Formuojamasis vertinimas: teorija ir užsienio šalių patirtis

Rugsėjo viduryje Švietimo, mokslo ir sporto ministerijoje vyko ministerijos, Europos Komisijos ir ekspertų iš ES šalių konsultacija dėl mokinių pasiekimų vertinimo kaitos, kur kalbėta apie formuojamojo ir apibendrinamojo vertinimo dermę, vidinio mokyklos vertinimo patikimumą, kompetencijų vertinimą, reikalavimus pagrindinio ir vidurinio ugdymo programai baigti. Susitikimą vedė Europos švietimo ir socialinės politikos instituto direktorė, analitikė dr. Janet Looney, pagrindinė baigiamosios ataskaitos ir svarbiausių įžvalgų Lietuvai rengėja. Konsultacijoje dalyvavo Norvegijos, Airijos, Prancūzijos ir Italijos švietimo ministerijų arba atsakingų institucijų darbuotojai.

 

J. Looney kalbėjo, kad kuriant ugdymo turinį reikia galvoti apie vertinimą, suderinti tris pagrindinius elementus: kompetencijas, kurias, kaip tikimasi, mokiniai įgyja skirtinguose mokymosi etapuose, mokymo programas, apimančias standartuose (aprašymuose, ką mokiniai turėtų žinoti ir sugebėti padaryti skirtinguose mokymosi proceso etapuose) nurodytus tikslus bei mokinių ir mokyklų vertinimus, kurie matuoja pasiekimų lygį. Jei tokios dermės nėra, neįmanoma padaryti pagrįstų išvadų apie mokinių mokymosi sėkmę ar sukurti veiksmingų strategijų, kaip tobulinti mokyklą.

 

Formuojamasis vertinimas – veikla, kurios imasi mokytojai ir jų mokiniai vertindami save, teikianti informaciją, vėliau naudojamą kaip grįžtamąjį ryšį, keičiant mokymą ir mokymąsi. Formuojamasis vertinimas kartais vadinamas vertinimu mokymuisi.

Apibendrinamasis vertinimas – testai ir egzaminai, naudojami apibendrinant mokinių pasiekimų įvertinimus. Gali būti vertinama klasės mastu, bet gali būti ir didelio masto įvertinimai, kuriais siekiama tikrinti mokyklos veiklą, arba baigiant mokyklą ir stojant į universitetus. Apibendrinamasis vertinimas kartais vadinamas mokymosi vertinimu.

Vertinimas reikalingas tam, kad būtų galima „pamatuoti“ mokinių pasiekimus – žinias ir įgūdžius. Pereinama nuo žinių turėjimo prie naudojimo – svarbiau yra tai, ne kiek žinių mokiniai turi, bet kaip jas panaudoja įvairiuose kontekstuose.

 

Ivana Vrhovski iš Europos Komisijos Švietimo, jaunimo, sporto ir kultūros generalinio direktorato pristatė Europos Komisijos rekomendacijas švietimui – knygelę „Pagrindinės kompetencijos mokymuisi visą gyvenimą“. „Tai nėra naujas dalykas, jau anksčiau komisija, atsižvelgdama į šiandienos ir ateities visuomenės poreikius, suprato, kad švietimui reikia svarbių pokyčių. Kitu atveju patenkama į komišką situaciją, kai išsilavinimą įgijęs jaunuolis, nuėjęs pas darbdavį, į klausimą, ką jis moka, gali atsakyti: „Atlikti testus“ (nes mokydamasis savo žinias taikydavo testuose). 2006 m. pradėta kalbėti apie kompetencijomis, o ne vien tik žiniomis grįstą mokymą, išskirtos 8 pagrindinės kompetencijos: bendravimas gimtąja kalba, bendravimas užsienio kalbomis, matematiniai gebėjimai ir pagrindiniai gebėjimai mokslo ir technologijų srityse, skaitmeninis raštingumas, mokymasis mokytis, socialiniai ir pilietiniai gebėjimai, iniciatyvumas ir verslumas, kultūrinis sąmoningumas ir raiška. Vėliau kompetencijų aprašymai atnaujinti (ypač to nuolat reikia skaitmeninei kompetencijai). Rekomendacijose kalbama apie kritinį mąstymą, darbą komandoje ir kitas kompetencijas, kurių itin reikia šiandieniniame pasaulyje“, – pasakojo I. Vrhovski. Ji teigiamai vertina tai, kad naujasis ugdymo turinys Lietuvoje bus paremtas kompetencijomis, įgūdžiais ir vertybėmis (be abejo, nepamirštant ir žinių). Dėl šio pokyčio turės keistis ir mokymo būdai, mokytojams reikės palaikymo, jų rengimo pasikeitimų. Būtina nepamiršti ir vertinimo, nes mokytojas moko to, ką reikia vertinti. I. Vrhovski taip pat kalbėjo apie įvairų mokymąsi (projektinį, paremtą eksperimentais ir pan.), mokymosi aplinką, kuri daro įtaką mokymosi būdui (pavyzdžiui, stalų išdėstymą), kitas mokymosi erdves (muziejus ir pan.).

 

Užsienio šalių patirtis

 

Norvegija

Norvegijos atstovė Anne Berit Kavli pasakojo, kad ir jos šalyje šiuo metu vyksta ugdymo turinio atnaujinimas (jame pabrėžiama formuojamojo vertinimo praktikos svarba), tame kontekste kalbama ir apie vertinimo sistemą. Į naująsias dalykų programas bus įtraukti dalykiniai formuojamojo ir apibendrinamojo vertinimo aprašai. Mokiniai turi suprasti, ko mokosi, ko iš jų tikimasi (tai nurodyta ugdymo turinyje), turi gebėti save įsivertinti – aktyvus mokinių vaidmuo mokymosi procese yra detalaus mokymosi koncepcijos pagrindas. Mokytojams – tai nauja tema. Jie pageidavo mokymų, kaip praktiškai klasėje taikyti formuojamąjį vertinimą, todėl buvo kuriamos pedagogų kvalifikacijos tobulinimo programos.

 

Italija

Italijos atstovas Roberto Ricci’is teigė, kad Italijos švietimo sistema labai panaši į Norvegijos. Italijoje taip pat vyko apibendrinamojo vertinimo reforma – dabar mokyklos gauna rekomendacijas, apibendrinimus, kaip tobulinti apibendrinamąjį vertinimą. Italijos švietimo sistemoje didelė problema yra skirtumai tarp regionų pietuose ir šiaurėje, ypač tai pastebima PISA tyrimuose – šiaurinio regiono mokinių rezultatai labai aukšti, panašūs į Suomijos, Nyderlandų, o pietų regione –gerokai žemesni. Daug mokinių baigia mokyklą, nepasiekę reikiamo kompetencijų lygio. Šiuo metu Italijoje labiau orientuojamasi į apibendrinamąjį vertinimą. Visa tai todėl, kad švietimo sistema –labai tradiciška, sunkiau priimanti naujoves, neskubanti reflektuoti formuojamojo vertinimo svarbos.

 

Prancūzija

Thierry’is Goater’ė iš Prancūzijos per pristatymą kalbėjo apie formuojamojo vertinimo klasėje svarbą, siekiant pagerinti mokinių mokymosi rezultatus ir sustiprinti mokymąsi. Prancūzijoje mokytojai mokomi per formuojamojo vertinimo studijų ir kvalifikacijos tobulinimo seminarus. Nauja mokymo praktika kuriama remiantis mokinių kompetencijomis ir atsižvelgiant į jų poreikius bei mokymosi procesą.

Nuolatiniai vertinimai Prancūzijos mokyklose sudaro 40 proc. galutinio bendro pažymio (10 proc. dvejų paskutinių metų mokytojo parengtų testų rezultatai ir 30 proc. – reguliarūs mokykliniai testai, parengti šalies mastu). Kitus 60 proc. sudaro 4 dalykų (prancūzų kalbos, filosofijos ir dviejų laisvai pasirinktų) baigiamieji valstybiniai egzaminai. Siūlomas projektas, kad 100 proc. galutinio pažymio sudarytų nuolatiniai vertinimai mokyklos mastu, sulaukia didelės profesinių ir tėvų organizacijų kritikos.

 

Airija

Airijos atstovas Barry’is Slattery’is papasakojo apie apibendrinamąjį vertinimą jų šalyje: 4-erių, 6-erių ir 8-erių metų mokiniai rašo standartizuotus testus, kuriais tikrinami jų gebėjimai rašyti, skaityti ir skaičiuoti, jaunesniųjų klasių mokiniai gauna pažymius už baigiamuosius išoriškai vertinamus kiekvieno dalyko (daugiausia jų gali būti 10) žinių patikrinimus. Vyresniųjų klasių ugdytiniai atlieka išoriškai vertinamą kiekvieno dalyko žinių patikrinimą (į daugumą dalykų įtrauktas kurso darbas). Jaunesniųjų klasių mokiniai vertinami klasėje (vidinis vertinimas) visų dalykų pamokose, o dalykų baigiamasis egzaminas išlieka išoriškai vertinamas pažymiu, bet yra trumpinamas – ilgiausiai trunka 2 val. (išskyrus airių ir anglų kalbas bei matematiką). Sumažintas maksimalus vertinamų dalykų skaičius.

65 proc. vyresniųjų klasių mokinių iš pradžių renkasi pereinamąjį kursą – jo turinys ir vertinimo organizavimas paliktas mokyklos savivaldai. Vėliau – vieną iš mokyklos baigimo (angl. Leaving Certificate) programų – bendrąją, taikomąją ar profesinę. 95 proc. mokinių renkasi bendrąją – čia 50 proc. dalykų prieš baigiamąjį egzaminą yra vertinami papildomai. Taikomojoje programoje mokiniai ne tik laiko egzaminus, bet ir per dvejų metų trukmės kursą kaupia kreditus atlikdami įvairias užduotis. Pasirinkę profesinę programą, jie kaupia darbų aplanką, kuris sudaro 60 proc. baigiamojo įvertinimo. Bet kurią iš trijų programų pasirinkę mokiniai, baigdami mokyklą, išoriškai vertinami valstybinės egzaminų komisijos, organizuojančios ir vertinančios egzaminą.

Pokyčiams reikia laiko

 

Antroje renginio dalyje vyko diskusijos grupėse, kurias vėliau apibendrinę jų atstovai kalbėjo, kad besikeičiantis vertinimas keičia santykius ir kuria daugiau bendradarbiavimo tarp mokinių ir mokytojų. Formuojamasis vertinimas naudingas mokinių ir pedagogų motyvacijai, tik visi formuojamojo vertinimo sąvoką supranta skirtingai, todėl reikia susitarti dėl bendro sąvokos supratimo. Tada bus galima dalytis patirtimi, naudoti daugiau informacinių technologijų, suteikiant mokiniams ir mokytojams įrankių formuojamajam vertinimui. Mokytojams reikia palaikymo (iš administracijos ir kt.).

Dauguma diskusijos dalyvių pritarė minčiai, kad pokyčiams reikia laiko (Norvegijos atstovė įvardijo, kad jos šalyje keičiant vertinimo kultūrą prireikė 20 metų), įtraukti vietos bendruomenę, kad visi (ne tik mokiniai, mokytojai, bet ir tėvai, savivaldybių atstovai) žinotų, kas yra tasai formuojamasis vertinimas.

 

Tai – pirmasis renginys iš numatomo ciklo, kuris truks vienerius metus. Didžioji dalis susitikimų vyks virtualiai, be jų numatyti du susitikimai Vilniuje, į kuriuos bus kviečiami mokytojai, universitetų, LAMA BPO, nevyriausybinių organizacijų atstovai, mokiniai. Konsultacijų pabaigoje bus parengta analizė ir pasiūlymai, kaip keisti mokinių pasiekimų vertinimą. Šios konsultacijos – tai prasidėjusio ugdymo turinio atnaujinimo dalis.