Gyvoji istorija šalia mūsų

Rasma Staškuvienė
,
Mosėdžio g-jos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja metodininkė

Gyvoji istorija… Jos nėra mokymo programose, vadovėliuose, egzaminuose. Tai mūsų tėvų, senelių ir prosenelių išgyventi ir mums papasakoti įvykiai. Kaip nelengva tuos atsiminimus surinkti ir kaip svarbu juos užrašyti, gali papasakoti Skuodo r. Mosėdžio gimnazijos mokinių ir mokytojų grupė, dalyvavusi tarptautiniame projekte ir po metus trukusio įtempto darbo išleidusi knygą „Gyvoji istorija“ (angl. „Oral History“) lietuvių ir anglų kalbomis. Apie knygos sukūrimą ir iškilmingą jos pristatymą, vykusį 2017 m. rugsėjo 29 d. Mosėdžio gimnazijoje, buvo rašyta 78-ajame „Mūsų žodžio“ numeryje (Laima Sendrauskienė „Knygos idėjos zigzagai: San Diegas (JAV), Prienai, Švenčionys, Mosėdis“). Po renginio sulaukėme labai daug klausimų apie projekto eigą, jo tąsą, sklaidą. Tad trumpai apie visa tai.

 

Idėja dalyvauti tarptautiniame projekte pirmiausia susižavėjo jauna Mosėdžio gimnazijos istorijos mokytoja Lina Sėlenienė. Dar 2016 m. Mosėdyje vykusioje pilietiškumo konferencijoje „Pilietinis švietimas: kas vyksta Lietuvos regionuose?“ išgirdusi Prienų „Žiburio“ gimnazijos direktorės Irmos Kačinauskienės pasakojimą apie jų sukurtą knygą, kurios leidybą finansavo San Diego universiteto profesorė Nancy Hanssen, ji prakalbino Irmą ir išsiaiškino galimybes dalyvauti projekte. Čia pat, konferencijos salėje, per penkias minutes buvo sukurta mokytojų komanda, kuriai ši idėja pasirodė įdomi ir prasminga. Savo noru ir niekieno neverčiamos prie šio (tada dar nenujautėme, kad tokio sunkaus ir ilgalaikio) darbo prisidėjo anglų kalbos mokytoja Lina Klovienė ir aš, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Rasma Staškuvienė. Džiaugiamės ir dėkojame gimnazijos direktorei Audronei Šverienei, kad palaimino mus šiai veiklai ir kad viso projekto metu jautėme jos palaikymą ir pagalbą. Knygą „Gyvoji istorija“ kūrė ne tik mokytojos, bet ir 15 Mosėdžio gimnazijos mokinių: Rytis Gliožeris, Saulė Jankauskaitė, Brigimantas Kontrimas, Greta Ažondenytė, Laura Hoffmann, Renata Rubavičiūtė, Renata Ereminaitė, Akvilė Sėlenytė, Tauras Vaikšnoras, Kamilė Šukytė, Justinas Sendrauskas, Gabija Žeimytė, Deividas Skridaila, Reda Ruginytė, Simonas Petrošius. Vieni mokiniai parinkti mokytojų pagal domėjimąsi istorija, pagal gebėjimą kurti tekstą ar versti jį į anglų kalbą, kiti, sužinoję apie būsimą projektą, patys pasisiūlė prisidėti. Taip prasidėjo darbas – knygos kūrimas.

 

Visi drauge suplanavome būsimos knygos struktūrą. Nutarėme remtis trimis aspektais: ieškoti gimnazijos muziejuje saugomų, bet niekur nepublikuotų kraštiečių atsiminimų apie miestelį ir mokyklą; apklausti projekto dalyvių (mokinių ir mokytojų) aplinkos žmones: prosenelius ir senelius, tėvus, tetas ir dėdes, išgyvenusius Antrąjį pasaulinį karą, pokarį, sovietmetį, menančius senąjį Mosėdį ir mokyklą; „suskaičiuoti“ šviesuolius, kurie „į žmones išėjo“ iš Mosėdžio (čia gimė ar kurį laiką gyveno). Maketuodami knygą (maketavome patys) stengėmės, kad aprašyti istoriniai faktai būtų sudėlioti kiek įmanoma chronologine tvarka: nuo seniausiai įvykusių, apie kuriuos jau tik garbingų senjorų tėvai ir seneliai yra pasakoję, iki ne taip seniai, prieš dešimtmetį, kitą, vykusių. Taip atsirado knygos skyriai: tarpukaris, II pasaulinis karas, pokaris. Paskutinį knygos skyrių pavadinome „Mūsų pasididžiavimas“ – čia surinkome trumpą informaciją apie žymius, nusipelniusius tautiečius. Didžiuojamės jais ir norime, kad jų vardai per amžius išlikų žinomi, tai: Vaclovas Intas, Juozas Tumas-Vaižgantas, Pranciškus Karevičius, Romualdas Granauskas, Ričardas Pakalniškis, Laima Dabrienė, Alma Skruibytė-Granauskienė, Liudvikas Gadeikis, Dalia Teišerskytė, Stasys Puškorius, Stasė Lygutaitė-Bucevičienė, Birutė Rokaitė-Vanagienė, Edvardas Rudys, Vacys Milius, Petras Vaškys, Vytautas Brencius, Marija Meilė Kudarauskaitė, Edmundas Leonavičius, Jadvyga Dimaitė-Grikšienė, Adomas Galdikas, Doloresa Kazragytė, Algirdas Vaseris, Povilas Kuprys, Ignas Raudonis, Rimantas Eidėjus, Liudvikas Dambrauskas, Artūras Jonkus.

 

Šiek tiek pravėriau langą į seną savo trobą

Ir vėl užuodžiau duoną, kepamą mamos,

Prisėdau su saviškiais prie atsiminimų stalo –

Ką jie širdin įdėjo – nepamiršiu niekados…

Nejučia galvoje susidėliojo ketureilis, kuris tapo ruošiamo pristatymo ašimi. O pravėrę tą langą galime pamatyti daug ką… Buvusi Mosėdžio gimnazijos istorijos mokytoja Aldona Rimkevičienė pasakojo: „Turiu išsaugojusi mamos atminimą – 1925 m. leidimo knygą „Virėja“. Šiai knygai jau beveik 100 metų. Čia minimi patiekalų pavadinimai visai kitokie: vinigretas, šutinta mėsa, lydžio ruliadas, sausainiai „Bolševikai“. O krupniką, kuriam reikėdavo net 16 specialių žolelių, mano mama virė prezidentui Antanui Smetonai ir Ministrui Pirmininkui Juozui Tūbeliui.“ Liudas Paulauskas, senjoras, buvęs geografijos mokytojas, prisiminęs, kaip po karo ėjo mokslus, pasakojo: „Į mokyklą tekdavo eiti šešis kilometrus. Mes turėjome seną vienaakę kumelę, kad man būtų lengviau, tėvelis leido į mokyklą joti arkliu. Vaikai bėgdavo man iš paskos, gąsdindavo mano kumelę, bet ji buvo rami ir ėjo ten, kur man reikėjo. Ją laikiau vienoje į Sibirą išvežtų žmonių daržinėje. Šieno savo kumelei iš pradžių vežiausi iš namų, o vėliau pamačiau, kad jo daržinėje yra pakankamai, ir tada buvau ramus, kad mano „transportas“ bus paėdęs, kol baigsiu pamokas.“ Pasakodama apie sovietmečio pirmuosius metus 97-erių metų senolė Kazė Remezienė, projekto dalyvės Renatos močiutė, pasakojo: „Patikėję pažadais ir galimybe gyventi savarankiškai, mudu su vyru parašėme pareiškimą stoti į kolūkį. Pažadai taip ir liko pažadais. Valgęs ar nevalgęs, bet į kolūkį eiti dirbti privalėjai. Už darbadienius kolūkyje gaudavome 20 kapeikų. Susitaupiusi pinigėlių, už 25 rublius nusipirkau paršiuką. Nešiausi jį namo pasikišusi po pažastimi ir pusiaukelėje pajutau, kad jis nebejuda. Nebežinojau, ką daryti. Ar neštis jį toliau, ar mesti į griovį? Tuo momentu mano galvoje sukosi tik viena mintis: „Ką dabar darysiu? Nebeturiu nei pinigų, nei paršiuko.“ Verkdama sugriebiau paršiuką už kojos ir mečiau į šalikelę, o jis tuo tarpu stryktelėjo iš mano rankų. Pasirodo, mano paršiukas tiesiog buvo kietai įmigęs. Stvėriau jį į glėbį ir kaip kūdikį (dar labiau verkdama) pradėjau bučiuoti.“ Senjorė Stasė Paulauskienė, buvusi Mosėdžio vaikų darželio vedėja, miestelio aktyvistė, prisiminusi jaunystę, pasakojo: „Mosėdis ne visada buvo toks gražus kaip dabar. Seniau žmonės apie aplinkos grožį mažai galvojo. Iniciatyvą, kad reikia tvarkytis, pirmiausia parodė Mosėdžio ambulatorijoje dirbantis gydytojas Vaclovas Intas. Tiems, kurie gyveno labiausiai apsileidę, gydytojas juokais žadėjo išrašyti ne tik vaistų, bet ir ūkiško muilo, tvarkingesnių sodybų šeimininkams buvo įteikiami apdovanojimai. Taip Mosėdyje buvo pradėta švęsti tradicinė „Tvarkdaraičio šventė“.

 

Iškilmingas knygos pristatymas vyko rugsėjo 29 d. Mosėdžio gimnazijos aktų salėje. Į renginį atvyko jos leidybos darbus finansavusi San Diego (JAV) universiteto profesorė N. Hanssen, Prienų ir Švenčionių mokyklų atstovai, Skuodo rajono savivaldybės ir Švietimo skyriaus atstovai, rajono mokyklų mokiniai ir mokytojai, Mosėdžio seniūnijos ir miestelio įmonių atstovai, mokinių šeimų nariai. Sulaukėme ir didelio būrio svarbiausių projekto dalyvių – tų, kurių atsiminimus apie įvairaus senumo įvykius mokiniai surašė į knygą „Gyvoji istorija“. Labai džiaugėmės, kad į knygos pristatymą atvyko ir žymi mūsų kraštietė, visuomenės veikėja, poetė Dalia Teišerskytė bei buvusi Seimo narė, teisininkė, dabar Mosėdžio gyventoja Zita Šličytė. Projekte dalyvavusių mokinių ir mokytojų meninė-publicistinė kompozicija, kurią dainomis papildė meno vadovė Vita Pajarskienė, su gyvais atsiminimais, padėkomis ir diskusijomis prie kavos puodelio užsitęsė iki trijų valandų, tačiau niekam neprailgo. Senjorai juokavo, kad skubėti į namus norėtųsi nebent dėl to, kad kuo greičiau galėtų pradėti skaityti dar spaustuvės dažais kvepiančią knygą, kurios autoriais patys tapo.

 

Praėjo du mėnesiai po knygos pristatymo, bet atgarsiai apie ją dar neblėsta. Teko girdėti kalbant, kad, jeigu būtų galimybė tęsti, istorijų atsirastų dar daug ir įdomių: ne viską prisiminę, negalvoję, kad į tokią rimtą knygą išaugs jų atsiminimai. Kūrybinė grupė savo išleistą knygą ir jos pristatymą yra užregistravusi akcijoje „Dovana Lietuvai“, skirtoje Lietuvos valstybingumo atkūrimo 100-mečiui paminėti. Sulaukėme nemažai pakvietimų pristatyti savo patirtį iš įvairių miestų mokyklų ir centrų. Ir, žinoma, tuo pasinaudojome.

2017 m. lapkričio 16 d. Kretingos Simono Daukanto progimnazijoje vyko tarptautinė teorinė-praktinė konferencija „Sėkmingos integracijos į ugdymo turinį faktoriai ir geroji patirtis“. Šioje konferencijoje pranešimą tema „Istorijos, lietuvių kalbos ir anglų kalbos integravimas per projektinę veiklą“ skaitėme visos trys projekte dalyvavusios mokytojos metodininkės.

 

Lapkričio 28 d. Kauno tautinės kultūros centre vyko respublikinio projekto „Giminės medis – 2017“, skirto Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui paminėti, baigiamoji konferencija. Renginio partneriai – Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos Kauno krašto bajorų draugija. Šio projekto tikslas – skatinti jaunimą domėtis savo šeimos, bendruomenės, valstybės praeitimi, saugoti tautos tapatumą, didžiuotis savo šeima, gimtąja šalimi, lavinant meninius, kūrybinius gebėjimus. Projekto veiklose mūsų gimnazijos mokiniai dalyvauja jau ne pirmus metus. Šiemet buvo nusiųsti trijų mokinių darbai: Akvilės Sėlenytės darbas į sekciją „Šeimos relikvija“, Renatos Ereminaitės didelės apimties tiriamasis darbas „Užmerktos mūsų sodybų akys“ ir jau minėta knyga „Gyvoji istorija“. Renatos darbas pripažintas geriausiu (tapo laureatu). Atidaryti šios konferencijos buvo pakviesta mūsų gimnazijos mokinių ir mokytojų grupė, išleidusi knygą „Gyvoji istorija“. Kauno tautinės kultūros centras ir bajorų draugijos atstovai labai džiaugėsi mūsų mokinių darbais, jų susidomėjimu tėvų ir protėvių gyvenimo istorijomis, apdovanojo mokinius ir mokytojas padėkos raštais, knygomis, asmeninėmis dovanėlėmis ir kvietė ateityje šios veiklos nepamiršti, ją toliau plėtoti.

 

Gruodžio 1 d. Mosėdžio gimnazijos mokinių grupė, kūrusi knygą „Gyvoji istorija“, ir mes, jų mokytojos L. Sėlenienė, R. Staškuvienė, L. Klovienė, meno kolektyvų vadovė Vita Pajarskienė, buvome pakviesti į Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centro organizuotos iniciatyvos „Man rūpi“ baigiamąjį renginį, vykusį Panemunės pilyje (Jurbarko r.). Užregistruotų iniciatyvų buvo labai daug, organizatoriai paminėjo keliolika geresnių, o penkios komandos (iš Viešvilės, Šeduvos, Vilkaviškio, Vilniaus ir Mosėdžio) buvo paprašytos savo veiklas pristatyti viešai. Mūsų darbas buvo gerai įvertintas, o meninė-publicistinė kompozicija, paruošta pagal knygą „Gyvoji istorija“, pasak organizatorių, papuošė renginį. Po oficialiosios dalies visų laukė pietūs prabangiame pilies restorane ir ekskursija po ką tik restauruotas pilies erdves.

 

Pasibaigė kalendoriniai 2017-ieji… Pabaigtas ir visuomenei pristatytas Mosėdžio gimnazijos projektas „Gyvoji istorija“. Tačiau veiklos tęsiasi ir ateities planai negęsta ne tik mokytojų, bet ir kūrybinę ugnelę pagavusių mokinių širdyse. Svarstomos galimybės sukurti knygos tęsinį, nes pradėtas darbas tarsi „užvedė“ mus šiai veiklai. Aptardami metų darbą visi pripažinome, kad net ir apie artimųjų – mamų, tėčių – gyvenimus daug ko iki šiol nebuvome girdėję, jei ne projektas, nebūtume ir sužinoję. Rašydami ugdymo planus ir projektus kartais kuriame sudėtingiausius tikslus ir uždavinius, kaip ugdyti mokinių pilietiškumą. Tačiau juk sakoma, kad pilietiškumas yra tai, ką darome ne sau, o kitiems. Kai žmogus yra aktyvus, atsakingas bendruomenės narys, kuriam rūpi aplinka, kurioje jis gyvena, kuris didžiuojasi savo tėvų, senelių darbais, papročiais ir rūpinasi, kaip juos užrašyti ir išsaugoti… Juk tai ir yra tikrasis pilietiškumas. Ir tegul bus ši mūsų sukurta ir dviem kalbomis išleista knyga „Gyvoji istorija“ simboliška dovana Lietuvai, švenčiančiai 100-ąjį gimtadienį.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.

Komentarai (12)

  • Jolanta Valiukienė

    Būtų įdomu paskaityti šią knygą.K
    ur galima nusipirkti šią knygą?Mano mama lankė Mosėdžio mokyklą,o seneliai gyveno netoli Mosėdžio.

  • Jolanta Valiukienė

    Įdomu būtų paskaityti,nes mano mama lankė Mosėdžio mokyklą,o seneliai gyveno netoli Mosėdžio.Kur būtų galima nusipirkti šią knygą?

    • Rasma

      Knyga nėra pardavinėjama, jei kaip nors susisiektumėt su mumis, atrastume žemiečiams dovanų 🙂 Kontaktus galėtumėt rasti Mosėdžio gimnazijos tinklapyje ar per facebooko messengeri.

  • Dovilė

    Apie tai, kad tokia veikla yra puiki proga vaikams mokytis iš faktų auginti emocijas, vertybes – tyrinėjant, kaip kuris nors istorijos įvykis palietė jo šeimą, apylinkės gyventojus, formuojamas emocinis ryšys, rudeninėje konferencijoje kalbėjo ir G. Kazakevičius.

  • Istorijos mokytojas Bitautas

    Labai graži ir sveikintina iniciatyva. Verta pastebėti, kad žodinės istorijos (angl. oral history) ypač paplitusi anglakalbėse šalyse, kur mokiniai patys renka ir fiksuoja medžiagą, kas čia puikiai ir buvo atlikta. Tiesa, nepritarčiau, jog tai kažkokia naujovė ji dažnai ir daug kur naudojama mokyklose (ją labai propagavo jau dabar buvusio LEU istorijos didaktas prof. Benediktas Šetkus). Visoje šioje istorijos atskiros padėkos verta JAV finansavimas – kitaip leidinių neišleisi. Tokia realybė.
    Kad šis graži iniciatyva paplistų plačiau, reiktų kokią pdf versiją, kad ir ištrauką patalpinti internete. Tokių ir kitų iniciatyvų daug, gal trūksta tik sklaidos ir idėjų kur mokytojai galėtų pasižiūrėti pavyzdžių.

    • Redaktorė Zina

      Komunikavimas yra, manau, viena didžiausių problemų. Nors keista. Turime tokias galimybes… Bet gal įvairiausių informacijų per daug, gal jos išblaškytos, gal stinga laiko susikaupti ir atsirinkti tuos šaltinius, kurie verti nuolatinio dėmesio. Dešimtys gal… Bet ,,Švietimo naujienos” ir siekia tapti kasdien atsinaujinančiu žinios nešėju. Tik be Jūsų, mokytojai, mes ne ką nuveiksime. Žinome, kad apsilankote, bet retas kuris parašo atsiliepimo žodį, paspaudžia ,,patiktuką” ar ,,nepatiktuką”. O juk dar yra galimybė lengvai dalintis, skleisti žinią, kuri Jums atrodo to verta. Paskatinti šių komentarų temą tęsime. Pirmadienį ,,Švietimo naujienų” korespondentė vyksta į ,,Žiburio” gimnaziją, kuri davė pradžią idėjai. O ,,Žiburio” gimnazija, kiek daug vien pavadinimas sako, šiemet kaip ir Lietuvos valstybė mini savo šimtmetį. Štai taip…

  • Jurgita

    Džiaugiuosi, kad su Jumis, Lina Sėleniene ir kolegės, susipažinau. Stebiuosi Jūsų iniciatyvumu ir kūrybiškumu. Sėkmės Jums dirbant tokius prasmingus darbus.

    • Lina

      Dėkoju už gražius žodžius. Labai džiaugiamės, kad mūsų nuveikti darbai visus džiugina.

  • Olivija

    Ačiū už straipsnį, kuris „pagauna” dėl keleto priežasčių. Veikiausiai tos priežastys kiekvienam skaitančiajam skirtingos, bet pirmiausia norisi kartu su straipsnio autore, jos kolegomis ir mokiniais pasidžiaugti bendro prasmingo darbo rezultatu. Ne vienas turbūt esame patyręs jausmą, kai pasibaigus ilgam kūrybiniam procesui, tegu ir labai įdomiam ir įtraukiam, pasidžiaugti rezultatu tiesiog pritrūksta ir entuziazmo, ir jėgų… Panašu, kad Mosėdžio gimnazijoje taip neatsitiko!
    Kita priežastis, dėl kurios labai norisi pagirti „Gyvosios istorijos” autorius yra ta, kad jei ne jų darbas ir šitas straipsnis, vargu ar kada didelė dalis skaitytojų būtų sužinojusi, kokias įspūdingas asmenybes davė Lietuvai Mosėdžio kraštas. Svarbiausia, kad dalis tų garsių žmonių gyvena, kuria, dirba ir dabar, šalia mūsų. Tikėtina, kad didelis malonumas jiems buvo tapti „Gyvosios istorijos” dalimi, pavyzdžiu visiems tiems, kurie dar tik ieško gyvenimo prasmės ir savo tikrojo kelio.
    Ir dar labai smagu tai, kad šis projektas subūrė skirtingų Lietuvos regionų gimnazijas, kad prieniškių patirtis pasklido po Lietuvą ir įgijo dar didesnę vertę ir naują prasmę. Juk vertingiausia visada yra tai, kuo daliniesi su kitais.
    Tiesą sakant, apie Prienų „Žiburio” ir Mosėdžio gimnazijos iniciatyvas teko ne kartą girdėti. Tas faktas, kad šios gimnazijos susitiko ir jų susitikimas davė tokį prasmingą rezultatą, turbūt labiau dėsningumas nei atsitiktinumas.
    Lauksime tęsinio!

    • Rasma

      Dėkojame už gerus žodžius, tikrai manome, kad buvo verta tas istorijas užrašyti ir išsaugoti, nes vos užrašėme atsiminimus, vienos istorijos pasakotoja, nesulaukusi knygos išspausdinimo, iškeliavo Anapilin, o senas namas, kurį nufotografavo viršelio kūrėjai, jau nugriautas.

  • Aldona

    Skaičiau straipsnį ir žavėjausi… Taip gera buvo širdyje. Šis straipsnis paneigia visus komentarus ir straipsnių antraštes „populiariuosiuose“ portaluose, kai tenka skaityti, kad mokytojai nedirba, nesudomina mokinių, neugdo pilietiškumo… Juk taip nėra. Lietuvoje daug puikių, išradingų, mokinius įkvepiančių Mokytojų. Esate šaunios Mosėdžio gimnazijos Mokytojos, L. Sėleniene, R. Staškuviene, L. Kloviene, V. Pajarskiene, įžiebusios pažinimo ir kūrybiškumo ugnį savo mokinių akyse. Graži iniciatyva, prasmingos veiklos ir rezultatas – knyga „Gyvoji istorija“. Atrodo, labai ne daug reikia: geros idėjos, ryžto, bendraminčių ir nuoširdaus darbo. Mielos kolegės, Jūs ir Jūsų mokiniai: Rytis Gliožeris, Saulė Jankauskaitė, Brigimantas Kontrimas, Greta Ažondenytė, Laura Hoffmann, Renata Rubavičiūtė, Renata Ereminaitė, Akvilė Sėlenytė, Tauras Vaikšnoras, Kamilė Šukytė, Justinas Sendrauskas, Gabija Žeimytė, Deividas Skridaila, Reda Ruginytė, Simonas Petrošius, padovanojote tikrą, minčių raiška ir rankų šiluma sušildytą dovaną Lietuvai Norintiems pralenkti Mosėdžio gimnaziją, teks labai pasistengti : ) Tokie projektai ne tik skatina savo krašto pažinimą, didžiavimąsi savo papročiais, jų puoselėjimą, bet ir skleidžia mūsų gyvąją istoriją pasauliui. Didžiuokitės savo kraštu ir tęskite „Gyvąją istoriją“…
    Ačiū Jums. Tokios dovanos norėčiau ir aš… : ) Beje, ačiū R. Staškuvienei, šio straipsnio autorei, kuri pasidalino gražia patirtimi : )

    • Rasma

      Ačiū visos komandos vardu už tokį šiltą atsiliepimą, už mūsų darbo įvertinimą.