Evelinos sėkmės istorija: profesinė mokykla išpildė svajonę

Milena Puchova

Evelina DAUGIRDAITĖ jau beveik metus sėkmingai dirba programuotoja ‒ tai jos sena ir pagaliau išsipildžiusi svajonė. Iki tol marketingo srityje dirbusi mergina neiškart ryžosi karjeros pokyčiams. Panorus sekti bičiulės pėdomis ir mokytis Java programavimo prireikė nugalėti visuomenėje vis dar tebevyraujančius stereotipus bei asmeninės drąsos. Evelina aktyviai domisi feminizmo idėjomis, o jos asmeninė patirtis leidžia pažvelgti giliau į moterų apsisprendimą ir motyvaciją rinktis darbą informacinių technologijų srityje.

 

Turėdama bakalauro ir magistro diplomus, darbo patirties, regis, jau galėjai jaustis patogiai. Kas paskatino pokyčiams?

Taip, turiu marketingo magistro laipsnį, kurį laiką dirbau su viešaisiais ryšiais, projektų valdymu. Palyginti moteriškas pasirinkimas, tiesa? Nors iš tikrųjų dar mokykloje labai domėjausi kompiuteriais ir technologijomis. Manau, kad aš pati tapau stereotipų įkaite, kai reikėjo pasirinkti, kokią profesinę ateitį rinktis. Įstojau, bet nebuvau tikra, ar tikrai to noriu.

 

Tik prieš gerus penkerius metus vėl pradėjau mąstyti, kaip norėčiau būti IT industrijoje. Tiesą sakant, iki dabar tai, ką gali padaryti IT technologijos ir jas įvaldęs žmogus, yra magija. To noro vedama atlikau mažą tyrimą, informacijos ieškojau internete, kaip gi sekasi moterims IT srityje. Ir iš tikrųjų tai, ką radau, straipsniai ir pasakojimai nebuvo daug žadantys: moterų mokymasis buvo vertinamas palankiai, bet tik mažuma jų įsidarbindavo, jos nebuvo paklausios darbo rinkoje, nes yra moterys. Savo aplinkoje taip pat neturėjau sėkmingų pavyzdžių ir kuriam laikui tą mintį iš galvos buvau išmetusi.

 

Tačiau 2015-aisias sužinojau, kad mano draugė įstojo į programavimą profesinėje mokykloje. Tada juokais jai papriekaištavau, kodėl manęs nepasiėmė kartu. Matyt, vyliausi, kad drauge būtų buvę drąsiau… Sekiau savo draugės progresą ir mačiau, kaip ji sėkmingai įsidarbino ir buvo be galo laiminga savo pasirinkimu. Jos padrąsinta ėmiau mokytis savarankiškai, radau internetinius kursus, savarankiškai išmokau programavimo pagrindų ir laukiau priėmimo datos, kol galiausiai pati įstojau į Java programavimo mokymo programą Vilniaus technologijų ir verslo profesinio mokymo centre. Toks mano kelias, kuriame, matyt, man reikėjo patvirtinimo, kad tai veikia, kad moterys irgi gali.

 

Pasirinkusi „vyrišką“ profesiją sulaužei ir dar vieną stereotipą ‒ mokeisi profesinio mokymo centre. Kai kuriems kiltų klausimas, ar tikrai profesinė mokykla gali išugdyti kompetentingą programuotoją. Nepabūgai skeptiškų vertinimų?

Matyt, laikui bėgant atėjo suvokimas savęs nebestatyti į jokius rėmus. Manau, kad nė neverta galvoti apie bet kokius stereotipus. Reikia daryti tai, kas atrodo teisinga, tai, ko iš tikro labai nori. Jei to noro pakanka, įdėsi dar ir pakankamai darbo, tada nereiks ieškoti pasiteisinimų, neliks ir barjerų. Mokantis man tikrai nebuvo lengva: tuo pačiu metu ir mokiausi, ir dirbau, į šalį nustūmiau savo asmeninį gyvenimą, nepaisiau socializacijos poreikių. Tikrai buvo sunku, bet tą įtemptą periodą suvaldžiau, galvodama, kaip man pasisekė, nes esu ten, kur noriu būti, ir darau tai, apie ką seniai svajojau.

Atėjau su tikslu išmokti ‒ šį tikslą mokykloje ir pasiekiau. Manau, kad tikrai nėra reikšminga, kur mokaisi: tiek dėstytojai, tiek profesijos mokytojai skiria tau laiko, perteikia savo patirtį.

O dėl profesinės… Na, juk programavimas yra profesija. Atėjau su tikslu išmokti ‒ šį tikslą mokykloje ir pasiekiau. Manau, kad tikrai nėra reikšminga, kur mokaisi: tiek dėstytojai, tiek profesijos mokytojai skiria tau laiko, perteikia savo patirtį, ir tu įgauni žinių bei gebėjimų, leidžiančių tau pradėti veikti. Pagaliau viskas priklauso tik nuo tavęs paties ‒ svarbiausia, kiek tu pats iš to pasiimi, kiek stengiesi, ar dirbi savarankiškai.

 

Moterys IT srityje ‒ vis dar egzotika. Kaip prasidėjo Tavo karjeros kelias?

Nuo praktikos, kurią turime atlikti, kad baigtume studijas. Tai buvo labai gera patirtis, iš kurios gavau daugiau, nei tikėjausi: integracija į tarptautinės įmonės kolektyvą buvo nepaprastai lengva ‒ nuo pat pirmosios dienos buvau šiltai priimta, o darbe dariau tai, ką ir norėjau, tai yra programavau su Java kalba, žodžiu, jokių staigmenų nebuvo.

 

Atsidūriau ten gana atsitiktinai. Mėginau pretenduoti kitur, bet iš įmonės personalo vadovo gavau atlikti užduotį PHP kalba. Kadangi šitos kalbos nesimokiau, teko iššūkio atsisakyti. Tiesa, personalo vadovas man pasiūlė kitą alternatyvą ‒ įmonę, į kurios praktiką galiu pretenduoti. Tad istorija prasidėjo iš naujo: atlikau užduotį, po kurios buvau pakviesta į pokalbį, trukusį net tris valandas ‒ sulaukiau ir teorinių, ir praktinių klausimų, o vėliau buvau nudžiuginta, kad jie mane priima į praktiką.

 

Feminizmas ir, apskritai, lygybės klausimai šiuo metu yra tapę viešų diskusijų temomis. Vis dar kalbama apie tai, kad moteris, nusprendusi įsilieti į aukštųjų technologijų darbo rinką, susiduria su kliūtimis. Pavyzdžiui, pasigirsta pasakojimų, kad programuotojos, pradėdamos karjerą, pirmiausia gavo pasiūlymą padirbėti testuotojomis, užsimenama, jog įrodinėti savo kompetenciją ir dirbti tenka daug daugiau. Ar tokios moterų patirtys vis dar dažnos? O gal ši problematika nebėra aktuali ir pačios moterys veikiau susikuria psichologinių barjerų?

Manau, kad psichologinių barjerų esama, bet didžiausia problema ‒ visuomenėje vyraujantys stereotipai. Vien moterų apsisprendimas tapti programuotojomis dažnai yra kritikuojamas. Esu išklausiusi ne vieną pasakojimą, kokio visuomenės spaudimo ir nuogąstavimų sulaukia merginos. „Oi, tai kaip tu čia dabar būsi it vyras? Kaip tai yra nemoteriška. Ką tu ten darysi?“ ‒ taip dažnai yra kvestionuojamas vien tik moters pasirinkimas.

Manau, kad psichologinių barjerų esama, bet didžiausia problema ‒ visuomenėje vyraujantys stereotipai. Vien moterų apsisprendimas tapti programuotojomis dažnai yra kritikuojamas.

Moters IT rinkoje temą prilyginčiau bėgimui su kliūtimis. Pati esu sulaukusi replikos: „Juk tai vyriška profesija. Ar tau nebus per sunku? Backend, Java… ‒ iš viso labai sunku. Gal tu pabandyk žiniatinklį, ten vis tiek juk grožis visas.“ Esu girdėjusi, kad ir besimokydamos merginos sulaukia pastabų dėl kitokio mąstymo, neva negebėjimo paklausti konkrečiai ir panašiai. Džiaugiuosi, kad nesusidūriau su tuo ir nepajutau, kad būčiau vertinama kitaip nei mano kolegos vyrai.

 

Būna atvejų, kai vyrai į panašioje pozicijoje esančią moterį žvelgia pernelyg globėjiškai. Pasitaiko, kad laidomi seksistiniai juokeliai, vertinama apranga. Dar vienas klasikinis atvejis, kai užduodant klausimą komandoje dirbantiems specialistams, moteriai ir vyrui, atsakymo tikimasi žiūrint į vyrą.

Tiesa, kaip jau minėjau, tai yra mano kolegių arba bičiulių istorijos, pati su tuo tiesiogiai nesusidūriau, nes sąmoningai to vengiau ‒ darbo ieškodavau tarptautinio kapitalo įmonėse, kur organizacinė kultūra nėra persmelkta stereotipų, netoleruojama diskriminacija dėl amžiaus, lyties ar kt. Man svarbu, kad darbdavys vertintų žmogų kaip specialistą, svertų jo gabumus: kaip tu tai padarai, kaip greitai išsprendi problemą, ką moki.

 

Keista girdėti tokius pavyzdžius, kai žinai, kad programavimo pradininkė yra moteris. Ada Lovelace buvo anglų matematikė ir rašytoja, aprašiusi analitines mechaninės mašinos specifikacijas, kurioje buvo įterpti ir pirmieji algoritmai. Praėjus daugiau nei dviem šimtmečiams, regis, programavimo sferą užkariavo vyrai?

Taip, kai specialybė tapo gerai apmokama, moterys buvo išstumtos iš šios srities. Buvo pradėta priekaištauti, kad moterys yra pernelyg emocionalios, negali tinkamai susikaupti, kad atliktų šį darbą.

 

Ar galime sakyti, kad pastarieji metai lūžis? Galbūt mergaitės, merginos ir moterys vėl pradėjo svajoti tapti programuotojomis? Kaip manai, kokios prielaidos leidžia augti moterų skaičiui IT sferoje?

Nesu tikra, ar lūžis įvyko. Tam, kad galėtume kalbėti apie lūžį šiuo klausimu, esminiai pokyčiai turi įvykti auklėjant vaikus, o į mokymo programas jau net darželiuose, manau, turėtų būti įtrauktos nesudėtingos programavimo užduotys. Svarbiausia, kad augindami ir ugdydami mergaites suteiktume joms galimybę programuoti, konstruoti, imtis tiksliųjų mokslų ir suvokti, jog galima imtis visko, kas domina, kam turima gebėjimų. Norėčiau, kad kuo greičiau atsikratytume įpročio įrėminti žmones, taip tarsi įgyvendindami visuomenės lūkesčius.

Esminiai pokyčiai turi įvykti auklėjant vaikus, o į mokymo programas jau net darželiuose, manau, turėtų būti įtrauktos nesudėtingos programavimo užduotys.

 

O kodėl apie tai vis dar reikia kalbėti? Ar nebaugu sulaukti ne diskusijos, o pasipriešinimo?

Pirmiausia ‒ ekonominė gerovė. Yra apskaičiuota, kad jei moterys sparčiau ateitų į aukštųjų technologijų sektorių, kas reiškia didesnį moterų gaunamą atlyginimą nei įprastai, ūgteltų Lietuvos BVP. Ir tai toli gražu nereiškia, kad moterys, įsiliedamos į neva vyrišką sektorių, atims iš jų darbus. Juk IT sektoriuje nuolat trūksta darbuotojų, tad kiekvienam iš mūsų, moteriai ar vyrui, gebantiems kurti ir mąstyti, vietos užteks. Taip, žinoma, mes esame skirtingi: moterys gali išnešioti kūdikį, vyrai paprastai yra fiziškai stipresni, tačiau visi mes turime gebėjimų, kurie veikiau galėtų vienas kitą papildyti ir atnešti daugiau naudos bendradarbiaujant, o ne konkuruojant.

 

Pasaulyje įmonės jau yra pastebėjusios, kad moterų buvimas kompanijose suteikia daugiau pranašumų, palyginti su homogeniška darbuotojų grupe. Dėl šios priežasties įmonės stengiasi pritraukti moterų dėl jų potencialios naudos kompanijos veiklai.

 

Ačiū už pokalbį.

Griežtai draudžiama svietimonaujienos.lt paskelbtą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, socialiniuose tinkluose, perkurti ar platinti kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti svietimonaujienos.lt kaip šaltinį.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *