Gyvo pasakojimo svarba per literatūros pamokas

Vida Platūkienė

Kažin ar vasarą mokytojai visiškai pamiršta mokyklą ir savo mokinius? Turbūt ne. Greičiausiai apmąstome savo darbo metodus, kuriame planus kitiems mokslo metams.

Mokytojai dažnai skundžiasi, kad mokiniams sunku sklandžiai, rišliai pasakoti. Bet juk ir literatūrą dėstantys mokytojai neretai pasiūlo savo ugdytiniams: „Paskaitykite iš vadovėlio…“

 

O vaikai pasiilgę gyvo mūsų pasakojimo, kalbėjimo su jais. Noriu pasidalyti savo patirtimi, kaip literatūros pamokas pagyvinu paprastomis istorijomis, kurios ugdo ir gebėjimą klausytis, ir kūrybiškumą, ir norą patiems pasakoti girdėtas ar pačių sukurtas istorijas. Žinoma, ir sušildo klasės atmosferą.

Kai savo pačios vaikams skaitydavau kokią knygelę, jie kartais prašydavo: „Pasakok iš burnos, ne iš knygos!“ Vadinasi, ne skaitymas, o gyvas pasakojimas yra įtaigesnis. O jeigu jis paremtas asmenine patirtimi, tikrais įvykiais, tada dar labiau jaudina. Sakysite, kad abiturientus reikia mokyti rašyti rašinį, rengti egzaminams, o ne pasakas pasakoti. Bet jei mokinys gebės į savo rašinį kūrybiškai įpinti pasakojimą, tikslas bus pasiektas.

Vasara. Atostogos. Todėl ir dalijuosi istorijomis ne iš knygų, o „iš burnos“, tiksliau, iš gyvenimo ir širdies.

Pagarba gyvybei

 

Su dvyliktokais aptariame Česlovo Milošo kūrybą. Daugiau dėmesio skiriame poezijai, tačiau pristatydama romaną „Isos slėnis“ papasakoju apie tokį veikėją Domcių, našlaitį, paliktą tėvo. Motina viena sunkiai jį augina, vaikas nieko neklauso, krečia visokias išdaigas. Kartą nutaria išbandyti patį Dievą. Bažnyčioje gavęs švenčiausiąjį slapčiom išsiima iš burnos ir bėga į mišką. Pasideda ant akmens ir kitu akmeniu ar pagaliu daužo jį, niekina. Ir nieko neįvyksta. Vaikas nusivilia, kad Dievas jo nebaudžia. Pasijunta apleistas ne tik tėvo, bet ir Dievo. Visiškai našlaitis. Gal Dievo net nėra, vadinasi, viskas galima? Draugas gundo, sako jam: „Žiūrėk, žaltys upe plaukia, mesk akmenį į jį, užmušk.“ Bet vaikas šito, paties baisiausio darbo, padaryti negali. Žaltys šventas. Čia pat primenu, kad dzūkai turbūt ilgiausiai išlaikė ne tik senovines raudas, bet ir tikėjimą antgamtine žalčio jėga. Mama pasakojo, kad vaikystėje į jos sodybą įšliaužė žaltys. Tuoj prišoko šuo ir prasidėjo kova. Šuo stveria dantimis, kerta letena, žaltys – uodega. Vaikai kovą stebėjo, bet šuns nepatraukė. Šis žaltį nugalėjo, priekinėmis kojomis iškasė duobutę ir jį apkasė. Įvykis būtų ir pamirštas, bet po kelių dienų krito karvė. O karvė tada buvo svarbiausia maitintoja. Nelaimė atsitiko todėl, įsitikinusi mama, kad vaikai leido užmušti žaltį. Negaliu atsistebėti, kaip, iš kokių gelmių atėjo šis tikėjimas į XXI a. žmogaus sąmonę. „Bet bažnyčia tai žaltį laiko velnio padaru“, – provokuoju mamą. „Negali būc. Žalcys šventas“, – kaip kirviu nukerta. Tas vaikas iš romano, mano mama, tikiu, ne vieninteliai, išsaugoję pagarbą gyvybės simboliui žalčiui. Todėl ir pasakoju šią istoriją savo mokiniams. Kad nekiltų ranka skriausti. Kad būtų ryšys tarp gyvenimo, papročių ir literatūros kūrinio, ir tą ryšį mokiniai gebėtų įžvelgti.

Žvilgsnis į mėnulį

 

Su vyresniaisiais mokiniais kalbame, kad žmonių požiūriai, to paties reiškinio vertinimas dažnai skiriasi ir kad tai priklauso nuo kūrybiškumo, gyvenimiškos patirties, kad turime būti tolerantiški kitaip mąstantiems. Taip, tai sausa filosofija, netgi moralas. O moralų niekas nemėgsta. Todėl klausiu, ką vaikai mato žiūrėdami į mėnulio pilnatį? Na, ką, ką? Nieko. Mėnulį. O aš, kai būna pilnatis, mėgstu išeiti į balkoną, paspoksoti į mėnulį ir su juo „pasišnekėti“.

Ir tada pasakoju, kad nuo seno nepagarbu į jį pirštu rodyti, nes kai kas įžvelgia mėnulio akis, veidą… O dzūkai įžvelgia… Kartą viena mergaitė vėlai vakare nuoga išėjo iš pirties, nes vandens pritrūko. Niekas jos nemato, eina ji to vandens su kibiru… Buvo jau tamsu, švietė mėnulis. Beeidama ji užkliuvo ir nusimušė koją. Supykusi tarė: „Kad švieci, tai šviesk, o tai mano užpakalis labiau šviecia nei tavo veidas!“ Įsižeidė mėnuo ir pasiėmė ją pas save. Na, tai nuo to laiko ir matosi mėnulyje tos merginos užpakalis! Va jums ir skirtingas požiūris! Kiekvienas mato vis kitaip, nors žiūri į tą patį mėnulį. Sena sakmė mokinius pralinksmina, įstringa į atmintį ir puikiausiai lavina vaizduotę, priverčia kitaip pasižiūrėti į mus supantį pasaulį. Tą pačią sakmę pasakotojas vis kitaip pateikia, tai priklauso nuo auditorijos, nuo to, kokią mintį norima paryškinti. Pasakojimų variantiškumas ir kelia žavesį.

Dangiškos ir žemiškos dramos

 

Klasėje visada yra jautrių vaikų, kurie namuose patiria tėvų nesantaiką, o kartais ir skaudžiai išgyvena jų skyrybas. Nuo aplinkinių tie dalykai slepiami, o ir nereikia viešai atvirauti, bet pastebėjau, kad mitologinė sakmė apie Saulės ir Mėnulio barnį ir skyrybas, apie jų dukrą Žemę, kuria abu tėveliai rūpinasi pakaitomis, apie žvaigždę Aušrinę, kurią neleistinai įsimylėjo Mėnuo, jaunesnius mokinius jaudina. Įstrigo kažkada dar studijų metais iš literatūrologės Viktorijos Daujotytės lūpų išgirsta mintis, kad šioje sakmėje žemiškos šeimos dramą atkartoja dangiškos šeimos drama. Ir šis pasakojimas vaikus kažkaip gydančiai veikia: aiškinti nieko nereikia, jie jaučia, kad gyvenime visaip atsitinka. Tik negali tos pačios sakmės visada pasakoti vienodai, ta pačia intonacija, akcentuoti tų pačių dalykų – būtina jausti klausytojų nuotaikas, susikurti klasėje tam tikrą pasitikėjimo atmosferą.

Nuotraukos iš unsplash.com

Mokyklinės istorijos

 

Mokiniai kartais prašo ką nors papasakoti iš mokyklos gyvenimo. Kad būtų linksma ir nereikėtų jokių slaptų prasmių ieškoti.

Esu tikra, kad mokytojai, kaip ir tėvai, auklėja savo pavyzdžiu. Net tada, kai vaikai jų nemato! Visiškas paradoksas. Tada buvau labai jauna ir pradėjau dirbti privačioje mokykloje. Mokykla buvo labai jauna ir nedidelė. Nuomojomės dvi pereinamas klases pirmame didelės mokyklos aukšte. Prieš rugsėjį reikėjo langus išsivalyti. Man bevalant kempinė išlėkė pro langą. Argi jaunas žmogus eis aplinkui? Aš tik op ir jau lauke. Juk pirmas aukštas. Atgal jau einu aplinkui pro paradines duris. Kažkoks gražus aukštaūgis ir sako: „Mūsų mokykloje niekas pro langus nešokinėja.“ Net nukaitau. Tos didelės mokyklos direktoriaus būta! O maniau, kad niekas nemato…

 

Rugsėjį vedu pamoką, viduryje pamokos sugalvoju, kad reikia iš tos pereinamos klasės atsinešti žemėlapį. Išėjau vos minutei. Grįžtu – vieno vaiko nėra. Pro duris tai neišėjo! Kur Paulius? „Pro langą iššoko“, – sako vaikai. Man širdis sustojo. Po minutės jau pro duris grįžta šoklys ir teisinasi, jog su draugais susilažino, kad iššoks… Neatsimenu savo reakcijos… Daugiau pro langus nei aš, nei vaikai nešokinėjome. Dar ir dabar triskart pabeldžiu į medinį stalą… Dėl visa ko.

Riba tarp pasaulių

 

Mokiniai ne kartą manęs yra klausę apie mirtį. Ir ne tik artėjant Vėlinėms, ir ne tik tada, kai skaitome Adomo Mickevičiaus „Vėlines“… Nevengiu šios temos, net penktokai nėra per maži mąstyti, dalytis mintimis, nuogąstavimais. Kartais pasiūlau papasakoti sapnus. Pasako porą sakinių ir stop! Net nustemba, kad sapną papasakoti labai sunku. Nelengva pasakoti ir jautrias, gal net baugias istorijas. Ir tikrai ne skaityti, o pasakoti!

Mano močiutės dukra dar mažytė susirgo meningitu ir prarado klausą. Jaunystėje liga pasikartojo, ir mergina mirė. Mano seneliai jos labai pasiilgdavo, močiutė vis norėdavo susapnuoti. Kažkas patarė į skarelę įdėti žemių nuo kapo, pasidėti po pagalve – tikrai susapnuos. Taip ji ir padarė. Vieną vakarą buvo labai karšta, nebuvo nė vėjelio. Sėdėjo mano seneliai ant suoliuko prie pirkios ir tylėjo, žiūrėjo į vieškelį. Staiga abu krūptelėjo: žiūri, vieškeliu nuo kapinių jų dukra pareina! Apsirengusi ta pačia suknele, su kuria palaidota buvo. Aišku, kad abu išsigando, o ne apsidžiaugė… Nunešė močiutė tas žemes vėl ant kapo, pasimeldė. „Vaikeli, – sakė ji man dar visai vaikui, – mirusius prisiminti reikia, bet labai verkti negalima, tegu ilsisi.“ Šitą pasakojimą prisiminiau iš tolimų vaikystės laikų. Tada mane, dar mažą mergaitę, ji nusivesdavo į kaimo kapinaites, ant kurių vartų buvo parašyta: „Kas tu esi – aš buvau, kas aš esu – tu būsi.“ Šitie žodžiai mane baugindavo. Matyt, ir mano mokinių vaizduotę veikia. Bet močiutė ravėdavo ant kapelių pasodintas gėles (jų buvo visas darželis!), kalbindavo čia mane, čia savo mirusiuosius, ir mano nerimas praeidavo. Tie du pasauliai kažkaip suartėdavo. Bet supratau, kad riba, vartai, kuriuos išeinant iš kapinių reikia užverti, yra būtini. Šią istoriją esu pasakojusi savo mokiniams. Iš pradžių tyla, o paskui – dalijimasis prisiminimais apie senelius, apie jų pasakotas istorijas. Kartais paskatinu užrašyti tuos pasakojimus. Čia jau kitas žingsnelis – parašyti taip, kad skaityti būtų įdomu.

Tėvų ir senelių nuotykiai

 

Vaikystėje mėgdavau vakarais įsitaisyti tėvų lovoje ir klausytis jau ne kartą girdėtų istorijų. Tikrų ir išgalvotų. Apie jų vaikystę, jaunystę, nuotykius, pažįstamų likimus. Raginu ir savo mokinius: domėkitės kitų žmonių gyvenimu, klausykitės jų, semkitės patirties, fotografuokite senelius ir užrašykite jų istorijas! „Kas pramano, tas ir gano“, – juokiasi mokiniai, na, ir turiu pasakoti.

Mano prosenelio būta labai azartiško žmogaus. Jaunystėje kartą taip įsijautė žaisti kortomis, kad pralošė pirma kepurę, o paskui visai liko tik su apatinėmis kelnėmis. Gerai, kad buvo vasara. Reikia grįžti namo, į Perloją, o kad buvo dar ir burnelę išmetęs, nutarė plaukti per Merkį. Plaukdamas ėmė skęsti. Na, tai mintyse Dievui meldžiasi: „Dzieve, kad cik gyvas išplauktau, daugiau kortų in rankas neimsiu.“ Suveikė. Išplaukė gyvas. Ir pažadą Dievui išlaikė. Kai jau paseno, ir anūkai žaisdami paprašydavo patarimo, kurią kortą dėti, tai dziedulis tik pro petį žiūrėdamas pirštu baksteldavo: „Šitų dėk!“ Bet į rankas kortų neėmė.

Man šita istorija primena Vinco Krėvės kūrinius ir personažus – panteistinių pažiūrų dzūkus skerdžių Lapiną, Raganių.

 

Arba kaip nepapasakoti mokiniams, kad jų senelių karta iškrėsdavo visokių pokštų. Buvo sovietmečiu studentų, kurie Lenino ir Kapsuko paminklą naktį ištepdavo kažkokiais taukais, o jų kvapas priviliodavo viso Vilniaus šunis. Šie apstoję imdavo kaukti… Žinoma, tai jau istorija vyresniems mokiniams, išmanantiems to meto istorinį kontekstą. Na, ir neriame gilyn į istoriją: o kur tas paminklas stovėjo, o kas tas Kapsukas buvo? O kodėl jis toks nemėgstamas buvo? O kas grėsė tiems tepliotojams?

Studentiškos istorijos

 

Skaityti liaudies dainas, sutartines mokiniams nėra įdomu. Kas kita – jų klausytis. O dar įdomiau klausytis mokytojos pasakojimų, kaip ji su „Ramuvos“ sambūriu važiuodavo į ekspedicijas ir užrašinėdavo dainas, pasakas, sapnus, net… tiesiog žodžius. Kokie „tais laikais“ juostiniai magnetofonai buvo, į kokias korteles ir kaip buvo kaupiami žodžiai didžiajam „Lietuvių kalbos žodynui“. Ir kokių išdaigų studentai prikrėsdavo.

Stebisi mokiniai ir nuoširdžiu, paprastu dėstytojų ir studentų bendravimu. Pamenu, kad laikėme senosios lietuvių literatūros egzaminą pas Marcelijų Martinaitį. Vyksta egzaminas, reikia traukti bilietą, sėsti ir ruoštis. Keturi auditorijoje ruošiasi, kiti – koridoriuje laukia. Viena mergina vaikšto ir gan garsiai skanduoja: „Martinaiti, Martinaiti, leisk ištraukti Donelaitį!“ Atsidaro plačios auditorijos durys, išlenda barzdota poeto galva: „Tai kuri taip mėgsta Donelaitį?“ „Aš“, – nedrąsiai prisipažįsta studentė. „Gerai, eik ir pasakok apie Donelaitį“, – sako mūsų mylimas dėstytojas.

Mokiniai stebisi, kaip šitaip? Bet juk ir dėstytojų, ir mokytojų tikslas tas pats – ne „sukirsti“, pažeminti, bet ugdyti žmogų, dalytis informacija, o ne „sugrūsti“ ją į jauną galvelę. Mumis pasitikėjo, mus gerbė, todėl nedrįsome nuvilti.

 

Mokytojas istorijas pasakoja ne šiaip sau, ne todėl, kad pasijustų kaip aktorius ant scenos (nors to artistiškumo mokytojui reikia turėti, mėgautis prasminga akimirka irgi reikia), bet todėl, kad istorijos ugdo, lavina, skatina kūrybiškumą, dialogą tarp skirtingų kartų. Gerai papasakota istorija sumažina įtampą prieš kokį nors žinių patikrinimą, pralinksmina, pagerina klasės atmosferą. Tai ir yra dalijimasis gyvenimu.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.

Vienas komentaras

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *