savos tarmės išsaugojimas.

 

Jūrate, kaip jaučiatės, gavusi „Herojai tarp mūsų“ mokytojos apdovanojimą?

Iš tikrųjų, visiškai nesitikėjau, kad gausiu šį apdovanojimą, nes tikrai nesijaučiu daranti kažką ypatingo. Dirbu kasdienį mėgstamą darbą ir tiek. Aišku, malonu, kad esu pastebėta ir įvertinta, tačiau heroje nesijaučiu.

 

Kuo Jums brangus darželio auklėtojos darbas?

Baigusi vidurinę mokyklą, ilgai svarsčiau, kokią specialybę pasirinkti. Paraginta tetos, pasirinkau ikimokyklinio ugdymo kelią. Galbūt šiam sprendimui padarė įtakos ir tai, kad mano šeimoje augo devyneriais metais jaunesnė sesė, o netoliese gyveno ir pusseserės, kurias dažnai tekdavo prižiūrėti, kartu žaisti, o kartais ir paauklėti. Baigusi mokslus, pradėjau dirbti darželyje ir šį darbą tebedirbu iki šiol. Kartais pagalvoju, ar norėčiau dirbti kitoje srityje, bet vis dėlto suvokiu, kad, net ir galėdama, nieko nekeisčiau. Dirbdama su vaikais, bėgu, skubu, organizuoju įvairią veiklą, tačiau jaučiuosi reikalinga. O patį didžiausią malonumą teikia bendravimas su mažaisiais. Be to, dirbdama čia, kiekvieną dieną matau, kaip jie auga, vis laisviau jaučiasi, tobulėja ir įgyja didesnį pasitikėjimą savo jėgomis. Tiesa, darbe yra ir sunkumų. Kadangi mokau mišrią grupę, kurioje ugdytiniai yra įvairaus amžiaus, veiklą reikia ne tik pritaikyti ir organizuoti pagal amžių, bet ir ją individualizuoti, tai yra kiekvienam auklėtiniui parinkti jo gebėjimams ir amžiui tinkamas užduotis.

 

Norėčiau pasiteirauti, koks Jums yra didžiausias grįžtamasis ryšys, dirbant šį darbą?

Malonu, kai ugdytiniai nepamiršta nei manęs, nei darželio, kuriame augo, ateina aplankyti, pasisveikinti ar, besimokydami mokykloje, pasirenka darželį socialinei praktinei veiklai atlikti. Džiugu girdėti, kad mano ugdytiniams puikiai sekasi mokykloje, kad jie aktyvūs, aukštus įvertinimus gaunantys mokiniai, dalyvaujantys įvairiuose konkursuose. Gera, kad ir darželio vadovai įvertina, padėkoja, paskatina – tai sukuria gerą atmosferą, priverčia nusišypsoti ir įkvepia tolesniam darbui.

 

Kaip manote, koks yra geras ikimokyklinio auklėjimo specialistas?

Mano nuomone, sužinoti, ar esi geras specialistas, greičiausiai ir geriausiai galima iš vaikų reakcijos. Jei vaikai tave myli ir tavimi pasitiki, apkabina, ateidami į darželį ir iš jo išeidami, tai viską ir pasako. Be to, ikimokyklinio auklėjimo specialistas turi mylėti vaikus, būti atsakingas, pareigingas, darbštus. Darželio auklėtojai (-ui) svarbu domėtis ugdymo naujovėmis, tačiau negalima užmiršti ir mūsų tradicijų, papročių.

 

Kodėl, Jūsų manymu, darželiai yra reikalingi vaikams? Kuo tai jiems padeda, prieš žengiant pro mokyklos duris?

Ikimokyklinio ugdymo įstaigos, mano nuomone, yra labai reikalingos. Juk būtent čia vaikai įgyja įvairių patirčių, išmoksta bendrauti su bendraamžiais, suaugusiaisiais, sužino, kaip elgtis vienokioje ar kitokioje situacijoje, mokosi spręsti iškilusias problemas, pripranta prie dienotvarkės. Vaikai darželiuose ugdomi įvairiapusiškai, pagal visas kompetencijas: socialinę, pažinimo, meninę, komunikavimo, sveikatos saugojimo. Iš patirties matyti, kad vaikai, nelankę darželio, kur kas sunkiau adaptuojasi mokykloje. Pastebiu ir tai, kad tėveliai, nevedę pirmos atžalos į darželį, pamato, kaip vaikui sunku mokykloje, tad, atvedę antrąją atžalą, labai džiaugiasi rezultatu.

Dažnai tėvai daro klaidą, išgyvendami labiau už vaikus, o tada tas nerimas, nepasitikėjimas persiduoda ir mažiesiems… Esu tikra, jei tėvai pasitiki ugdymo įstaiga, pedagogais, tai ir vaikai daug greičiau pripranta prie naujos aplinkos.

 

Kas sunkiausia vaikams, lankantiems darželį, ypač pradžioje?

Vaikui, atėjus pirmą kartą į darželį, labai sunku adaptuotis naujoje aplinkoje, priprasti prie naujo režimo, naujų žmonių, bendraamžių. Adaptacijos metu kiekvienas savaip reaguoja į naują aplinką, naujus draugus. Šis laikotarpis vidutiniškai gali užtrukti nuo 1–3 mėnesių – tai priklauso nuo vaiko individualių ypatybių ir charakterio bruožų. Kartais vaikai labai greitai pripranta, bet būna ir išskirtinių atvejų, kai adaptacija užsitęsia ilgiau nei paprastai. Prieš atvesdami į darželį, pirmiausia atžalą turėtų paruošti patys tėvai: kalbėtis, įtikinti, kad darželyje galės žaisti, bendrauti su bendraamžiais, susirasti draugų. Dažnai tėvai daro klaidą, išgyvendami labiau už vaikus, o tada tas nerimas, nepasitikėjimas persiduoda ir mažiesiems… Esu tikra, jei tėvai pasitiki ugdymo įstaiga, pedagogais, tai ir vaikai daug greičiau pripranta prie naujos aplinkos.

 

Kaip stengiatės padėti auklėtiniams įveikti minėtus sunkumus, kokių priemonių imatės?

Visada stengiuosi iš tėvų sužinoti kuo daugiau informacijos apie ugdytinius. Kuo daugiau turiu informacijos apie vaiką, tuo lengviau galiu sudominti jam patinkančia veikla. Kai vaikas ateina į grupę, svarbu pastebėti jo jausmus, poreikius ir padėti juos patenkinti. Auklėtiniams paaiškinu, kas yra darželis, kad tai vieta, kur galima žaisti su bendraamžiais, sužinoti ir išmokti naujų dalykų, supažindinu su grupės aplinka, taisyklėmis, kurių būtina laikytis. Taip pat supažindinu ir tėvus su grupės patalpomis, vaiko asmeniniais daiktais, vykstančia ugdomąja veikla grupėje ir kitose patalpose, dienotvarke, bendrąja tvarka. Tiems, kam iš karto būna nedrąsu palikti vaiką, pasiūlau pasilikti ir stebėti, kaip jam sekasi, kaip jaučiasi kiti vaikai. Kai tėvams pasidaro ramu ir jie įsitikina, kad yra suteikiamos puikios sąlygos vaiko ugdymui, poilsiui, žaidimams, tada ir jų mažieji greičiau adaptuojasi.

 

Papasakokite, kokių dalykų mokosi Jūsų auklėtiniai ir kokios užduotys sulaukia daugiausia susidomėjimo?

Dirbu pagal ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programą, ugdau vaikus pagal visas kompetencijas. Pastebiu, kad vaikams patinka, geriau įsisavina mokomąją medžiagą, kai ji yra pateikiama per žaidimą. Mano auklėtiniai mėgsta žaisti liaudies didaktinius, judriuosius, stalo žaidimus, piešti, konstruoti, keliauti, mokytis eilėraščių, įvairių pasakojimų, skaičiuoti, pažinti raides, tyrinėti. Be to, mokau pažinti savo kraštą, jo kultūrą, papročius ir tradicijas gyvai – organizuoju išvykas, ekskursijas. Pastebiu, kad, jei vaikai yra užimti, turi ką veikti, nebelieka laiko išdykauti.

 

Ar turite kokių tradicinių kasmetinių darželio renginių ar akcijų? Kaip jas minite?

Jau septinti metai, kai sukviečiame rajono ikimokyklines įstaigas į žemaitiškus skaitymus. Kiekvienais metais renginį skiriame aktualiai temai pažymėti. „Šnekiekem tep, kap muotinas išmuokė“ (renginį skyrėme Tarmių metams), „Augu kartu su žodžiu“, „Telše – Žemaitėjės suostėnė“ (renginį skyrėme Telšių miesto jubiliejui), „Papasakuok mon, kas ta Lietuva“ (Lietuvos 100-mečiui paminėti), „Žemaitėjė, kuoki to graži“.

Žinoma, kasmet švenčiame visas kalendorines šventes. Jau tapo tradicija Rudenėlio šventę minėti gamtoje: prie ežero, miške, ant piliakalnio. Galime pasidžiaugti, kad šiame krašte turime gražų Šatrijos kalną, Ilgio ežerą, lankėmės ir pas ūkininką sodyboje. Taip pat organizuojame skrybėlaičių, rudeninių batų šou. Be to, mūsų įstaiga aktyviai įsitraukia į įvairius sporto ir judėjimo renginius. Pagal visas Žemaitijos tradicijas švenčiame Užgavėnes. Nepamirštame ir Kaziuko mugės, į kurią aktyviai įsitraukia visa bendruomenė. Na, o šeimos šventę dažnai švenčiame Žemaičių kaimo buities muziejuje.

 

Vaikus mokote jau daugiau nei 3 dešimtmečius. Ar pasikeitė vaikų interesai per šiuos metus?

Žinoma, vaikai keičiasi – juk toks laikmetis. Dabartiniai vaikai jau nuo mažens naudojasi informacinėmis technologijomis, žaidžia kompiuterinius žaidimus, juos sunkiau sudominti mokomąja medžiaga. Dauguma vaikų – labai judrūs, nenustygstantys vienoje vietoje. Tačiau tiek anksčiau, tiek dabar vaikai mėgsta žaisti, bendrauti su bendraamžiais.

 

O ar Jūs, mokydama juos, naudojate informacines technologijas?

Ugdant šiuolaikinius vaikus, būtina naudoti informacines technologijas. Grupėje turime kompiuterį, ieškome reikalingos ugdymui medžiagos, klausome įvairių kūrinėlių, muzikos, dainelių. Taip pat naudojamės interaktyviąja lenta. Pastebime, kad taip ugdytiniai dar geriau įsimena informaciją, įtvirtina žinias ir gebėjimus.

 

Kokias vertybes skiepijate savo auklėtiniams?

Mokau mylėti ir gerbti savo šeimą, savo gimtąjį kraštą, suprasti kitus ir save, užjausti, būti tolerantiškam, nuoširdžiam, darbščiam, atsakingam.

 

Esate žemaičių tarmės puoselėtoja ir būtent jos mokote savo auklėtinius. Sakykite, kuo ir kodėl Jums brangi žemaičių tarmė?

Aš gimiau ir augau Žemaitijoje, todėl man labai brangi žemaičių šnekta – juk tai mano mamos šnekta. Supratau, koks neįkainojamas dalykas yra tarmė, kai mano tėvelis, būdamas aukštaitis, ir pragyvenęs daugiau nei 50 metų Žemaitijoje, taip ir neprabilo žemaitiškai – tokia jam buvo brangi sava aukštaičių tarmė, taip jis buvo prie jos prisirišęs… O mūsų šeima gyveno Žemaičių Kalvarijoje, mažame Žemaitijos miestelyje. Aš su mama, sese, giminaičiais, bendraamžiais, pažįstamais visą gyvenimą kalbėjau ir iki pat šiandien tebekalbu žemaitiškai. Kai buvau vaikas ir paauglė, niekada nesigėdijau žemaitiškos šnektos, nes man ji buvo ir yra brangi, graži, miela. Kaip rašė poetė Irena Daubarienė: „<…> Pakaštavuokem: tarmie mūsų gimtuoji skani, kap kunkuola babūnelės putruo, da ana dėdle atgajinga, kap vondou diedis šulinie…<…>“

 

Kartais visuomenėje tenka nugirsti tokį požiūrį iš pačių tarme kalbančių žmonių, kad tarmiškai kalbėti viešumoje tarytum gėda, neįprasta ar nemalonu. Ką manote?

Manau, kad mes, žemaičiai, turime dėti visas pastangas, kad tarmė išliktų, juk tai – mūsų išskirtinumas. Bendrine kalba gali šnekėti visi, o žemaitiškai – ne. Todėl džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad mano vaikai, anūkės kalba žemaitiškai. Stengiuosi, kad ir mano ugdytiniai pamiltų savo gimtą šnektą, ją brangintų, puoselėtų ir perduotų savo vaikams. Tad dedu daug pastangų darželyje, prašnekindama juos žemaitiškai, ruošdama konkursams, ieškodama autentiškų, jiems suprantamų tekstų.

 

Kuo Jums brangus pats Žemaitijos kraštas, vaikystės gimtasis miestelis ir miestas, kuriame dirbate – Telšiai?

Tai nuostabus kraštas! Gimiau Žemaičių Kalvarijoje, kur kasmet liepos mėnesį vyksta Didieji Žemaičių Kalvarijos atlaidai. Čia suvažiuoja žmonės iš visos Lietuvos. Žemaičių Kalvarijos bažnyčia nuo seno garsėja stebuklinga Nukryžiuotojo Jėzaus figūra ir stebuklingu Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslu. Į savo gimtąjį miestelį grįžtu dažnai, ten gyvena mano mama, artimieji. Na, o Telšiuose gyvenu jau 32 metus ir vis dar negaliu atsistebėti, koks tai gražus miestas! Ir jis kiekvienais metais, atrodo, tik gražėja. Įdomu tai, kad Telšiai, kaip ir Roma, stovi ant septynių kalvų.

 

Kaip keliais sakiniais apibūdintumėte Žemaitiją, jei ją reikėtų pristatyti tiems, kurie jos nepažįsta, nėra ten gyvenę ar lankęsi? Ką išskirtumėte?

Ar esate matę, kad miesto viduryje tyvuliuotų ežeras? Apsilankykite Telšiuose ir įsitikinsite, kad dar daug netikėto galite pamatyti ir patirti. Ir žmonės čia geri gyvena: darbštūs, draugiški, nuoširdūs.

 

Leiskite pasiteirauti, o ką mėgstate veikti laisvalaikiu? Kokie Jūsų pomėgiai?

Nors laisvalaikio lieka nedaug, stengiuosi jį išnaudoti prasmingai. Vasarą, rudenį mėgstu uogauti, grybauti, būti gamtoje. Taip pat mėgstu skaityti. Laisvalaikiu labiausiai patinka romanai, tačiau dažnai skaitau ir kitokią, ypač darbe praverčiančią literatūrą: pasakas, etiologines sakmes, legendas, padavimus, smulkiąją tautosaką. Ieškau autentiškų kūrinių, kuriuos panaudoju mokydama ugdytinius tarmiškų pasakojimų, įvairiems konkursams (pavyzdžiui, Lietuvos vaikų ir moksleivių lietuvių liaudies kūrybos atlikėjų konkursui „Tramtatulis“).

Truputį kelia nerimą tėvams suteikiama galimybė priimti sprendimą dėl 5 metų vaiko priešmokyklinio ugdymo, neatsižvelgiant į Pedagoginės psichologinės tarnybos rekomendacijas.

 

Kaip vertinate būsimas švietimo permainas ikimokyklinio ugdymo srityje?

Kai sakome, kad keičiasi vaikai, savaime suprantama, kad ateina ir permainos – jos neišvengiamos. Mes, suaugusieji, taip pat keičiamės ir stengiamės atliepti naujus laikmečio poreikius ir reikalavimus. Truputį kelia nerimą tėvams suteikiama galimybė priimti sprendimą dėl 5 metų vaiko priešmokyklinio ugdymo, neatsižvelgiant į Pedagoginės psichologinės tarnybos rekomendacijas. Sprendimas penkiametį vaiką leisti į priešmokyklinę grupę turėtų būti rimtai apsvarstytas tėvelių, tai negali tapti dažnai tarp jų pasitaikančiu „varžymusi“ savo vaiko šaunumu, mokėjimais… Juk mes, auklėtojai, matome, kokia skirtinga gali būti to paties amžiaus vaikų branda.

 

Ko norėtumėte palinkėti savo esamiems ir būsimiems kolegoms?

Sveikatos, kantrybės, na, ir, žinoma, nesibaigiančio kūrybiškumo.

 

Dėkui už pokalbį!

Griežtai draudžiama svietimonaujienos.lt paskelbtą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, socialiniuose tinkluose, perkurti ar platinti kuriuo nors pavidalu nenurodant svietimonaujienos.lt kaip šaltinio.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *