Gamtamokslinio ugdymo galimybės šiandien…

Aušra Židžiūnienė
,
„Švietimo naujienų“ korespondentė

Vis dažniau kalbame apie tai, jog svarbu išeiti iš klasės, peržengti mokyklos ribas, pamatyti tai, kas mus supa, atrasti galimybių ugdytis gamtoje ir iš gamtos, ieškoti inovatyvių sprendimų, kad mokymasis taptų išties įdomia, patrauklia veikla kiekvienam šiuolaikiniam vaikui. Svarbu, kad vaikai, kurie dabar pagrįstai vadinami technologijų karta, išmoktų būti gamtoje, stebėti gyvūnus, augalus, gamtos reiškinius, pažintų vertybes, mokytųsi atsakingai elgtis su gamta, pajaustų, kiek daug ir įdomios veiklos joje galima atrasti, o kiek sužinoti, patirti, pajausti, eksperimentuoti, tirti, analizuoti…

 

Apie tai, kaip „ėjimas į gamtą“ šiandien veikia praktiškai, ar mokytojai turi tam sąlygas ir kokia dalis jų tam ryžtasi, bei kitus su gamtamoksliniu ugdymu susijusius aspektus kalbėjomės su Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centro (LMNŠC) Gamtos skyriaus vedėju Almantu KULBIU.

 

Kokias veiklas LMNŠC vykdo?

Visos Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centro kuruojamos veiklos suskirstytos į keletą sričių – tai edukacinės erdvės mokyklų aplinkoje ir edukacinės erdvės už mokyklos ribų (bendradarbiavimas su Valstybine saugomų teritorijų tarnyba).

Saugomose teritorijose vaikai gali rasti gražiausią, vertingiausią gamtą, puikiai įrengtus lankytojų centrus. Ten dirba tikri gamtininkai, etnologai, vilkintys unikaliomis uniformomis. Visa tai itin domina vaikus. Be to, tie žmonės kitaip dirba, kitaip kalba nei mokytojai. Jie vedasi į pelkę, kūlgrindą, brenda brastomis… Vaikai susiduria su visiškai kitokia aplinka, kitaip priima informaciją.

 

Grįžtant prie edukacinių erdvių mokyklose, Mokyklų edukacinių erdvių konkursas pasisuko taip, kad dabar propaguojama ne tik kurti žaliąsias erdves, bet ir jose ugdyti bei rengti metodikas. Didelė dalis mokytojų erdves kurti jau išmoko. Kai kurie atsivežė patirties iš užsienio. Žinoma, kalbėti, kad jau esame visiškai patenkinę šį poreikį, nereikėtų, bet geri poslinkiai įvykę. Tačiau mokytojai dar negeba parengti tokių metodikų, kad pagal jas vaikai galėtų ugdytis jau sukurtose erdvėse. Erdvė turi tarnauti ne tik geresniam mokyklos įvaizdžiui, bet ir įvairių dalykų pamokoms. Čia jau galima kalbėti apie integruotas pamokas ir metodikas joms. Kai kuriose mokyklose jau susitelkė skirtingų dalykų mokytojai ir kuria metodikas, bet šioje srityje dar turime kur tobulėti.

Šių metų Edukacinių erdvių konkursui parengti nauji nuostatai, orientuoti į tai, kaip mokomasi žaliosiose erdvėse.

Komandoje išsitrina riba tarp asmenybių, norisi „patempti“ draugą, kad jis kilstelėtų savo žinias ir gebėjimus dėl komandos. Manau, kad tokiuose konkursuose esminį vaidmenį atlieka mokymasis bendradarbiaujant.

 

Ketvirtajame švietimo lyderystės forume kalbėta, kad Lietuvoje ugdymas dažnai vyksta per konkursus, manoma, jog jie skatina konkurenciją. Suomija ir kitos Skandinavijos šalys stengiasi ugdyti vaikų kūrybiškumą, o ne konkurenciją. Kaip manote, ar įgyvendindami konkursus skatiname tik konkurenciją, ar kartu vaikai ugdomi būti kūrybiški?

Konkursai, kuriuos rengiame, skirti, manyčiau, ne tiek vaikams, kiek mokytojams. Paprastai ir konkuruoja daugiau mokytojai nei mokiniai, nes jiems svarbu parodyti, kaip pasirenka metodiką, kokios patirties yra parsivežę iš užsienio, jie per vaikus siekia atskleisti, kas veikia, o kas ne. Mūsų didžioji dalis konkursų yra komandiniai. Mokytojai dažniausia vadovauja mokinių grupėms. Pavyzdžiui, konkurse „Mūsų eksperimentas“ dalyvauja 5 mokinių komanda, o konkurse „Mano žalioji palangė“ – visa klasė. Vaikai konkurencijos patiria labai nedaug. Čia – ne olimpiada, kai rungiamasi už save, kitaip sakant, vienas prieš vieną.

 

Netgi konkurse „Lietuvos gamtininkas“ vaikai dalyvauja komandoje, gauna užduotis ir visi vieni su kitais bendradarbiauja. Komandoje išsitrina riba tarp asmenybių, norisi „patempti“ draugą, kad jis kilstelėtų savo žinias ir gebėjimus dėl komandos. Manau, kad tokiuose konkursuose esminį vaidmenį atlieka mokymasis bendradarbiaujant.

 

Kokių naujienų LMNŠC paruošė šiais metais?

Svarbiausia naujiena ta, kad pradedame organizuoti naują gamtos, technologijų, inžinerijos, menų ir matematikos (angl. Science, Technology, Engineering, Arts, Mathematics, STEAM) mokslų konkursą „Išmaniosios technologijos gamtoje“. Tai – visiškai nauja Lietuvoje.

Vis mąstėme, kaip vaikus „ištempti“ į gamtą, kai jiems geriausiais draugais yra tapę plašetiniai kompiuteriai, išmanieji telefonai ir pan., todėl ir nutarėme kurti konkursą, kur gamtos pažinimas vyksta naudojantis išmaniosiomis technologijomis, per programėlę „iNaturalist“. Programėlė leidžia išėjus į gamtą fotografuoti įvairius organizmus. Fotografuojama taip, kad kitas gamtininkas, nebūtinai iš Lietuvos, padėtų organizmą atpažinti. Dar didesnė galimybė slypi tame, kad mokytojas gali suburti komandą ar klasę, eiti į pamoką gamtoje, parinkti teritoriją ir ieškoti, kokie organizmai ten gyvuoja. Pasaulio patirtis rodo, kad net mažoje teritorijoje galima rasti šimtus organizmų rūšių. Pradedant samana, stebint bites, kamanes ir pan. Kelerius metus tyrinėjant mokyklos teritoriją, galima atrasti, kad joje yra didžiulis draustinis. Ši programėlė naudinga ir tuo, kad bendrauja įvairaus amžiaus grupių ir patirčių gamtininkai iš viso pasaulio. Itin įdomu, kai parašo, pakomentuoja pasaulyje žymus vabzdžių ar grybų ekspertas. Atsivertus programėlę, bet kada galima pamatyti visą sukauptą klasės medžiagą. Programėlėje egzistuoja daugybė filtrų, kurie leidžia mokytojui kurti pamoką, pavyzdžiui, „X mokyklos teritorijoje augantys grybai“. Galima su vaikais studijuoti žemėlapį, kalbėti apie tai, kas jau ištirta, o kur dar yra neatrastų galimybių… Vaikai gali patikrinti, ar žemėlapyje nurodytas grybas tebeauga ant medžio toje teritorijoje, ar jau nebe.

 

Konkursas dar nevyksta, bet programėlė „iNaturalis“ jau yra aktyvi. Kalifornijos mokslų akademija iš pradžių ją skyrė mokslininkų bendradarbiavimui, bet Jungtinės Amerikos Valstijos prie jos prisijungė labai daug vaikų. Tada šią programėlę ir atrado mokytojai kaip įrankį ugdymui. Į Europą visa tai taip pat pamažėle ateina, didžiosios šalys jau gana plačiai naudoja. Lietuvoje šiandien yra 107 programėlės vartotojai, kurių nemažą dalį sudaro biologijos mokytojai. Prisijungė ir keletas vaikų. Žinoma, dar reikia mokytis, kaip su ja elgtis, nes nuotraukos taip pat turi būti fotografuojamos ne bet kaip.

Pradinukai yra labai imli amžiaus grupė. Tapę paaugliais, nemaža dalis jų nusisuka nuo gamtos mokslų. Paauglystė – lūžio taškas, kai vaikai įninka į informacines technologijas, socialinius tinklus, tarpasmeninį bendravimą, bet domėjimasis gamta sumažėja. Tai yra viso pasaulio problema, ne tik Lietuvos. Laiku įdiegus vaikams susidomėjimą, tikėtina, kad jie jo nepames augdami.

 

Šį konkursą matome integruotų mokslų srityje: gamtos pažinimo, informacinių technologijų ir užsienio kalbos.

Kūrybiškumo ugdymo čia taip esama, nes, kaip pasaulinė praktika rodo, fotografuojamos nuotraukos būna itin meniškos. Tiek mokiniai, tiek mokytojai ar kiti gamtininkai atranda ne tik augalą ar kitą gamtos organizmą, jie pastebi jo įvairiapusiškumą. Pavyzdžiui, kaip gležnas augalas pramuša šaligatvio plytelę. Per nuotraukas stengiamasi atskleisti dar tik pradedančio augti augalo jėgą. Dalijamasi puikiomis fotografijomis, kurios ir gražios, ir informatyvios.

 

Prisiminus Lyderystės forumą, dar vienas mūsų rengiamas konkursas, kuris remiasi, manyčiau, kūrybiškumu, – „Pamoka gamtoje: svajokime drauge!“. Mokytojai drauge su vaikais išvyksta į pasirinktą saugomą teritoriją, susipažįsta su aplinka, vėliau patys suformuluoja sau pamokos užduotį, ką saugomoje teritorijoje jie norėtų pamatyti: pelkę, kabantį tiltą, užkopti ant ladakalnio ir t. t. Vaikai, būdami savo pamokos kūrėjai, moko vieni kitus, teritorijų darbuotojai tampa jų pagalbininkais. Yra sukurta puikių pamokų metodikų, geriausios – atsiunčiamos mums. Aktyviausiai čia veikia pradinukai.

 

 

Norint gamtą galima rasti prie pat mokyklos – pievoje, kūdroje, medyje… Viskas priklauso nuo mokytojų kūrybiškumo. Tačiau Saugomos teritorijos turi sukurtą infrastruktūrą, pažintinius takus, lankytojų centrus, ekspozicijas, edukatorius ir parengtas edukacines programas. Šios teritorijos yra visai netoli mokyklų, išsidėsčiusios per visą Lietuvą. Šešios gamtos mokyklos jau dabar veikia ir priima netgi 3 dienų edukacinėms programoms. Mokytojas turi galimybę paruošti edukacinę programą, nuvykęs ten ją įgyvendinti, organizuoti stovyklą ir pan. Yra sukurtos net 28 knygos metodikų.

 

LMNŠC Gamtinio ir ekologinio ugdymo skyriaus metodininkė Aušrinė Demšienė pasakojo, kad konkurse „Pamoka gamtoje“ pernai vaikai kūrė žaidimus: „Žaidimai turėjo būti susieti su saugoma teritorija. Vaikai galėjo įjungti visą kūrybiškumą ir įgyvendinti idėją, ką toje teritorijoje galima nuveikti. Buvo sukurta labai įdomių ir naudingų žaidimų, todėl Saugomų teritorijų direkcijos, radusios galimybių, geriausius žaidimus ketina išleisti. Tereikia surasti partnerių…“ „Gaila, kad ne visiems vaikams užtenka ryžto iki galo sukurti produktą, todėl dažnai pakeliui viena kita komanda atkrenta“, – apgailestavo ji.

 

 

Jau pasirodė kvietimas mokiniams teikti darbus STEAM mokslų konkursui „Mūsų eksperimentas“, priminkite dar kartą apie jį.

Konkursą inicijuoja Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija, organizuojame jį mes, LMNŠC, kartu su STEAM krypčių mokytojų asociacijomis. Konkurso tikslas – skatinti STEAM mokslus mokytis kūrybiškai, patirti tyrinėjimo ir atradimo džiaugsmą.

Šio konkurso, kuris vyksta jau šeštus metus, nuostatai keičiami kasmet. Nuo praėjusių metų konkurse gali dalyvauti ir pradinukai. Seniau vis sulaukdavome klausimų, kokią temą pasirinkti, todėl manėme, kad prisijungus pradinukams jų kils dar daugiau, bet nutiko priešingai. Jie gerai žino, ką nori tirti. Galbūt taip yra todėl, kad pradinių klasių mokytojai yra įvairių sričių žinovai?.. Šiame konkurse reikia labai daug kūrybiškumo, nes būtina pateikti ir filmuką. Filmuota medžiaga įdedama www.youtube.com, prieiga nurodoma registracijos anketoje. Vaikai tampa aktoriais, gebančiais vaizdžiai pristatyti savo idėją. Filmo kūrimas, manau, yra konkurso pridėtinė vertė, nes ne visi tampa nugalėtojais… Būna tokių darbų, kurių eksperimentas nepavyksta, o filmuota medžiaga – labai vertinga.

 

Konkursas – rimtas, vertinimo komisija – griežta, todėl nenuostabu, kad ne visiems ir ne visada gali pasisekti. Filme vaikai žaidžia mokslininkus. O štai eksperimentas turi atitikti kriterijus ir tai jau yra pirmas žingsnis tapti jaunuoju tyrėju. Kartais, žvelgiant į vaikus, iškart galima suprasti, kuris yra potencialus mokslininkas. Jų temos būna rimtos, tęstinės, kurias galima kasmet tobulinti. Taip atsiranda didelė erdvė kūrybai, paieškoms. Vaikai, kurie pasirenka mokslininko kelią, iš jo niekada neišsuka. Tenka laimė tokių vaikų sutikti…

 

Pernai tarp laimėtojų pateko ir pradinukės. Jos visur buvo kupinos iniciatyvos, net ir laimėtoje kelionėje. Manau, kad tokie vaikai, kurie eksperimentuoja ir dalyvauja konkursuose, ugdo savo kūrybiškumą, augina žinias. Dažnai mokytojui reikia tik pastovėti šalia.

Pradinukai yra labai imli amžiaus grupė. Tapę paaugliais, nemaža dalis jų nusisuka nuo gamtos mokslų. Paauglystė – lūžio taškas, kai vaikai įninka į informacines technologijas, socialinius tinklus, tarpasmeninį bendravimą, bet domėjimasis gamta sumažėja. Tai yra viso pasaulio problema, ne tik Lietuvos. Laiku įdiegus vaikams susidomėjimą, tikėtina, kad jie jo nepames augdami.

 

LMNŠC Gamtinio ir ekologinio ugdymo skyriaus metodininkė Ingrida Kučiauskienė pridūrė, kad vaikai, dalyvaudami konkurse „Mūsų eksperimentas“, turi sutelkti visą įmanomą kūrybiškumą ir žinias draugėn. Jos nuomone, šiek tiek konkurencijos taip pat yra sveika. „Mano galva, ji skatina vaikus būti motyvuotiems, labiau stengtis, mokytis vieniems iš kitų“, – sakė I. Kučiauskienė.

 

Kiek iš tikrųjų mūsų mokyklos gali eiti ir eina mokytis į gamtą?

Esama tam tikrų suvaržymų, ypač atokesnėse mokyklose, kuriose vaikus vežioja mokykliniai autobusiukai, vaikai ir mokytojai įsprausti į griežtus pamokų tvarkaraščius. Bet iš tiesų poslinkis teigiama kryptimi yra įvykęs, mokytojai veda vaikus į gamtą – tai rodo didelis poreikis tokių pamokų metodikų. Pedagogai noriai dalyvauja seminaruose gamtinio ugdymo temomis.

 

Žinoma, nėra čia viskas tik teigiama… Egzistuoja ir kita pusė. Dalis mokytojų yra viskuo nusivylę, jiems atrodo sudėtinga išvežti vaikus visai dienai, pernelyg didelė atsakomybė ir pan. Džiugu tai, kad tokių mokytojų mažėja ir vis dažniau išgirstame apie mokytojus lyderius, kurie patys sėkmingai kuria metodikas. Šiek tiek vis dar liūdina tai, kad trūksta įvairovės. Rengiamos šventės – itin tradicinės. Pavyzdžiui, Žemės diena neapsieina be inkilėlių kėlimo. Kasmet. Juk pasistengus galima atrasti įvairesnių veiklų?..

 

Ar bendrosios ugdymo programos neriboja mūsų mokytojų?

Negaliu plačiai kalbėti apie ugdymo programas, bet tikrai žinau, kad mokytojas, mylintis savo darbą, sugeba jį organizuoti taip, kad ir jam, ir vaikams būtų įdomu bei naudinga. Sugeba įtraukti netgi tėvų bendruomenes. Jų neriboja jokios programos, jokie vadovėliai… Netgi mokyklos administracija nėra stabdys, galintis užkirsti kelią kūrybiškam mokytojui. Mokytojas yra pakankamai laisvas. Žinoma tas, kuris nenori dirbti kitaip, visada nurodys, kad trukdo programa.

 

Apie konkursą „Mūsų eksperimentas“ ir gamtamokslinio ugdymo galimybes mūsų bendrojo ugdymo mokyklose kalbinome dviejų praėjusiais metais konkurse sėkmingai pasirodžiusių komandų pedagoges: Vilkaviškio r. Pilviškių „Santakos“ gimnazijos mokytoją Rūtą Bakūnienę (toliau – R. B.) ir Daugų Vlado Mirono gimnazijos mokytoją Danutę Zarauskienę (toliau – D. Z.).

 

 

Konkursas „Mūsų eksperimentas“ skaičiuoja jau ne vienerius metus, ar praėjusiais metais jame dalyvavote pirmą kartą?

D. Z. Konkurse „Mūsų eksperimentas“ dalyvavome pirmą kartą.

 

R. B. Minėtame konkurse dalyvavome pirmą kartą, nes tai ir buvo pirmieji metai, kai konkurse galėjo dalyvauti pradinių klasių mokiniai. Ankstesniais metais su buvusiais mokiniais esu dalyvavusi konkurse „Mokslo kalvė“.

 

Kokį eksperimentą mokiniai kūrė, kaip jiems pavyko patirti sėkmę?

D. Z. Mūsų, Daugų Vlado Mirono gimnazijos būrelio „Jaunieji gamtos bičiuliai“, eksperimentas „Pakuotės įtaka duonos pelėsio augimui“ konkurse buvo įvertintas labai gerai (atliko 7 kl. mokiniai). Tai buvo popamokinė veikla. Atlikome kelis eksperimentus, bet nusprendėme, kad šis aktualesnis. Mokiniai patys kūrė, nešėsi priemones, stebėjo, fiksavo – buvo savo eksperimento šeimininkai. Aš tik nukreipdavau, patardavau, tai mokiniams itin patiko.

 

R. B. Mūsų mokiniai atliko eksperimentą „Įvairių spalvų rožės“. Naudojant pigmentinius ir maistinius dažus buvo bandoma nudažyti baltas ir rausvas rožes. Eksperimentą atliko trys mergaitės, kurios atidžiai stebėjo ir kruopščiai fiksavo tyrimo rezultatus.

Manyčiau, kad sėkmė – tai mokinių motyvacija, mokymo(si) aplinka, kruopštumas, kryptingas tikslo siekis, gebėjimas dirbti komandoje. Mūsų komandai visa tai pavyko suderinti!

 

Šiemet Lyderystės forume kalbėta, kad Lietuvos vaikai ugdomi per konkursus, kuriuose skatinama konkurencija. Dažnai kalbame ir stengiamės lygiuotis į skandinavų ugdymą, jeigu žvelgtume į suomius, tai jų veikla, gamtinis ugdymas paremtas kūrybiškumu, o ne konkurencija. Kaip manote, ar konkursais skatiname kūrybiškumą, ar vaikai nejunta konkurencijos?

D. Z. Nesirengėme su niekuo konkuruoti, darėme tai savo malonumui (apie konkursą sužinojome vėliau). Tai buvo tiesiog veikla, netgi mokinių azartas, kurį palaikiau. Manau, kad konkursai skatina atsakomybę, darbą atlikti laiku ir iki pabaigos.

 

R. B. Įvairūs konkursai skatina mokinių tobulėjimą. Tačiau kaip išvengti konkurencijos? Dažnai apie tai mąstau… Todėl konkursuose siūlau dalyvauti tiems mokiniams, kurie patys to nori. Aptariame veiklos gaires, metodiką. Tada mokiniai ir apsisprendžia, ar turės laisvo laiko, ar pakaks gabumų ir pan. Būna, kad tenka sustoti pusiaukelėje, pasirodo, kad tai neįveikiama. Bet tai priklauso ir nuo paties mokytojo kūrybiškumo. Aš pasisakau už festivalius! Kai gali dalyvauti daug dalyvių, visi būna pastebėti.

 

Ką manote apie dabartines gamtamokslines ugdymo programas? Ar pagal jas vaikai gebės pažinti medžius, ar gebės skirti varlę nuo rupūžės? Kiek iš tiesų vaikas prisiliečia prie gamtos per gamtamokslinį ugdymą mokykloje?

D. Z. Dabartinė gamtamokslinio ugdymo programa sausa, atitrūkusi nuo gamtos – vien apie ląstelę, žmogaus anatomiją ar apie procesus, kuriuos tik iš informacinių technologijų sunku suvokti. O jeigu dar vaiko vaizduotė prastesnė…

 

R. B. Gamtamokslinis ugdymas pradinėje mokykloje labai svarbus, nes taip formuojami tolesni įgūdžiai. Į mokyklą vaikai susirenka turėdami skirtingas žinias apie gamtą. Esu pastebėjusi, kad kai kuriems mokiniams sudėtinga skirti krūmus nuo medžių, o ką jau kalbėti apie varlę ir rupūžę. Manau, kad vaikus sudominti gamtos mokslais yra nelengvas uždavinys. Visa tai labai priklauso nuo paties mokytojo gamtamokslinės kompetencijos. Taip pat kiekvienas mokinys – asmenybė, todėl jo prisilietimas prie gamtos priklauso nuo daugybės faktorių.

 

Ar bendrosios ugdymo programos, ugdymo sistema suteikia galimybę reikštis vaiko kūrybiškumui, tyrinėti, eksperimentuoti gamtoje?

D. Z. Eksperimentuoti per pamokas – sudėtinga: nei laboratorijos, nei pagalbininko nėra. Rizikuodama atsilikti nuo programos, darau bandymus, bet kol susinešu priemones, jas sutvarkau, tai ir noras praeina. Dabar gamtamokslinis ugdymas – sausas žinių įsavinimas. O dar ir pamokų 8 kl. ir 10 kl. – po vieną per savaitę…

 

R. B. Mes kiekvieną mėnesio penktadienį skiriame gamtotyrinei veiklai: atliekame įvairius bandymus, eksperimentus, stebėjimus. Dažnai mokiniai patys demonstruoja eksperimentus. Ši veikla vaikams labai patinka.

Manau, kad daugiau dėmesio gamtamokslinėse ugdymo programose reikėtų skirti pamokoms gamtoje, laboratorijose ir pan. Juk išvykti į gamtą kartais prireikia ir visos dienos…

 

„Visi žinome, kaip nuobodu sėdėti klasėje, kada lauke šviečia saulė, žydi pievos ar krenta lapai. Klausaisi monotoniško mokytojo pasakojimo, o mintimis klajoji gamtos takais. Mes jau patyrėme, kaip smagu ir įdomu dirbti gamtoje, nes čia darbą lydi natūralus vaizdumas. Per tyrinėjimus įgytos žinios ir praktiniai įgūdžiai išlieka daug ilgiau. Jaunajam tyrinėtojui sudaroma galimybė pasijusti gamtos dalimi, skatinama mokymosi motyvacija, ugdomas pastabumas, gebėjimas geografinėje aplinkoje matyti tokius reiškinius, kurie anksčiau buvo nepastebėti. Tokios pamokos teigiamai veikia mūsų elgesį, sudaromos galimybės saviraiškai, ugdomas savarankiškumas, meilė gamtai, mokiniai skatinami puoselėti ir saugoti aplinką“, – sakė Šakių rajono Gelgaudiškio pagrindinės mokyklos mokytojos, nacionalinio konkurso „Pamoka gamtoje: svajokime drauge!“ praėjusiųjų metų dalyvės.

 

Tik gaila, kad vis dar yra dvi priešingos grupės mokytojų: tie, kuriems viskas įdomu patiems ir tokius skatina būti savo mokinius, ir tie, kuriems ugdymo procesą diktuoja vadovėliai bei bendrojo ugdymo programos… Gera žinia ta, kad, pasak A. Kulbio, pastarųjų mažėja…

 

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.