Etninė kultūra – ne tik močiučių pasakos…

Etninė kultūra – tai, galima sakyti, visa, kas mus supa. Bet pasaulis nestovi vietoje ir pamažėle vis mažiau reikšmės teikiama gimtajai žemei, mažiau įprasminama tėvynė, tradicijos, papročiai, kinta vertybinis pamatas… Mes be vargo mainome gyvenamąsias vietas, tradicinį Kūčių vakarą iškeičiame į slidinėjimą kalnuose arba pasivaikščiojimą šiltųjų kraštų paplūdimiais… Tėvai neatranda laiko ir noro savo vaikams perteikti tai, kas nuo seno saugota, tausota, būdavo perduodama iš kartos į kartą. O kur dar emigracija – vienas skaudžiausių etninės kultūros praradimo šaltinių. Būtent dėl etninės kultūros išsaugojimo ne tik šeimose, bet ir ugdymo institucijose susikūrė Lietuvos etninės kultūros ugdytojų sąjunga. Ji susitelkė tam, kad etninė kultūra taptų itin svarbia, neatsiejama ugdymo proceso dalimi šalies mokyklose, kad būtų išsaugota visuomenės narių pilietinė branda, tautinė tapatybė, orumas. Kaip jiems sekasi visa tai įgyvendinti, kokiomis veiklomis užsiima, kalbamės su sąjungos pirmininke Rūta ČĖSNIENE.

 

Kaip ir kokiu tikslu susikūrė Lietuvos etninės kultūros ugdytojų sąjunga?

Lietuvos etninės kultūros ugdytojų sąjunga susikūrė 2014 m. birželio mėnesį per Lietuvos etninės kultūros draugijos suvažiavimą. Suprasdami, kad etninės kultūros ugdytojai neturi asociacijos, vienijančios narius pagal interesus, puoselėjamas vertybes, nusprendėme įkurti tokią organizaciją, kuri, bendrai veikdama, siektų etninės kultūros ugdymo plėtros ir tobulinimo, tautinės savimonės puoselėjimo, skleidžiant etninės kultūros suvokimą, tradicines dorovines ir moralines vertybes.

 

Kiek narių asociacija šiuo metu vienija? Kokią pagalbą jiems teikia?

Lietuvos etninės kultūros ugdytojų sąjunga (LEKUS) – nepolitinė, savanoriška, visuomeninė pelno nesiekianti organizacija, šiuo metu vienijanti 140 narių. LEKUS veikia visoje Lietuvos teritorijoje ir telkia šalies etninės kultūros ugdytojus, siekdama puoselėti visuomenės tautinę tapatybę, savivertę ir savigarbą, analizuoja Lietuvos ir kitų šalių etnokultūrinio ugdymo gerąją patirtį, palaiko ryšius su Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir kultūros įstaigomis, bendradarbiauja su pedagogų organizacijomis Lietuvoje ir užsienyje, skatina etninės kultūros pedagogų, mokslininkų ir kultūros darbuotojų bendradarbiavimą, vykdo įvairią projektinę veiklą ir kt.

 

Kuriame šalies krašte etninė kultūra gajausia? Kaip manote, kodėl?

Daugiausiai narių turime Vilniuje, Kaune, iš rajonų aktyviausi etninės kultūros puoselėtojai yra Alytus ir Klaipėda. Labiausiai tradicine kultūra domisi ikimokyklinių įstaigų ir pradinių klasių ugdytojai.

 

Matėme, kad esate itin aktyvūs, dalyvaujate įvairiuose projektuose – pasidalykite, kokiuose ir ką Jums tai duoda?

Dalyvaujame projektuose, susijusiuose su mokinių pilietinių iniciatyvų skatinimu, gamtosauga, bendradarbiaujame su kitomis asociacijomis, lietuvių bendruomenėmis užsienyje.

2014 m. pastatėme mokinių dokumentinį spektaklį iš pačių surinktos kraštotyrinės medžiagos „Cykioj dūšioj dzidelė širdzis“. 2015 m. įgyvendintas projektas „Kelionė po Lietuvą“, kurio tikslas – skatinti jaunimą būti atsakingiems už savo aplinką, domėtis gimtojo krašto geografija ir istorija, dar 2015 m. organizuotos tradicinės lietuviškos šventės Punske ir Seinuose „Lietuvių etnokultūra ir tautodailė Lenkijoje“.

2016 m. vykdytas projektas „Nevyriausybinių organizacijų sektoriaus stiprinimo projektų finansavimas 2016 m.“, skirtas instituciniams gebėjimams stiprinti, veikloms viešinti ir plėtrai užtikrinti. Per šį projektą sukurta interneto svetainė www.lekus.lt. 2017 m. – vaizduojamojo meno projektas „Mano piliakalnis“ ir projektas „Kelionė po Lietuvą“, kuriuo skatinamos pilietinės iniciatyvos: projektas skirtas išnykusiems Lietuvos vietovardžiams įpaminklinti. 2018 m. – „Lietuvių etninės kultūros atspindžiai fotografijoje“, kraštotyrinė mokinių veikla.

 

Projektai padeda puoselėti mūsų tradicijas, įtraukia mokinius į etnines veiklas, skatina domėtis gimtojo krašto istorija, saugoti gamtą. Mokiniai pamato ir supranta, kad etninė kultūra gyvuoja šiandien, kad ji nėra tik muziejus. Per projektinę veiklą ugdome pilietiškus, suvokiančius savo etninę tapatybę mokinius.

 

O kaip bendradarbiavimas su užsieniu, ar jiems mūsų etninė kultūra įdomi?

Bendradarbiaujame su užsienio lietuviais, su lietuvių bendruomenėmis, padedame teikti projektus Lietuvoje jiems aktualiomis temomis. Su užsieniečiais kol kas ryšių nesame užmezgę.

Etninės kultūros olimpiada – vienas iš LEKUS uždavinių, kurį didžiulėmis visų narių pastangomis, pasitelkus politikus, pavyko įgyvendinti tik šiais metais.

 

Organizuojama etninės kultūros olimpiada – ką joje dalyvaujantis mokinys turi išmanyti? Kaip pavyksta motyvuoti mokinius ne tik jungtis prie etninės kultūros puoselėtojų, bet dar ir garsinti ją, dalyvaujant renginiuose ar netgi olimpiadose?

Etninės kultūros olimpiada – vienas iš LEKUS uždavinių, kurį didžiulėmis visų narių pastangomis, pasitelkus politikus, pavyko įgyvendinti tik šiais metais. Buvo sukurti olimpiados nuostatai, apibrėžtos sąlygos, kuriomis vadovaujantis skirtos tokios užduotys mokiniams: Etnokultūros pažinimo testas (45 min.), kurį sudaro užduočių rinkinys (rašytiniai, vaizdu ar garsu pateikti klausimai su atsakymų variantais arba atviro tipo klausimais), parengtas, atsižvelgiant į Etninės kultūros bendrąsias programas, siekiant atskleisti ir patikrinti dalyvio etninės kultūros gebėjimus, žinias ir supratimą. Taip pat tikrinama Etnokultūrinė kūrybinė raiška (5 min.), kuri gali būti atlikta pasirinkus sakytinį (pasakojamąją, smulkiąją tautosaką), muzikinį (dainuojamąjį, instrumentinį), šokamąjį ir žaidybinį folklorą, teatrines inscenizacijas ar savo pagamintų tautodailės (tradicinių amatų) dirbinių pristatymą.

 

Pirmosios etninės kultūros olimpiados temos buvo susijusios su kalendorinėmis šventėmis ir papročiais. Dalyvavo 6–8 ir 9–12 klasių mokiniai.

Kol kas vyko tik I olimpiados etapas savivaldybėse. Kiek savivaldybių ir kiek mokinių dalyvavo, dabar yra tikslinama. Kiti etapai vyks regionuose. Nacionalinis turas bus organizuojamas pavasarį, jo vieta dar nenumatyta.

Pasibaigus nacionaliniam turui, su mokytojais aptarsime olimpiados reikšmę ugdymo procese, pasidalysime, kaip sekėsi motyvuoti mokinius dalyvauti.

Tyrimas parodė, kad tiek pagrindinio ugdymo, tiek vidurinio ugdymo etikos, tikybos, istorijos, pilietinio ugdymo, muzikos, dailės, technologijų bendrosios programos menkai atspindi viešai deklaruojamą nuostatą etninę kultūrą integruoti į mokomuosius dalykus.

 

Kaip etninė kultūra ugdoma mokykloje? Per kokias disciplinas? Ar manote, kad jos ugdymo programose esama pakankamai?

Etninės kultūros nepakankamu ugdymu mokykloje esame susirūpinę nuolat. 2012 m. Švietimo ir mokslo ministerijos patvirtintos Etninės kultūros pagrindinio ir vidurinio ugdymo bendrosios programos, kurios mokyklose pritaikomos vangiai, iš dalies arba iš viso netaikomos. Vienas pagrindinių LEKUS uždavinių – pasiekti, kad etninė kultūra būtų ugdoma mokykloje bent viena iš šių formų: kaip atskiras dalykas, dalyko modulis (yra parengtos 6 modulių programos: Etninė kultūra ir socializacija, Gamta ir etninė kultūra, Kalba ir etninė kultūra, Menai ir etninė kultūra, Papročiai ir etika, Technologijos ir etninė kultūra), neformalusis švietimas arba būtų integruojamas į ugdymo turinį.

 

Etninės kultūros globos tarybos užsakymu LEKUS atliko bendrųjų programų tyrimą, kurio tikslas buvo išsiaiškinti, kiek etninės kultūros turinio yra numatyta dabartinėse bendrosiose programose. Tyrimas parodė, kad tiek pagrindinio ugdymo, tiek vidurinio ugdymo etikos, tikybos, istorijos, pilietinio ugdymo, muzikos, dailės, technologijų bendrosios programos menkai atspindi viešai deklaruojamą nuostatą etninę kultūrą integruoti į mokomuosius dalykus. Etninės kultūros integravimo ir aktualizavimo, etninės kultūros nuostatų ir idėjų sklaidos požiūriu programos vertintinos tik iš dalies patenkinamai. Šiuo metu rengiamos rekomendacijos dėl etninės kultūros turinio atnaujintose programose.

 

Kuo šiandien Jūsų vadovaujama asociacija galėtų pasidžiaugti?

Šiandien labiausiai džiaugiamės įvykusia pirmąja etninės kultūros olimpiada. Džiaugiamės gausiu būriu etninės kultūros ugdytojų, tikrų šviesuolių, nuostabių asmenybių, savo veikla ir pavyzdžiu ugdančių jaunimą, skiepijančių jiems tradicines vertybes, ugdančių jų pilietiškumą, buriančių bendruomenes. Dėkoju jiems už buvimą kartu ir prasmingą darbą.

 

Su kokiais iššūkiais susiduriate?

Vieni svarbiausių: kaip šiuolaikiniame, globaliame pasaulyje išsaugoti savo etninę tapatybę, kaip paskatinti vaikus ir jaunimą domėtis savo šaknimis, kaip patraukliai, šiuolaikiškai perteikti jaunajai kartai, kad etninė kultūra ne tik muziejai ir močiučių pasakos?..

 

Kur matote mūsų švietimo stiprybes?

Švietimo stiprybė – neabejingi, aktyvūs žmonės, stiprios bendruomenės.

 

Kokį Lietuvos švietimą regite po 10-ies metų?

Mokytojų kartos keičiasi, tad labai tikiuosi, kad per 10 metų šviesti jaunosios kartos ateis geriausias Lietuvos jaunimas. Tikiuosi, kad Mokytojo profesija gali ir turi būti prestižinė. Linkėčiau, žengiant į priekį, nepamiršti, kas esame, iš kur esame ir ką norime perduoti apie save kitiems…

 

Dėkoju už pokalbį…