Gimtoji kalba moko žiūrėti į pasaulį kaip į šventą vietą

Dovilė Šileikytė
,
„Švietimo naujienų“ korespondentė

Baigiantis metams visiems norisi apibendrinti nuveiktus darbus, pasidžiaugti pasiekimais, ieškoti įkvėpimo artėjantiems naujiesiems. Ne išimtis ir mokytojai – gruodžio pabaigoje kasmet vyksta Metų paskaita lituanistams. Baigiantis 2019-iesiems ji vyko Vilniaus universitete. Susirinkusiuosius pasveikino Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (ŠMSM) Bendrojo ugdymo departamento Pagrindinio ir vidurinio ugdymo skyriaus vyriausioji specialistė Elona Bagdanavičienė, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkas Audrys Antanaitis, Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dekanė prof. dr. Inesa Šeškauskienė. Šįkart paskaitą „Lietuvybė ir europietiškumas: apie autentiką kalboje ir būtyje“ skaitė humanitarinių mokslų daktaras filosofas ir filologas Naglis Kardelis. Pasak jo, apie lietuvių kalbos ir europietiškumo santykį kalbėti turime dėl to, kad lietuvių kalba ir lietuviškoji tautinė tapatybė sulaukia kritikos iš tų, kurie mano esą Europos ir europietiškumo idėjos gynėjai – jie įsitikinę, kad geriau už lietuvius supranta, kas yra Europa. Per paskaitą N. Kardelio tikslas buvo pagrįsti glaudų ryšį tarp lietuviškumo ir europietiškumo, kuris neįmanomas be įsišaknijimo konkrečioje kultūroje, kalboje, savos tautos dirvoje.

Autentika susijusi su savasties, savos prigimties dalykais. Nėra autentiškumo be buvimo savimi, priklausymo savo šeimai, giminei, miestui ar kaimui, tautai ir didesnei bendrijai – Europai. Ji kaip megatauta arba makrotauta, kurią sudaro prigimtinės tautos, susiduria su kosmopolitizmo pavojumi. Tautą turime suvokti kaip bendriją, dvasinę, politinę, etinę, moralinę bendrystę.

Kalbėjimas apie dirbtinį intelektą, kuris gali pakeisti žmogų, remiasi prielaida, kad žmogus yra priemonė, o ne tikslas. Tokia nuostata – nepagarba žmogui. Pradėję neigti tautiškumą, tuojau pat paneigsime europietiškumą, žmoniją, žmogų dėl dirbtinio intelekto, kuris yra pažangesnis, galingesnis. Dėl to siūlau mąstyti apie lietuviškumo ir europietiškumo santykį pradedant žmogumi ir baigiant žmonija – tarp tų dviejų polių yra šeima, giminė, įvairios tapatybės. Tauta atsiranda tam tikrame šio spektro taške ir leidžia apmąstyti žmogaus ir žmonijos polius autentikos ir sąsajos su būtimi požiūriu.

Iškiliausi mūsų mąstytojai savo pavyzdžiu parodo, kad tautiškumas ir atvirumas pasauliui yra ne tik puikiai suderinami dalykai – jie vienas iš kito išauga, vienas kitą sustiprina. Arvydo Šliogerio pastangomis į lietuvių filosofiją atėjo graikų filosofų mintys. O graikų dvasia, atnešta į lietuvių kultūrą, yra Europos, laisvės dvasia. Buvimas lietuviu A. Šliogeriui netrukdė būti europiečiu ir pasaulinio rango mąstytoju.

Kai kalbame gimtąja kalba, esame poetai

 

A. Šliogeris parodė, kad autentiškai mąstyti, kurti filosofiją galime tik savo gimtąja kalba. Filosofinis mąstymas – giliausias ir autentiškiausias prisilietimas prie pasaulio, prie būties slėpinių. Gimtoji kalba yra autentiškumo versmė ir mūsų santykio su pasauliu, būtimi garantas. A. Šliogeris taip pat kalbėjo apie laisvės svarbą žmogui ir jo būčiai. Kitas pavyzdys – Lietuvoje gimusio išeivių mąstytojo Algio Mickūno. Tam tikru metu jis lietuvių kalbą buvo beveik pamiršęs, tačiau ji jo gyvenime atgimė. Šio filosofo mąstymas remiasi plačiausiais horizontais, atvirumu, jis dirba su studentais iš įvairiausių pasaulio šalių. Kai išgirstame A. Mickūną kalbantį lietuviškai, galime pasakyti – tai yra filosofijos giesmė. Atrodo, pati filosofija, personifikuota A. Mickūno asmenyje, lietuviškai gieda filosofijos giesmę. Ta giesmė tokia pat graži, kaip ir senoji lietuviška daina, – jis pats kalba apie lietuviškų dainų grožį, jų būtiškumą, gelmę. Prisimindamas M. Heidegerio mintį A. Mickūnas sako, kad gimtoji kalba pasaulį išsako, o ne kalba apie jį. Išnyksta riba tarp kalbos ir pasaulio, apie kurį kalbama. Kalbėdami kita kalba mąstome, kaip pasakyti mintį, todėl nematome pasaulio taip gerai, kaip turėtume. Svetima kalba stovi kaip širma, kaip drumstas lango stiklas – žvelgdami į už jo esantį pasaulį, matome drumstą stiklą, o turėtume matyti tik pasaulį, stiklas turėtų būti permatomas. Kalbėdami gimtąja kalba žiūrime į pasaulį lyg stiklo nebūtų. Tai yra kalbos paradoksas. Kai esame gimtojoje kalboje, mes ja gyvename, alsuojame kaip oru. Nepatiriame kalbos, tik paskui galime prisiminti, kas su mumis nutiko, kad buvome kalboje, kuri buvo skaidri, švari terpė, jos mes net nepastebėjome. Dėl to dažnai neįvertiname tyro kalbos oro ir tyro kalbos vandens, to, kas mus maitina kiekvieną akimirką. Galėtume sakyti, kad lietuvio buvimas gimtosios kalbos vandenyje yra kaip žuvies nardymas vandenyje, kuris teikia gyvybę, bet nėra tiesiogiai patiriamas.

 

A. Mickūnas, plėtodamas M. Heidegerio mintį, kad kalba yra būties namai, sako, kad ji leidžia mums būti pasaulyje savo pačios būdu (nors mes to nesuvokiame). Nėra taip, kad esame pasaulyje anapus kalbos, kuri padeda mums reikšti savo mintis, ji yra ir turinys, ir forma, suteikia mūsų būčiai estetiką, poetišką buvimo pasaulyje kontūrą. Dėl to kiekvienas iš mūsų, kai kalbame gimtąja kalba, ją puoselėjame, esame poetai. Kai A. Mickūnas skaito paskaitas lietuviškai, atrodo, kad jis gieda. Mąstydamas jis prisimena liaudies dainas sakydamas, kad jos pačios dainuojasi ir žodis eina iki dangaus, kyla nuo žibuoklės žiedo iki melsvų žvaigždėto dangaus gelmių. Senoji lietuviška daina, giesmė, žodis yra kosmiški. Mes būvame pasaulyje kalbos būdu ir iš jos ateinančia forma. A. Mickūną lietuvių kalba įkvepia mąstyti.

 

A. Šliogeris plėtojo mintį, kad mūsų egzistencinė patirtis ir giliausios intuicijos pranoksta kalbą. Bet filosofo darbai ir patvirtina, ir paneigia šią mintį, nes patys yra kaip nuostabiausia poezija, tik parašyti prozine forma, pačia gražiausia, kokia tik gali būti, lietuvių kalba. Kalba žvelgia į Dievą, bet mato, kad Dievo nepagauna taip, kaip reikėtų, nes Dievas – begalinis (žodį „Dievas“ galime pakeisti žodžiu „būtis“). Yra dalykų, kurie sunkiai pagaunami kalba (nes tai anapus jos), bet būtent ji parodo tą sunkumą. Ta riba mus jungia su transcendencija ir skiria nuo jos. Niekas kitas neparodo žmogaus vietos pasaulyje ir jo tragiškumo, didybės ir visų būtiškųjų gelmenų kaip kalba.

 

A. Mickūno pavyzdys puikiai įrodo, kaip lietuviškumas ir pasauliškumas (išaugęs iš autentiškai patirtos lietuvybės) gali puikiausiai sugyventi. Lietuvybė įkvepia mąstyti apie savo tautą, kalbą ir kultūrą, toliau jas stiprinti ir kartu atveria plačiausius horizontus. Jei kalba atveria būties gelmenis, tolimiausius būties pakraščius, žvaigždėtą būties dangų (nes kalba iš tiesų atveria juos), turime pripažinti, kad gimtoji kalba sugeba atverti tolimiausius žmogiškosios visatos horizontus. Gimtoji kalba, kultūra mus atveria Europai ir pasauliui. Būdami gimtojoje kalboje, joje matome Dievą, būtį, Europą, pasaulį be to apmusijusio, dulkėto stiklo. Kalba tarytum pasiaukoja tapdama švariu stiklu (ar oru, vandeniu, krištolu) ir mes jos nepastebime. M. Heidegeris, kalbėdamas, kad meno kūrinys gali padėti atverti būtį, sako, kad genialiai nutapytas paveikslas, į kurį žiūri filosofas ir autentiškai būvantis žmogus, leidžia žvelgti per jį tarsi perregimą stiklą, atveria tikrovę anapus savęs. Šiuo požiūriu gimtoji kalba panaši ir į meno kūrinį – ji mums atveria būtį, transcendenciją tartum pasiaukodama, todėl nemanome, kad ji yra svarbi, manome, kad patyrėme būtį tarsi savaime.

Prisijaukinti pasaulį, neatsisakant lietuviškumo

 

A. Šliogerio ir A. Mickūno pavyzdžiai parodo, kad lietuvių kalba ir kultūra nėra tai, kas mus skiria nuo pasaulio, paverčia provincialais. Stoikai neįsivaizduoja, kad žmogus gali prijaukinti išorę atsisakydamas savęs, šeimos, tautos, kultūros. Stoikai kalbėjo apie atvirumą kitoms tautoms, jų filosofijoje atsirado pagarbos svetimtaučiams aspektas. Tas suvokimas niekaip „neatšaukė“ graikiškumo. Jei prarandi graikiškumo šerdį, prarandi ir graikišką mąstymo būdą, ir atvirumą pasauliui. Dažnai mąstoma apie Europos prigimtį. Manau, kad graikai geriausiai atsako į šį klausimą – Europos esmė yra laisvė, kuri neįmanoma be oraus ir savo bei kito garbę suvokiančio asmens. Laisvė taip pat susijusi su skirtingais pasirinkimo variantais. Net jeigu vergui galima rinktis iš labai gero, bet tik vieno varianto, tai yra vergo pasirinkimas. Laisvė turi numatyti atsakomybę ir jos sunkumą bei skirtingus pasirinkimo variantus. Žmogus gali rinktis, kai savo prigimtyje turi tam tikrus kriterijus, leidžiančius teisingai pasirinkti.

 

Jei manome, kad esame menkučiai, visiški skurdžiai, mumyse nieko nėra ir dabar galime godžiai veržtis į išorę ir tuos turtus, kurių mums stinga, pasiimti, tai yra visiška apgavystė. Ištikimybė savo kalbai ir tautai kyla iš mūsų ištikimybės sau patiems, mūsų tėvams, mūsų kaimui. Jei galime būti ištikimi tautai, tai rodo, kad esame atviri išorei. Antraip būtume pasilikę tik su savimi pačiais – radikalūs, egoistai narcizai. Buvimas tautoje rodo, kad esame atviri, nes mes prasiplėtėme. Kai tampu lietuviu, neatsisakau savęs, savo tėvo ir motinos, taip ir tapdamas europiečiu, turėčiau neprarasti lietuviškumo. Kosmopolitas yra tas, kuris prijaukino pasaulį eidamas nuo savęs kaip centro į išorę iki tolimiausios ribos, neatsisakė šerdies, branduolio.

 

Kalbėdami apie europinę tapatybę irgi galime pasakyti, kad tai nėra plačiausia teritorija, nes jei neišsiugdai lojalumo savo prigimtinei bendrijai, kur garantija, kad būsi lojalus europinių tautų šeimai? Ar galima išugdyti Europai lojalų europietį, kuris būtų paneigęs savo siauresnių ribų tapatybę, ar jis gali būti geras europietis? Ne. Jis išduos Europą, kai matys kitą orientyrą – jį masinantį, užkrečiantį kaip mada. Europinės ir lietuviškosios tapatybių supriešinimas kyla kaip bandymas teigti tam tikrą madą nebrandiems žmonėms. Tokių žmonių turime gailėti, kita vertus, – mokyti ir auklėti. Perdėtas patriotizmo ar tautiškumo propagavimas pasitelkiamas kaip populistų ginklas. Mobilizuojami savieji ir supriešinami su kitų tautų, kultūrų atstovais. Jie žmonėms perša baimę, todėl siūlo nacionalizmą ar ultrapatriotizmą kaip gynybinę išraišką. Bandoma matyti pasaulį tik juodą arba baltą. Sveikas ir kultūringas tautiškumas yra atviras. Mąstymas apie Europą ir pasaulį leidžia kitomis akimis žvelgti į tautą – matome ją ir kalbą kaip garbingas. Tai mums parodo ne tik A. Šliogeris ir A. Mickūnas, bet ir M. Heidegeris, didieji senovės graikų mąstytojai.

 

Autentiškumas kalboje atveda į autentiškumą būtyje. Pro autentiškos kalbinės patirties lango stiklą matau autentišką pasaulį, žvelgiu į būtį. Ne veltui M. Heidegeris akcentavo būtinybę gyventi autentiškai. Jei neatsisakome savęs, neišduodame ir savo tėvų, nesigėdijame gimtinės, neišsižadame tautos ir Europos. Tik neišsižadėdami savęs, neišsižadėsime ir dėl žmonijos, pavyzdžiui, dirbtinio intelekto. Gimtoji kalba mus moko rimtai žvelgti į būtį, parodo ją didingą, slaptingą, gražią – su žvaigždėmis, debesų plaukimu, upokšnių čiurlenimu, atveria tą didingą pasaulį, kurį mes įsimylime ir laikome vertingu, išmoko rimtai, netgi pamaldžiai žiūrėti į pasaulį kaip šventą vietą. Paskui plėsdami save į išorę mes tą šventumo erdvę savo patirtyje plečiame toliau. Visa tikrovė, visas pasaulis, jau nekalbant apie kitus žmones, mums išlieka kaip šventybės pasireiškimai. Jei gerbiu save ir kitą lietuvį, gerbsiu ir graiką, ir prancūzą, ir arabą. Gimtoji kalba, parodydama tai, kas pasaulyje, būtyje vertinga, atverdama šventumą, paslaptį, perkeičia mūsų esybę. Nėra kito būdo, kaip tą šventumą išsiugdyti. Žmogus auga kaip medis nuo centro – iš pradžių kamienas plonas, mažytis, plečiasi į išorę. Jei rimtas požiūris į būtį ir pasaulį nesusiformuoja arba yra prarandamas, žmogus atsisako savęs, pasibodi būtimi, jo gyvenimas gali baigtis depresija, savižudybe arba cinizmu. Žmogui, kuris leidžiasi išdavystės laiptais, atrodo, kad savo garbę išlaiko, bet jis išduoda tarpines grandis (šeimą, tautą), nepastebi, kaip savo branduolį pragraužia kaip kirminas, palieka iš savęs lukštą. Vieną dieną pamato, kad nieko nėra švento, net savimi pačiu pradeda bodėtis, nekęsti ir savęs, ir bet kokio kito žmogaus.

 

Tauta yra optimalaus, geriausio dydžio bendrija, kurioje pasiekiamas aukso vidurys tarp asmeniškumo ir bendruomeniškumo. Tauta yra bendruomeniškumo forma, natūrali bendrija, duota žmogui iš prigimties, savo pobūdžiu ji yra labai geras kompromiso tarp asmeniškumo ir visuomeniškumo rezultatas. Tauta savo dydžiu paprastai yra natūrali bendruomeniškumo terpė, kurioje žmogaus kūryba, lūkesčiai, siekiai gali skleistis. Tauta savo esme yra įspūdinga, galime mąstyti apie žmogaus kilnumą, siekti jo, kelti kitus tikslus, tauta, sakyčiau, yra kaip sportininkų komanda – kartu aistringai, su įsipareigojimu žaidžiame siekdami tam tikro tikslo (kažko kito, daugiau nei tautiškumo), siūlydami savo buvimo pasaulyje būdą kaip pavyzdį kitiems.

 

Visą paskaitos įrašą galite rasti čia.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *