Gimnazija, kurianti atsakingą pilietinę visuomenę

Dovilė Šileikytė
,
„Švietimo naujienų“ korespondentė

Kasmet sausio 1-ąją minima Lietuvos vėliavos diena. Tądien Gedimino pilies bokšte keičiama trispalvė ir senoji iškilmingai įteikiama ugdymo įstaigai, kuri atrenkama atsižvelgiant į jos veiklą per paskutinius 3 metus, pabrėžiant įsitraukimą į kitų įgyvendinamas visuomenines pilietines iniciatyvas, dalyvavimą vaikų ir jaunimo organizacijų veikloje, pasiekimus regioniniuose ir nacionaliniuose pilietinio ugdymo konkursuose ir renginiuose ir pan. Šiuo konkursu siekiama pagerbti ir paskatinti mokyklas, aktyviai dalyvaujančias ugdant vaikų ir jaunimo pilietiškumą, visuomeninį ir pilietinį aktyvumą, skatinant šalies istorijos, kultūros ir Lietuvos kariuomenės pažinimą. Šįkart vėliava buvo įteikta Vilniaus Palaimintojo Teofiliaus Matulionio gimnazijai. Šios ugdymo įstaigos bendruomenės narių Boženos Grigelevičienės, Emos Oginskienės, Danguolės Gervytės, Aušros Jokubauskaitės mintis pagal mūsų klausimus į tekstą sudėjo gimnazijos direktorė Violeta ALIŠAUSKIENĖ.

 

 

Kokias emocijas gimnazijos bendruomenei sukėlė žinia apie tai, kad gausite vėliavą?

Sausio 1-oji – Lietuvos vėliavos diena – didi pilietiškumo pamoka mums, Palaimintojo Teofiliaus Matulionio katalikiškosios gimnazijos bendruomenei, nes Lietuvos trispalvė – vienas pagrindinių valstybės simbolių, tvirtai primenančių Lietuvos šaknis, įteiktas saugoti mūsų bendruomenei, gimnazijai, kurioje mokosi įvairių poreikių turintys mokiniai. Tai garbė, pasitikėjimas ir įpareigojimas niekad nepamiršti, kas mes esame, kur bebūtume, dirbti Lietuvos žmonių labui. Prieš pusantrų metų Lietuvoje viešėjęs popiežius Pranciškus jaunimui kalbėjo: „<…> jei norite, kad jūsų tauta būtų didi ir laisva, prisiminkite savo šaknis, tautos šaknis, džiaugsmus, kentėjimus ir vertybes.“ Todėl žinia apie Lietuvos valstybės Gedimino bokšto vėliavos gavimą saugoti bendruomenėje buvo sutikta kaip dar viena gimnazijos bendruomenę jungianti jungtis – bendro visų darbo rezultatas.

Nors mūsų darbas nepriklauso nuo pagerbimo, įvairių apdovanojimų, vis tiek malonu, kad mus pastebėjo. Džiaugėsi ne tik mokiniai, mokytojai – girdėjome daug gražių atgarsių iš mokinių šeimų.

 

Komisija, kurią sudarė Krašto apsaugos ministerijos, Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos ir Lietuvos nacionalinio muziejaus atstovai, išrinko Jūsų gimnaziją kaip verčiausią gauti vėliavą. Kokiuose pilietinio ugdymo renginiuose, konkursuose, iniciatyvose dalyvauja mokykla?

Mūsų gimnazija yra nuolat besimokanti, auganti ir kitus auginanti, nes visi bendruomenės nariai yra išgirsti ir skatinami veikti, kurti atsakingą pilietinę visuomenę visiems. Socialinės, pilietinės veiklos įtraukia visas klases, nuo pirmokų iki gimnazistų, savanoriaujančių „Maisto banke“, labdaros valgyklose, senelių globos namuose. Mokiniai dažni svečiai svarbiausiose valstybės institucijoje, pilietiškumą ugdančias paskaitas gimnazijoje mokiniams skaito Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos atstovai, rengiami susitikimai-diskusijos su Europos Sąjungos, NATO organizacijų atstovais. Gimnazijoje kasmet minimos svarbiausios valstybinės šventės. Jautri Laisvės gynėjų diena, kuri gimnazijoje įprasminama akcija „Kraujo lašas“, kai kartu su Nacionaliniu kraujo centru organizuojame kraujo donorystės akciją. Prieš tai kalbamės su mokiniais apie donorystės prasmę, skaitome donorų ar žmonių, išsaugojusių gyvenimą donorų dėka, mintis. Jaunesniųjų klasių mokinius kviečiame tapti šios akcijos ambasadoriais: pakviesti dalyvauti tėvelius, artimuosius. Daugeliui dvyliktokų tai pirma donorystės patirtis, nes jie, būdami pilnamečiai, gali tapti kraujo donorais. Gimnazijoje minimos ir kitos valstybinės šventės: Lietuvos valstybės atkūrimo diena – vasario 16 d., Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena – kovo 11 d., Gedulo ir vilties diena – birželio 14 d., Lietuvos karių diena – lapkričio 23 d. „Misija Sibiras“ dalyviai – kasmetiniai gimnazijos svečiai. Visa mokyklos bendruomenė yra įtraukiama į pilietines iniciatyvas.

 

Dar vienas svarbus pilietinio ugdymo momentas – mokinių vasaros stovyklos, kuriose dalyvauja pradinio ugdymo ir penktų–šeštų klasių mokiniai. Stovyklas organizuojame gamtoje, kur vaikai mokomi būti socialiai atsakingi ne tik už save, bet ir gamtos saugojimą, siekiant gyvenimo darnos. Labiausiai vaikų mėgstamos stovyklų temos yra „Ar tikrai myliu Lietuvą?“, „Lietuvos istorijos herojai“, kuriose daug kalbama apie Lietuvos istorijos asmenybes, rengiami susitikimai su neginkluoto pasipriešinimo prieš Sovietų Sąjungos valdžią dalyviais. Stovyklose mokomės ne iš vadovėlių, o iš susitikimo dalyvių pasakojimų, kino filmų, ekskursijų, naujų potyrių. Visi įspūdžiai atgula į ilgai trunkančias diskusijas apie praeitį ir dabartį.

 

Mokykla aktyviai dalyvauja istorijos, pilietiškumo olimpiadose, tautinės dainos, šokių konkursuose. Taip pat veiksminga ir dalykinė integracija. Vidurinio ugdymo klasėse istorijos ir dorinio ugdymo mokytojos yra paruošusios integruotą dešimties pamokų kursą apie laisvės kovas. Pilietiniam ugdymui, mūsų manymu, paveikiausias yra integruotas požiūris, kai mokytojas natūraliai išreiškia pilietinę poziciją savo pamokoje, nesvarbu, koks būtų jo dėstomas dalykas, kviečia mokinius susimąstyti, rodydamas asmeninį požiūrį į aktualius visuomenės klausimus.

 

Ar į pilietinio ugdymo iniciatyvas įtraukiate ir kitus ugdymo įstaigos bendruomenės narius (mokinių tėvus ir pan.)?

Tėvai įtraukiami ne tik kaip žiūrovai, bet ir kaip aktyvūs dalyviai. Pavyzdžiui, Sausio 13-ajai skirtoje kraujo donorystės akcijoje daugiausia dalyvauja mokytojai, mokinių tėvai. O šiais metais pakvietėme ir kaimynus – Lazdynų mikrorajono gyventojus. Labai smagu, kai tėvai inicijuoja pilietines edukacijas, pavyzdžiui, vienas tėtis, dirbantis Lietuvos kariuomenėje, organizuoja susitikimus su kariškiais, Vasario 16-ajai organizuojamas mokinių susitikimas su buvusiu partizanų žvalgu iš Dzūkijos apygardos. Džiaugiamės jau tradicija tapusia „Tėvų pamoka“, kurią organizuoja tėvai – ji vyksta spalį visose klasėse tuo pačiu metu.

 

Kuo išsiskiria Jūsų gimnazija (trumpai papasakokite apie katalikišką ir įtraukųjį ugdymą)?

Tiek katalikiškas, tiek įtraukusis ugdymas nėra išoriniai ženklai, maldelės ar naudojami metodai pamokose, nes tai yra tik išraiška, apčiuopiami simboliai. Mokyklai svarbiausia – turėti savo filosofiją, kurią kiekvienas atėjęs į gimnaziją atpažįsta ir pajaučia kaip kažką savito. Tas savitumas yra tarsi paslaptingas pyrago ingredientas, kuris dažniausiai yra nematomas, bet keičia skonį. Katalikiškas ugdymas negali būti neįtraukus, nes jo principas yra atvirumas visiems nepriklausomai nuo gebėjimų ar socialinio statuso ir netgi, kaip kviečia popiežius Pranciškus, teikiant pirmumą „esantiems paraštėse“. Diegiamas katalikiškas ugdymas, kuris skatina ne tik stiprias akademines mokinių žinias, pasiekimus, bet ir asmenines vertybes – supratingumą, pagarbą aplinkiniams, pagalbą ir nuoširdų bendradarbiavimą.

 

Palaimintojo Teofiliaus Matulionio gimnazija – mokykla visiems, jos tikslas yra padėti įvairių poreikių ir gebėjimų turinčiam vaikui pasiekti kuo didesnę asmeninę pažangą ir rezultatus. Šiuo metu gimnazijoje kartu su įprastai besivystančiais mokiniais mokosi 100 specialiųjų poreikių turinčių mokinių. Problema yra ne negalia ar sutrikimai, o mūsų požiūris į šiuos dalykus. Įtraukusis ugdymas išmoko jaunus žmones bendradarbiauti, priimti kitokią nuomonę ir suvokti, kad visada gyvenime šalia mūsų bus kitoks – su kitokia nuomone, kitaip atrodantis negu aš, kitaip mąstantis. Katalikiško ugdymo paradigma remiasi jo vertės ir orumo suvokimu, užtikrintumu, kad kiekvienas turi savo pašaukimą, net ir tas, kurį visuomenė būtų linkusi nuvertinti dėl jo negalios.

 

Dabar edukologiniame diskurse labai madinga pabrėžti vaiko centriškumą, jo gebėjimų vystymą ir savęs atradimą, bet visi gebėjimai tikrai atsiskleidžia ir įgauna prasmę, kai jie nukreipiami tikslingai, kad keistųsi artima ir tolima mūsų aplinka, yra palaikomas ryšys su kitais. Šventosios Marijos Eugenijos Milleret ugdymo tradicijoje, kuria remiasi ir mūsų gimnazija, pabrėžiama orientacija į sociumą. Kontekstas yra ugdomoji aplinka, mokinių negalima „išimti“ iš gyvenimo, o paskui juos „sugrąžinti“. Toks yra mus supantis gyvenimas. Ar gali būti vaikų, „nevertų“ įtraukiojo ugdymo? Ne. Visi vaikai privalo būti ugdomi kartu. Mes savo 25 metų įtraukiojo ugdymo darbu tai įrodėme.

 

Kaip vyko vėliavos sutiktuvės gimnazijoje, jos pristatymas bendruomenei?

„Sutiktuvės“ prasidėjo anksčiau, nei gavome vėliavą. Sužinoję apie įteikimą, klasių seniūnai, įgalioti klasių bendruomenių, kaip niekad atsakingai rengėsi priimti vėliavą, kvietėme tėvelius, mokinius, mokytojus, alumnus dalyvauti iškilmėse sausio 1-ąją. Tikrai ne vienas pakeitė savo sausio 1-osios planus, kad galėtų tapti šio istorinio momento liudininkais. Grįžę po atostogų, per Trijų Karalių šv. Mišias, kuriose dalyvauja visa mokykla ir nemaža dalis tėvų, dar kartą visiems pristatėme vėliavos gavimo aktą, o su ja – ir atsakomybę mokyklai. Gimnazijos mokinių parlamentui kartu su klasių seniūnais buvo patikėta parnešti Lietuvos trispalvę į gimnaziją, kur ja iki Vasario 16-osios visi gali grožėtis, liesti mokyklos fojė. Paskui ji bus saugoma gimnazijos fojė šalia kitų apdovanojimų.

 

Ši karta nedalyvavo, bet įkvėpta tėvų, stovėjusių Baltijos kelyje, dalyvavusių 1991-ųjų sausio 13-osios įvykiuose, drąsos, žinos ne tik istorines datas, bet ir tai, kad šalia datų visada yra žmonės, suteikę jiems galimybę augti, mokytis ir kurti šio laikmečio istoriją laisvoje Lietuvoje. Ir tik nuo jų priklausys, kaip ryškiai ir laisvai plevens trispalvė Gedimino pilies bokšte ir mūsų visų širdyse.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *