Gera dieniki!

Taip iki šiol dažniausiai sveikinasi žmonės iš Mažosios Lietuvos, Klaipėdos krašto, subtiliai primindami, kad savo krašto istoriją jie žino nuo tų laikų, kai krikščionybės čia dar nebuvo… Ir taip savo pranešimus ar kalbėjimus pačiose įvairiausiose konferencijose pradeda mokytojai iš Šilutės r. Juknaičių pagrindinės mokyklos, pasirinkusios etninės kultūros kryptį. „Pasaulyje mums skirta tiek daug… Tik turėkime akis tai pamatyti, širdį – pamilti, rankas – viską apglėbti“ – tokia mokyklos filosofija pagal Bernardą L. Montgomery.

 

Per porą metų (nuo 2016-ųjų) redakcijoje susikaupė nemažai neskelbtos informacijos apie šio krašto mokyklas ir mokytojus. Bet Juknaičiai įdomiausi, nes ši gyvenvietė Šilutės rajone sukurta dirbtinai, sovietmečiu, padaryta parodomąja, tačiau čia gyvenę žmonės išsaugojo krašto tradicijas. Dabar čia dažnai lankosi anksčiau gyvenę šišoniškiai, išvykę į Vokietiją. „Ir tai neleidžia mums pamiršti, kas čia buvo, o įpareigoja prisiminti, kaupti, saugoti, perduoti. Gali būti, kad kai kurie pavadinimai mena pagonybės laikus. Jau devyneri metai kaip mokykloje esame pasirinkę etninės kultūros kryptį. Per šį laiką susiformavo sistema, susidėliojome Etnokultūros krypties modulį. Mokykloje turime ikimokyklinio ugdymo grupes. Ir nuo čia mes pradedame, ugdome per pažinimo kompetenciją. Tam skirti renginiai, šventės, maži projektai, edukacinės pamokėlės mokyklos muziejuje. Muziejus ne šiaip sau vieta, kur sunešti seni daiktai tik pasižiūrėti, čia vyksta edukacinė veikla, integruotos pamokos. Ir etnokultūros kampelis yra“, – pasakojo mokyklos direktoriaus pavaduotoja ugdymui Rasa Gailiuvienė švietimui ir etninei kultūrai skirtose metodinėse dienose Lenkijoje.

 

Mokytoja priminė, kad buvo sukurtos etninės kultūros mokomosios programos, pagal jas etninė kultūra ir yra integruojama. Neformaliojo švietimo veikloje, aišku, yra būreliai, per kuriuos mokiniai sėkmingai pritraukiami į etnokultūrinę veiklą. R. Gailiuvienė pasakojo apie popamokines veiklas, kalendorines šventes, konkursus. Per etninės kultūros dienas mokykloje priimta įsivertinti šią veiklą, tų metų darbą. Vienas populiariausių konkursų – „Pažink savo kraštą – Mažąją Lietuvą“. Mokykla taip pat yra vykdžiusi dvejų metų europinį projektą „Į etnokultūrą per žmogų“. Buvo parodyti visi penki Lietuvos regionai su savo tradicijomis, papročiais, tautiniu kostiumu, paveldu. „Šešios Europos šalys tai matė, su tuo susipažino. Ir pripažino mus tokius! Kraštotyrinė veikla – per projektus, kurių metu organizuojamos kraštotyrinės stovyklos „Lietuvininkai“. Per jas mes renkame ir kaupiame medžiagą, apipavidaliname ir dalyvaujame konkursuose. Ko mes pasiekėme? Jeigu anksčiau kaime gyvenantys mokiniai net bijojo tautinio kostiumo, jautėsi nejaukiai, tai dabar didžiuojasi, kad gali jį vilkėti. O tautinis kostiumas drausmina ir pakylėja“, – įsitikinusi R. Gailiuvienė.

Ikikrikščioniškoji baltų religija ir mitologija – etninės kultūros pagrindas

 

Ką turėtume žinoti, ko nepraleisti, kad pažintis su etninės kultūros pagrindais mokykloje paskatintų nerti giliau, pabandyti suvokti, iš kur esame atėję… Apie tai per metodines dienas „Lietuvos palikimas Baltarusijoje“ kalbėjo prof. dr. Rimantas Balsys iš Klaipėdos universiteto.

 

Terminai

„Esu įsitikinęs, kad, norint suprasti tautos etninę kultūrą, būtina pasinerti į ikikrikščioniškąjį laikotarpį, pažinti jo religiją ir mitologiją, senuosius dievus, perprasti jiems skirtas apeigas. Tam šiuo metu yra visos galimybės, nes turime pakankamai duomenų“, – kalbėjo profesorius.

Pastarųjų dešimtmečių literatūroje ikikrikščioniškojo laikotarpio religijai pavadinti greta pagonybės kaip sinonimai vartojami ir tokie terminai: stabmeldystė, gamtinė, prigimtinė, protėvių, gentinė, baltų, aisčių, senamaldžių, gamtamaldžių religijos. Esama tam tikros painiavos dėl termino. Terminas „pagonybė“ ne pats geriausias, nes patys baltai savo religijos niekada taip nevadino. Išvertus tai reikštų – valstietiška religija. Tačiau mūsų ikikrikščioniškoji religija nebuvo tik valstietiška. Ją praktikavo ir kunigaikščiai, ir kariai… Kita problema – enciklopediniuose leidiniuose pagonybei dažnai suteikiamas menkinamasis atspalvis. Maždaug „kažkokie ten barbarų, mužikų tikėjimai“… Turime ir visai negražų precedentą – ne taip seniai garbūs istorikai parašė veikalą, tiesa, ne lietuvių kalba, apie tai, kaip barbarai pagonys tampa civilizuotais krikščionimis. Mano manymu, religija negali būti atskaitos taškas sprendžiant, koks yra žmogus: geras ar blogas. Jeigu kalbame apie tolerantišką ir demokratišką visuomenę. Todėl laikantys ikikrikščioniškąją religiją nepilnaverte greičiausiai nesuvokia, kas yra religija apskritai, kokia jos esmė. Man įspūdį daro vokiečių religijų tyrinėtojo Gustavo Menšingo samprotavimai: „Religija tai išgyventas susitikimas su hierofanija (šventybės apraiškos simboliu) ir atsakomoji jo paveikto žmogaus veikla.“ Šiame apibrėžime net nėra dievo sampratos, nes yra religijų, kurios dievo neturi. Po hierofanija gali tilpti visa, kas tik nori. O klausimas, kas yra hierofanija, būtų beprasmis, nes nėra dalykų, kurie negalėtų būti šventi šioje žemėje, lygiai taip pat, kaip ir nėra dalykų, kurie negalėtų to šventumo netekti.

 

Tyrinėjimai

Ikikrikščioniškuoju laikotarpiu Matas Pretorijus, vienas žymiausių Vakarų Lietuvos ir Prūsijos istorikų, parašęs savo žymųjį veikalą „Prūsijos įdomybės“, buvo pirmasis klasifikavęs ir bandęs apdoroti surinktą medžiagą. Jis mėgino klasifikuoti dievus pagal funkcijas, šventes, dėlioti pagal eiliškumą. Anuo metu dirbo daug tyrinėtojų, bet šiandien labiau įdomūs jie gali būti tik mokslo istorijai. Jų veikaluose daug kas romanizuota, daug kas sukurta ir prikurta. Tokie mitologai romantikai kaip Simonas Daukantas, Juzefas Ignacas Kraševskis, Teodoras Narbutas laikė savo šventa pareiga užpildyti spragas, jei ko trūksta. Užpildyti tokiu būdu, kad imi kokį antikinį mitą ir sudedi lietuviškus vardus. T. Narbutas čia buvo nepralenkiamas. Ir net XX a. antrojoje pusėje istorikė Pranė Dundulienė Teodoru Narbutu rėmėsi besąlygiškai, laikydama jį neišsemiamu šaltiniu. O tai veda į falsifikavimą, nes mokslui turėtų būti bent kiek svarbi tiesa.

 

Aš taip pat esu paskyręs šiems tyrimams 15 savo gyvenimo metų, publikavau 3 monografijas, gebu išskirti tuos vertybinius elementus, kurie mūsų ikikrikščioniškojo laikotarpio religijoje yra užkoduoti ir kurie iki pat šios dienos yra išlaikę tam tikras refleksijas, atspindžius. Kartais jų tiesiog nebepastebime ar net neįtariame, po kokiu veiksmu, ženklu, žodžiu glūdi gelminis mūsų kultūros sluoksnis. Vienas iš svarbių požymių yra skirtingų dievų gausa. Jeigu atsiremsime į raštiją nuo XIII a. iki XVIII a. vidurio, dievų rasime per šimtą. O jeigu iš šio skaičiaus ir pašalinsime kokį 15 proc. kaip nepatikimų, tai jokiu būdu nereikš, kad dievų gausybės nebuvo. Sugrupavę juos pagal funkcijas matome, kokios mūsų protėviams buvo svarbiausios gyvenimo ir išgyvenimo sritys. Aišku, kad čia žemdirbystės dievų daugiausia, toliau stichijų: vandens, ugnies ir kt. Išgyventi padėjo šitie dievai, jie mums davė savo atvaizdus. Prieš 10 metų vyko diskusija, ar mūsų protėviai apskritai turėjo dievo atvaizdą. Dabar tai įrodyta archeologiniais radiniais. Jeigu žmogus anuo metu drožė antropomorfines (žmogus pavidalo) figūras, tai jis tai darė tik su vienu tikslu – kad jos jam kokiu nors būdu pagelbėtų. Arba tos žymiosios „prūsų bobos“, kurių surasta daugiau kaip 20 ir kurios datuojamos X–XI a. Koks įdomus jų likimas. Kai kurios pasiekė mūsų dienas tik todėl, kad buvo įmūrytos į vienuolynų sienas. Būdingas šių skulptūrų bruožas, kad beveik visos turi kalaviją ir ragą. Tai yra gausos ir saugos simboliai. Iki šiol diskutuojama, ką šios figūros galėjo vaizduoti. Galbūt čia riboženkliai, o gal čia mirę protėviai? Juk buvo tikima, kad jie visi turi galią, stipresnę nei žmogus. Ir tai mums davė visą tautodailę, liaudies skulptūrą, pradedant rūpintojėliais, baigiant dievų atvaizdais, kurie liaudies menininkų tašomi iki šiol. Yra tradicijų tąsa.

 

Naujas reiškinys – mitologiniai parkai

Jie atsirado XX a. Pavyzdžiui, Raganų kalnas Juodkrantėje. Esu ištyręs 6 mitologinius parkus, bet tai nereiškia, kad jų nėra daugiau. Praėjusią vasarą pradėjo steigtis dar bent trys. Du – prie Molėtų. Dūkšto ąžuolyne pastatyta apie 40 ąžuolinių skulptūrų, vaizduojančių senuosius mūsų dievus.

Bet atsiranda ne tik mitologiniai parkai. Kai kūrėsi Balsių gyvenvietė, Norbertas Vėlius pasiūlė pavadinti gatves senųjų dievų vardais. Paskui patys gyventojai sumanė papuošti gatves jų atvaizdais. Turime ir išskirtinį parką, kur visos skulptūros tašytos iš akmens. Joms mažiausiai gresia atmosferos poveikis. Medis nėra ilgaamžis… Individualiose sodybose irgi gausu mitologinių elementų. Kaimo turizmu užsiimančiose sodybose yra įrengtas deivės Mildos altorėlis. Čia kartais net ir sutuokiama…

 

Šventvietės – antrasis labai svarbus mūsų senosios religijos požymis, rodantis jos brandą. Centrinės šventvietės, kurios minimos ir raštijoje, rodo tam tikrą religinį įcentrinimą, tai piligriminiai taškai. Nes visos religijos turi kokį nors savo centrą, į kurį bent kartą metuose visi turi nukakti. Ar tai būtų Meka, ar Roma, ar dar kas… Ir dar turime lokalių šventviečių tinklą, kurį yra išdėstęs dr. Vykintas Vaitkevičius: tai kas 3 km aptiktas koks nors anų laikų šventas objektas, gali būti akmuo, gali būti ypatingas medis, alkakalnis, upės vingis ir t. t. Yra rekonstruotų šventviečių. Čia mums ir toponimika duoda daug dovanų. Keliaudamas per mitologinius parkus gali save praturtinti.

 

Kulto tarnų atliekami bendruomeniniai ritualai. Visa kalendorinių, šeimos švenčių prasmė – ritualiniai veiksmai, simboliai – atkeliavo iš aukojimo ritualų. Bet neatvirkščiai. Yra prirašyta knygų, pagal kurias išeina, kad mes tik XIX a. pabaigoje pradėjome gyventi, tik tada atsirado mūsų papročiai. Ne taip yra. Ritualai virto papročiais. Ir tai atsitiko maždaug XVII a. antrojoje pusėje. Geras pavyzdys – Matas Pretorijus su savo veikalu, kuriame rašoma, kad atiduodama garbė Žemynai ar Vėjopačiui ir čia pat pagerbiamas krikščioniškasis Dievas. Tai religijų kaitos procesas, susidvejinimas, kada dėl viso pikto paaukojama abiem. Kad kuris nors neįsižeistų. Čia matome, kaip senasis sluoksnis nebetenka savo rituališkumo ir viskas pereina į papročių lygmenį. Iš kur atsirado apeiginiai valgiai? Iš aukojimo ritualų. Kai kviečia gedulingų pietų, jei nenueini, visada išsineši maldą, sako senesnieji. Tai reiškia, kad tu neatlikai ritualo iki pabaigos. Vaišės visose mūsų šventėse turi aukojimo ritualų ištakas, kada sutvirtinami bendruomenės ryšiai su dievais. Maisto pasidalijimas: dalis numetama dievams, dalis – mirusiems protėviams, dalis suvartojama sėdinčiųjų už stalo. Tai yra bendrystė per maistą.

 

Jeigu mes žinome, kas yra volungė…

Dar venas iš požymių, rodančių religijos brandą, yra protėvių kultas. Protėvis tolygu dievas. Žemdirbiškoje kultūroje viskas, kas po žeme, yra susiję su derlumu. Kadangi protėvius laidojame, reiškia, kad jie taip pat reziduoja ten, kur ir grūdas. Todėl aukojimas mirusiems protėviams rudenį ir pavasarį yra susiję su sėjos pradžia ir derliaus nuėmimu. Kada aukojama dievams, aukojama ir mirusiems protėviams, nėra tarp jų skirties. Raštijoje turime daug pavyzdžių, kaip mirusieji protėviai yra sudievinami. Jiems, kaip ir Pajautai, statomi stabai. Pajautos kapas ir dabar tebėra, jis niekur nedingęs. Sakoma, kad, kai stabas supuvo, jo vietoje išaugo liepos. Ir žmonės jas garbino. Štai iš kur atsiranda medžio kultas. Jis eina per protėvius. Ir tai jau yra elementariausia pedagogika. Todėl tu negali spjauti į vandenį, nes ten mirusieji protėviai, į ugnį – nes ji šventa, o ir apskritai spjaudytis netinkama.

 

Iš kur tokia mūsų ypatinga meilė gamtai, ypač pavasarį? Gamtinis religijos pobūdis, kai gamta suvokiama kaip tarpininkas tarp mūsų ir anapusinio pasaulio, tebėra reikšminga, užtenka tik prisiliesti. Ypač jei dar turi kokį žinojimą. Žmogus greitai suprato, kad radiatorius negali duoti tos energetikos, kuri yra ugnyje. Todėl vėl pradėjo mūryti židinius, krosnis. Kartais sakoma, kokia čia religija, jei nėra šventraščio. Bet tai ne visai taip. Mes turime XVI a. kronikas, kuriose iš esmės yra išdėstytas prūsų teisynas. Tai 13 punktų, artimų Dievo įsakymams. Ir tai, kaip žinoma, nėra krikščionybės tvarinys, nes iki krikščionybės buvo dar toli. Teisyne aptariami visi reikalai, pradedant tuo, kaip mes turime elgtis su dievais, kaimynais, bendruomenės nariais, ir baigiant socialiniais bei ritualiniais reikalais. Netgi santykiai šeimoje aptarti, viskas persmelkta religiniu turiniu. Be to, šventraštis nebūtinai turi būti užrašytas. Kadangi mes ilgą laiką rašto neturėjome, šventraštis buvo perduodamas iš lūpų į lūpas. Iš kur gi kitur būtume paveldėję tokią turtingą tautosaką, sakmes, kurios visada lokalios, susietos su konkrečia vieta, konkrečiais įvykiais ir pan. Ir jos visos kalba apie tai, kaip turi elgtis žmogus ypatingu metu ir ypatingose vietose. Sakmės dažniausiai kalba apie šventas vietas, šventus laikus. Turime labai ryškiai išreikštus religinius draudimus. O kodėl prūsus ištiko toks tragiškas likimas? Nes jie šventai laikėsi savo religinių draudimų. Jie verčiau pasirinko mirti, nei įsileido į savo kraštą svetimą dievą. Prūsai praktikavo ir pasiaukojimą dievams. Draudimas išpažįstančiam kitą religiją lankytis sakraliose vietose, nes tokie apsilankymai suteršia. Tai yra susiję su savo krašto, savos kultūros apsauga, įdiegta religiniu pagrindu. O kai mes šių ramsčių netenkame, pasidarome labai lengvai pažeidžiami. Tada kas nori ateina, ką nori atneša, ką nori išsineša.

 

Jeigu norime perprasti savo šiandieninėje kultūroje vykstančius reiškinius, turime matyti ženklus, kurie šalia mūsų, kurie suteiks daugiau prasmės, jeigu tik mes apie juos žinosime. Jei žinosime, ko rėkia volungė…

 

Parengta pagal Ugdymo plėtotės centro metodinių dienų inf.