Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijoje atidaryta edukacinė paroda „Kalbėk, praeitie, nes tu esi“

Kunigas Kęstutis Palikša yra pasakęs: „Praeitis nėra tik praeitis: buvusių įvykių pasekmės tęsiasi dabartyje. Ateitis irgi nėra vien tik tai, kas dar bus: ji kuriama čia ir dabar.“ Ši mintis puikiai tinka minint Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį. Mums, lietuviams, vertėtų susimąstyti ir įvertinti tai, ką turime šiandien ir kokia kaina tai buvo pasiekta.

Šia iškilminga proga Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos mokytoja ekspertė Vidutė Petrauskienė kartu su kitomis istorijos mokytojomis sumanė mokykloje surengti parodą, prie kurios prisidėti turėjo galimybę visa bendruomenė. Drauge su bibliotekininke Dalia Žurkauskiene jos ėmėsi organizuoti šį reginį.

 

Edukacinės parodos „Kalbėk, praeitie, nes tu esi“ tikslas – paskatinti mokinius, jų šeimas, mokytojus ir jų artimuosius domėtis savo istorija nuo 1870 m. iki 1940 m. birželio 15 d. ir pateikti istorinių dokumentų. Tai galėjo būti knygos, laikraščiai, nuotraukos, atvirukai, asmens dokumentai, pirkimo–pardavimo čekiai ir daugybė kitų su šiuo laikmečiu susijusių eksponatų. Visi buvo raginami prisidėti prie šios patriotiškos idėjos įgyvendinimo, istorinių įvykių įprasminimo. Parodai įvairių eksponatų atnešė apie 50 žmonių.

 

Edukacinės parodos atidarymas prasidėjo Justino Marcinkevičiaus eilėmis, kurias skaitė abiturientė Gintautė Rusteikaitė. Visus eksponatus jautriai ir poetiškai pristatė gimnazijos bibliotekininkė D. Žurkauskienė. Turbūt labiausiai intriguojantis parodos eksponatas – nuo 1918 m. pabaigos, kai gyveno Jonas Basanavičius, išlikusi austa Lietuvos vėliava, kurią atnešė gimnazijos matematikos mokytoja Verutė Nekrevičiūtė. Ekspozicijoje dalis šaltinių yra skirti kariuomenei, dalis – švietimo sistemai, kiti – asmens dokumentams, taip pat išsiskiria tarpukario atvirukai. Gimnazijos muziejuje galima išvysti mergaičių gimnazijos kepurėlę, įvairių knygų, odontologijos rinkinį, dailyraščio sąsiuvinį, išlikusį nuo 1908 m., ir net arklių pasus!

 

Paroda pareikalavo daug laiko, pastangų, bet rezultatas džiugina, tad pasinaudokime galimybe patyrinėti istorijos faktus. Lietuvos šimtmečiui skirti renginiai primena: Tėvynė – tai neįkainojamas palikimas, kurį reikia vertinti.

 

Deimantė Lajauskaitė, Greta Litvinaitė

Gargždų „Vaivorykštės“ g-jos informacijos sklaidos klubo narės

Gintauto Našlėno nuotr.

Nuotraukoje: gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui Nijolė Balčikonytė, LR Seimo nario Petro Gražulio padėjėja Regina Kernagienė, Klaipėdos rajono savivaldybės mero pavaduotoja Rūta Cirtautaitė, gimnazijos bibliotekininkė Dalia Žurkauskienė, mokytoja ekspertė Vidutė Petrauskienė, mokytoja Verutė Nekrevičiūtė, Klaipėdos rajono savivaldybės Tarybos narė Rasa Petrauskienė

Kartais taip nutinka

 

Kartais kyla mintis, įgauna žodžio, paskui veiksmo, jausmo pavidalą. Ir tada kartais atsiranda dideli ir maži, geri, gražūs ir prasmingi dalykai: pasaulis, Žemė, Lietuva, tavo ir mano šeima, aš ir tu. Tai yra mūsų visų gyvenimo ir Lietuvos istorija.

Kartais taip nutinka, kad ta istorija kažkaip nutyla ir lyg pasislepia nebeišklausytame senelio pasakojime, močiutės fotografijų albume, padėtame į giliausią sekcijos kampą. Bet… kartais taip nutinka, kad visai netikėtai vėl prisilieti prie istorijos, ji prabyla, kartais tyliai, švelniai ar džiugiai, o kartais liūdnai, bet visada prasmingai.

 

Fotografija. Boleslovas Normantas – aukštosios karo mokyklos kariūnas (1938-07-25), Ia klasės mokinės Viltės Normantaitės prosenelis. Viltės senelis Vidas Normantas išsaugojo šią fotografiją. Ir Viltė ją atnešė mums. Viliamės, kad karo daugiau nebus…

Meilės laiškas, rašytas 1930 m. sausio 26 d. IIIf klasės mokinės Ugnės Andriejauskaitės prosenelei. Ištraukos iš laiško: „Brangioji Aneliute!“ <…> miegas neima ir galva ūžia, ir didžiausias širdyje nusiminimas mane kankina!“, „<…> nemažai laiko praleidžiame ant ledo bečiužinėdami, kur susirenka minia. <…> Sekmadieniais čiuožykloje griežia orkestras nuo 3 val. po pietų iki 7 val. vakaro.“ Laiškas baigiamas taip : „Su aukšta pagarba P. Ališauskas.“ Mieli vyrai, ar rašėte taip savo mylimajai?

 

Dokumentas. Liudijimas, išduotas Lietuvos Respublikos Susisiekimo ministerijos Pašto valdybos Administracijos skyriaus 1935 m. liepos 2 d. Merčaitytei Anelei (Mindaugo Tamulaičio, IIe klasės mokinio, prosenelei), Susisiekimo ministerijos Pašto valdybos valdininkei. Įrašas: „Visų valdžios ir savivaldybės įstaigų, pildant tarnybos pareigas ir reikalui esant, prašoma teikti Anelei Merčaitytei visokeriopą pagalbą.“ Kokia pagarba žmogui oficialiame dokumente!

Dokumentas. Jungtuvių metrikos ištrauka (1934 m. sausio 6 d.): „Jaunojo ir jaunosios tėvų vardai ir pavardės. Jaunojo tėvai: Mikalojus Grimalis ir Marijona Vilgalaitė. Jaunosios tėvai: Antanas Stropus ir Karolina Balsevičiūtė.“ Tik dabar, peržiūrėjusi tėvelio Kazimiero Grimalio dokumentų archyvą, sužinojau savo prosenelės mergautinę pavardę – Vilgalaitė! Ir tada mano šeima akimirksniu padidėjo.

 

Skepeta. Austa 1890 m. Ia klasės mokinės Nedos Grikštaitės proprosenelės Marijonos Daunienės. Ji gaubė ir šildė motiną, sesę, žmoną, dukrą.

Kai buvo labai šalta Sibiro platybėse, galbūt tokios skepetos buvo vienintelė užuovėja vaikams, ne motinai… Kiek tokių motinų austų skepetų buvo mirusio vaiko, sargybinių išmesto iš važiuojančio traukinio, ta paskutinė „balta drobulė“?

Kai prisilieti prie istorijos, amžiams pajunti savo Pasaulį, savo Žemę ir savo Lietuvą, kur svarbiausia yra taika, meilė, pagarba, šeima ir laisvė.

Tada man ar tau kyla nauja, prasminga mintis.

 

Dalia Žurkauskienė

Gimnazijos bibliotekininkė

 

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.