Fizika širdimi: visuminis ugdymas fizikos pamokose

„Tik ugnies simbolis tinka aprašyti pasaulį, kuriame viskas susilieja, kur Visa yra Viena.“

 

Viena iš Humanistinės pedagogikos asociacijos steigėjų Lietuvoje Irena Stulpinienė mokykloje fizikos mokė daugiau nei keturis dešimtmečius. Mokytojos pastangomis į lietuvių kalbą išverstas „Humanistinės pedagogikos manifestas. Mokytojo garbės ir tarnystės kodeksas“, Šalvos Amonašvilio knygos „Gyvenimo mokykla.“, „Ką be širdies suprasime“ ir kt.

O apie jos pačios neseniai išleistą knygą „Fizika širdimi“ praėjusių metų spalį „Kauno diena“ rašė, kad tai yra atitikmenų neturintis leidinys. „Tai nėra vadovėlis, tam tikra prasme tai galima vadinti metodine priemone, nors ji ir nėra oficialiai patvirtinta Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos“, – knygos pristatymuose kalbėjo autorė. Knygoje atskleidžiama, kaip praktiškai gamtos pažinimo pamokas, pritaikius analogijos principą, paversti savo vidinio pasaulio pažinimu ir saviugdos priemone; ko reikia, kad fizikos žinios taptų vaikų dorinio, dvasinio ugdymo įrankiu.

 

Visus tuos ilgus, o kartais ir labai nepaprastus darbo mokykloje dešimtmečius mokytoja stengėsi, kad mokiniai prisijaukintų fiziką, nebijotų jos ir neatmestų. „Septintokus, aštuntokus reikia „užsukti“ fizikai pasitelkus jausmą“, – įsitikinusi ji. Mokytoja prisimena, kad septintokams buvo išleistas vadovėlis be formulių. „Fizikos mokytojai buvo šokiruoti, kaip galima be formulių dėstyti fiziką? O man tuo metu galvoje kilo analogijos, kaip fizikiniai reiškiniai susiję su žmogaus vidumi, kitaip tariant, kaip per fiziką save analizuoti ir pažinti. Supratau, kad tai – Dievo duota galimybė. Ir tiems vaikams toks mokymo būdas labai patiko“, – pasakoja I. Stulpinienė. Pasak pedagogės, pradžioje vaikai, pajautę visatos ir gamtos grožį, o paskui viso to esmę suvokę iš fizikos mokslo, negalėjo atsistebėti, kaip jie anksčiau gyveno be fizikos.

Dvasinės fizikos abėcėlė

 

Knygoje „Fizika širdimi“ yra skyrius „Dvasinės fizikos abėcėlė“, ten pateikiamos trumpos analogijos septintokams, aštuntokams. „Faktiškai kiekvienas fizikos dėsnis, išreiškiantis trimačio, išorinio pasaulio dalykus, analogijos būdu leidžia suvokti vidinį savo pasaulį. Analogijos principas pripažįstamas mokslinis principas. Tai galima pritaikyti kiekvienoje pamokoje“, – teigia knygos autorė.

Pratarmės autorius prof. dr. Saulius Kanišauskas įsitikinęs: „<…> tokios knygos neskaitė nė vienas ne tik fizikos mokytojas, bet ir kuris kitas mokytojas, netgi aukštųjų mokyklų dėstytojas. Nes ji <…> parašyta širdies kalba – emocinga, kupina palyginimų ir metaforų, nuoširdaus gėrėjimosi ne tik Kosmoso didybe, bet ir Žmogumi. Iš kitos pusės, tas gėrėjimasis yra labai racionalus, net fizikos dėsniais ir formulėmis iliustruotas, nuosekliai vedamas mokyklinės fizikos programos – pradedant paprasčiausiais dalykais ir baigiant reliatyvistine, kvantine fizika. Bet svarbiausia yra ne tai. Svarbiausia, kad vos ne kiekvienam fizikos dėsniui autorė randa vaizdžią analogiją iš kasdienio žmogiško gyvenimo.“

 

Prof. dr. Vanda Kavaliauskienė – apie knygą ir švietimą

„Pastaruoju metu vyksta intensyvi diskusija švietimo ir ugdymo klausimais, kritiškai vertinama švietimo sistemos struktūra, jos elementai, procesas, turinys, ugdymo tikslai, taip pat ir mokytojo asmenybė. Knygos autorės mokytojos Irenos Stulpinienės personalizacijos fenomenas atsiskleidžia neįprastais pedagoginės veiklos blyksniais, grindžiamais nuoširdžiu rūpesčiu ne tik nuodugniai, suprantamai ir vaizdžiai aiškinti klasikinės fizikos teiginius ir mokyti uždavinių sprendimo plonybių, bet ir auginti žmogaus (vaiko) dvasines jėgas ieškoti gyvenimo prasmės ir tikslo.

Įprastame mokyklos fizikos vadovėlyje idealybės matų tikrai neaptiksime. Didžioji mokytojų dauguma, dėstydama mokomuosius dalykus, skiria nepakankami dėmesio asmenybės ugdymui (dvasingumui), tačiau autorė rodo, kad toks derinys yra įmanomas, vertingas ir prasmingas…

Knygos socialinį pedagoginį vertingumą sustiprina mokytojos pedagoginė pozicija, grindžiama Stasio Šalkauskio idėjomis apie mokytojo pasaulėžiūros vaidmenį, suponuojantį ne tik paties mokytojo asmenybės kryptingumą, bet ir jos įtaką siekiant vaiko / mokinio visuminio ugdymo.“

 

Irenos Stulpinienės knyga „Fizika širdimi“ skirta plačiajai visuomenei, bet pirmiausia – mokytojams, pabrėžiant visuminės pasaulėžiūros ugdymo(si) svarbą. Ją išleido leidykla „Andrena“. Šios leidyklos direktorė Nijolė Petrošienė sako, kad leisti knygą ji apsispendė dar ir dėl to, kad žinojo, kaip apie mokytoją atsiliepia buvę mokiniai.

Mokiniai apie fiziką

 

Arūnas Č., 1998 m.: „Mano pasaulėvaizdis ryškiai pasikeitė, plačiau išgirdus reliatyvumo ir kvantinę teorijas. Nesuklysiu pasakęs, kad jos sugriovė ankstesnį požiūrį ir stipriai mano akyse pagražino Fizikos namelį, kuris manęs visai netraukė, aš visai nenorėjau gilyn į vidų…“

 

Agnė B., 2000 m.: „Einšteino reliatyvumo teorija privertė mane patikėti, kad amžinybė egzistuoja. Manau, kad po mirties kažkokiu būdu pasiekiame absoliutųjį šviesos greitį – jį pasiekia mūsų siela. Nes tik nematerialus pagrindas gali tapti amžinas.

Gyventi reikia, nes gyvenimas turi prasmę: reikia tobulėti dvasiškai ir protiškai, kad pasiektum amžinybę.“

 

Tomas U., 2008 m.: „Kas aš bebūčiau Visatoje – mikroskopinė dulkė ar paskirtą lemtį turinti būtybė, jaučiu, kad per fiziką pasaulį pamačiau ryškesnėmis spalvomis, nei tą galėjo parodyti kiti sausi gamtos ar tikslieji mokslai, mokantys tik mechaniškai mąstyti.“

 

Gediminas K., 2010 m.: „Man fizika padėjo išgryninti padriką supratimą apie pasaulį. <…> Fizikos pamokos man padėjo atrasti sistemą.“

 

„Švietimo naujienos“