Geriau kartą pamatyti nei kelis – išgirsti!

Aušra Židžiūnienė
,
„Švietimo naujienų“ korespondentė

Varėnos „Ąžuolo“ gimnazijos chemijos mokytoja ekspertė Jolanta ŽILIONIENĖ mokyklai atidavė jau 24 metus. Daug dėmesio skirdama praktiniam teorinių žinių taikymui, individualizuodama užduotis, patyrusi mokytoja sugeba sudominti mokinius gana sunkiu chemijos mokslu. Ji nesudvejojusi sako, kad mokykla jai – antrieji namai, o vaikas – auganti asmenybė. Mokytoją Jolantą pirmyn veda jos svajonės. Gyvenimo prasmę Metų mokytoja mato tada, kai gera gyventi ne tik jai, bet ir visiems kitiems aplink ją esantiems žmonėms. Kviečiame artimiau pažinti Metų mokytoją Jolantą Žilionienę.

 

Jau praėjo kiek laiko po to, kai buvote išrinkta Metų mokytoja, kokie jausmai lydi šiandien? Ką Jums reiškia šis įvertinimas?

Šis įvertinimas buvo labai netikėtas ir malonus. Užliejo ir jaudulys, ir džiaugsmas kartu. Visa tai man suteikė daugiau pasitikėjimo savimi. Bet kartu – tai ir įpareigojimas ateities darbams, skatinantis norą tobulėti.

 

Ar būti chemijos mokytoja buvo Jūsų pasirinkimas, svajonė, o gal profesija pati Jus pasirinko? Kodėl būtent chemija? Ar niekada nesinorėjo eiti kita kryptimi?

Mokykloje visi dalykai sekėsi gerai. Žemesnėse klasėse labai patiko biologija, rinkau augalus, dariau herbarus, tyrinėjau gamtą, bet, įžengusi į chemijos kabinetą ir sutikusi savo pirmąją chemijos mokytoją Gražiną Valentukevičienę, rimčiau pamilau chemiją. Ir ta meilė įdomiam mokslui lydi iki šiol. Visada turėjau norą padėti mokytis kitiems, gal todėl ir nusprendžiau, kad sugebėsiu būti chemijos mokytoja. Vilniaus universitete pasirinkau analizinės chemijos specializaciją, nes labai patiko tyrinėti. Baigusi universitetą, turėjau galimybę darbą rinktis ne tik mokykloje, nes pagal specialybę esu chemikė, dėstytoja, bet nugalėjo noras dirbti mokykloje ir šiandien esu išties patenkinta savo pasirinkimu. Tai tapo mano gyvenimo būdu. Patinka stebėti augančius vaikus, stebėti jų norą tobulėti, juk jaunas žmogus – atviras idėjoms. Jaučiuosi pamaloninta, kai mokiniai renkasi profesijas, susijusias su mano dėstomu dalyku. Džiugu, kad mano mokiniai užaugo, dabar ir aš galiu iš jų pasimokyti. Užeina į mokyklą pasikalbėti ar rašo laiškus, džiaugiasi, kad jiems puikiai sekasi, dėkoja už sudominimą chemijos dalyku ir paskatinimą atlikti tiriamuosius darbus.

 

Kuo išskirtinės yra Jūsų pamokos? Kokie metodai Jums paklūsta labiausiai ir ką Jūsų pamokose labiausiai vertina mokiniai? Projektinį ugdymo metodą esate pristačiusi ne tik Lietuvos, bet ir užsienio kolegoms, ar jis ir yra Jūsų „arkliukas“?

Pamokose stengiuosi sukuti gerą atmosferą, pamatyti kiekvieną vaiką kaip augančią asmenybę. Per pamokas stengiuosi parodyti kuo daugiau bandymų ir vaizdo medžiagos, atlikti kuo daugiau tiriamųjų darbų, nes tik taip galima sudominti vaikus sudėtingu chemijos mokslu. Mokiniai mano pamokose labai vertina objektyvumą, jie atvirai bendrauja, išsako sėkmes ir nesėkmes, ieškome kartu sprendimo būdų.

Projektinis ugdymo metodas iš tikrųjų – mano „arkliukas“. Pirmuosius nesudėtingus projektinius darbelius mokiniai daro per pamokas ir savarankiškai namuose, vėliau juos pristato pamokose. Sudėtingesnius, ilgalaikius tiriamuosius darbus atlieka gamtoje, namuose ir per neformaliojo švietimo užsiėmimus, juos pristato draugams, o labiausiai pavykusius – rajoninėje mokinių konferencijoje „Mes ieškantys ir atrandantys“, kurią jau septintus metus organizuoju savo gimnazijoje. Pastebėjusi labai gabius ir darbščius mokinius, skatinu rinktis sudėtingus tiriamuosius darbus. Pradedame nuo darbo idėjų generavimo ir jų pristatymo respublikiniame konkurse „Idėjų mugė“. Konkurse pabendravę su mokslininkais, išgirdę jų patarimus, nusprendžiame, kiek turima idėja yra gera, kaip ją tobulinti, ir tada, jeigu yra poreikis, ieškau laboratorijų, kuriose mokiniai galėtų atlikti tyrimus. Atliktus tiriamuosius darbus pristatome Europos Sąjungos Jaunųjų mokslininkų konkurse. Mano mokiniai šiame konkurse dalyvauja nuo 2004 m., esame pristatę 14 darbų, 12 iš jų iškovojo prizines vietas, 3 darbai atstovavo Lietuvai užsienyje.

 

Kokia Jūsų nuomonė apie „pamokas kitaip“, inovatyvius, modernius ugdymo metodus? Ar jie padeda įnorinti vaikus mokytis, pamilti dalyką?

Mokiniams patinka naujovės, jie žengia pirmyn su informacinėmis technologijomis, todėl „pamokos kitaip“ yra išties reikalingos. Tik, mano galva, naujus metodus reikia itin gerai pasirinkti, nes kiekviena klasė yra labai skirtinga, todėl kas tinka vienai klasei, kitoje gali visiškai nepasiteisinti. Tinkamai parinktas metodas tikrai įnorina vaikus pamilti dalyką.

 

Kiek svarbus chemijos pamokoje eksperimentas? Ar šiandieninė mokykla turi visas būtinas sąlygas ugdyti(s) eksperimentuojant?

Chemijos eksperimentas yra be galo svarbus, nes mokiniai gali teorines žinias iš karto pritaikyti, pamatyti mėgintuvėlyje vykstančius procesus, iš gautų rezultatų suformuluoti išvadas. Juk ne veltui sakoma, kad geriau vieną kartą pamatyti negu kelis kartus išgirsti. Deja, priemonių mokykloje turime mažai, labai norėtume turėti modernią laboratoriją. Šią problemą sprendžiu išvykomis į Vilniaus kolegiją, Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centro „Jaunojo tyrėjo“ ir kitas laboratorijas, kurios turi edukacinių programų.

 

Dirbate ir su itin gabiais mokiniais… Tai lengva ar sunku? Darbas su jais toks pats, kaip ir anksčiau, juk kalbama apie Z ar net alfa kartą, o gal kitoks?..

Dirbti su gabiu vaiku ir anksčiau, ir šiandien yra ir lengva, ir sunku – tik mokymo metodai keičiasi. Gabus ir darbštus mokinys yra mokytojo varomoji jėga, skatinanti labai daug domėtis ir mokytis. Gabiam mokiniui reikia daugiau pagrįstų įrodymų, kodėl jo pasirinktas problemos sprendimo būdas yra klaidingas. Gabių jaunų žmonių yra daug ir šiandien, tik skirtumas tarp ankstesniųjų ir šiandieninių, kad pastarieji viską nori pasiekti labai greitai, čia ir dabar.

 

Jūsų parengti mokiniai įvairiuose konkursuose laurus skina nuolatos ir kasmet. Štai ir šiems mokslo metams prasidėjus Kinijoje vykusiame Tarptautiniame mokslo ir technologijų inovacijų konkurse paaugliams dviejų varėniškių darbas apie didžiosios ugniažolės ekstraktų poveikį infekcijoms buvo pažymėtas sidabru, o grįžus – ir Ministro Pirmininko Sauliaus Skvernelio padėka. Sakykite, kur toji paslaptis, kaip Jums pavyksta motyvuoti vaikus siekti tokių aukštumų? O ką mokiniams duoda nuskinti laurai konkursuose ir olimpiadose?

Jaunieji tyrėjai dažniausiai patys susiranda mane. Atėjusiems į gimnazijos pirmą klasę mokiniams visada papasakoju apie tiriamuosius darbus ir pakviečiu turinčius idėjų ir noro į popamokinės veiklos užsiėmimus. Visi mokiniai, kurie yra dalyvavę respublikiniuose ir tarptautiniuose konkursuose, atėjo patys, tikriausiai todėl ir pasiekė aukštų rezultatų. Mokiniai, atlikdami tiriamuosius darbus, išmoksta labai daug: planuoti laiką, pareigingumo, atsakomybės, tinkamai aprašyti ir pateikti rezultatus, diskutuoti ir ginti savo nuomonę. Jų darbai – labai aukšto lygio, daugelis prilygsta universitetų bakalauro darbams. Galėčiau sakyti, kad jaunieji tyrėjai yra pasirengę atlikti brandos darbus. Mokiniai, dalyvavę respublikiniuose ir tarptautiniuose konkursuose, suranda labai daug bendraminčių ir net praėjus kuriam laikui jie bendrauja ir bendradarbiauja. Galiu pasidžiaugti, kad visi mano tyrėjai, baigę vidurinio ugdymosi programą, pasirinko specialybes, susijusias su chemijos mokslu.

 

Dabar itin skatinamas keitimasis gerąja patirtimi tarp skirtingų mokyklų, kaip manote, ar mūsų mokyklos tam pasirengusios? Regis, iki šiol buvome įpratę labiau varžytis tarpusavyje, nei mokytis?

Man niekada neteko susidurti su nesveika konkurencija. Ir anksčiau, ir dabar daug bendrauju ir bendradarbiauju su kitų gimnazijų chemijos mokytojais, nuoširdžiai dalijamės patirtimi, mokomės vieni iš kitų. Ypač noriai dalyvauju seminaruose ir projektuose, kuriuose kiti mokytojai dalijasi patirtimi.

 

Šiandieninės švietimo sistemos bene dažniausias žodis – „pokytis“, o ką, Jūsų nuomone, švietimo sistemoje būtina keisti? Ir kuo šiandien šioje srityje galime pasidžiaugti?

Mokyklose auga jaunoji karta, kuriai reikalingos naujovės. Niekas nestovi vietoje, mokykla nuolat keičiasi ir keisis. Šiandieninėje mokykloje daug daugiau demokratijos, bendradarbiavimo, visi ieško bendrų sprendimų. Tik norėtųsi atsakingesnio tėvų požiūrio į pagalbą vaikui, aktyvesnio bendradarbiavimo su mokytojais.

 

Esate atsidavusi mokytoja, galvojanti apie savo mokinius ir jų gerovę, bet ar užtenka Jūsų šeimai? Kokią, Jūsų nuomone, realybę išgyvena mokytojų šeimos?

Labai daug laiko skiriu savo mokiniams, darbui, bet puikiai planuoju laiką, todėl ir šeimai dėmesio pakanka. Kartais tenka ją nuskriausti, laisvalaikį atiduodant darbui, bet taip būna retai. Šeimoje visi labai daug dirbame, todėl be galo branginame laiką, praleistą kartu.

 

Kaip atrodo Jolantos Žilionienės diena be mokyklos? Kokie Jūsų laisvalaikio pomėgiai?

Dieną be mokyklos esu mama, žmona, dukra, draugė… Labai mėgstu gėles, todėl žinau, kad puikiausias atsipalaidavimo būdas – tarp gėlių ar daržo lysvėje. Esu tikra varėniškė – mėgstu grybauti. Jei tik yra galimybė, keliauju. Turime šeimos tradiciją: kiekvieną vasarą planuojame dvi pažintines keliones – vieną po Lietuvą, o antrą į užsienį.

 

Kokių tikslų turite artimiausiai ateičiai?

Puikiai praleisti vasaros atostogas su šeima, kad rugsėjį vėl kupina jėgų pasinerčiau į darbą. O ateities tiriamieji darbai priklauso nuo to, kas šį rudenį ateis į chemijos kabinetą ir pasakys: „Mokytoja, darom!..“

 

Dėkoju už pokalbį ir linkiu įkvėpimo naujiems darbams!

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.