Emocijų mokomės iš patirčių

Dovilė Šileikytė
,
„Švietimo naujienų“ korespondentė

Kaip ir kasmet, organizatoriai pedagogus sukvietė į mokslinę-praktinę konferenciją „Vaikų emocinė gerovė 2030: strategijos kūrimo ir įgyvendinimo kontekstai švietimo sektoriuje“. Renginys vyko Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijoje ir buvo skirtas ugdymo įstaigų vadovams, tyrėjams, esamiems ir būsimiems pedagogams, pagalbos švietimui specialistams, tėvams. Konferenciją sudarė dvi dalys – pranešimų sesija ir paraleliniai metodiniai praktikumai, renginį vedė Sergejus Neifachas ir VDU Švietimo akademijos doktorantė, VšĮ „Pozityvaus ugdymo institutas“ vadovė Irma Liubertienė.

 

„Multidimensinė gerovės samprata“

Doc. dr. Sergejus Neifachas, VDU Švietimo akademijos, Vilniaus universiteto Ugdymo mokslų instituto dėstytojas, Vilniaus lopšelio-darželio „Jurginėlis“ direktorius

 

Gerovė yra daugiamatis reiškinys. Pats aukščiausias – valstybės arba europinis lygmuo, kuris pereina į sisteminį ir institucinį lygmenis, ugdymo procesą ir į vaiko širdį, jo vidinę savastį. Šiame nenutrūkstamame procese išsidėsto pozityvaus ugdymo gairės, idėjos. Jei bandytume rasti vienintelę gerovės sampratos apibrėžtį, jos nerastume, nes šis reiškinys – labai populiarus, apie jį kalbama įvairiose veiklos srityse: ne tik edukologijoje, bet ir ekonomikoje, sociologijoje. Nėra vieno gerovės apibrėžimo, bet dažniausiai girdime, kad švietimo kontekste socialinių paslaugų tinklas, socialinių teisių plėtra, tam tikrų idėjų visuma veda mus vertybinio pasaulio, kuris įgalina ir sistemina bet kokio žmogaus mąstymą, link. Jeigu pažiūrėtume per šiuolaikinę mūsų gerovės sampratos prizmę, matytume, kad kiekviena žmogaus mintis susitelkia prie socialinės ir emocinės saugumo perspektyvos ir joje reiškiasi neišsenkamas žmogaus potencialas, nusakomas trimis pagrindiniais žodžiais – veikti, būti, mokytis. Gerovės fenomenas – visuotinė holistinė sąvoka, kurią suprantame kaip valstybės įsipareigojimą bet kuriai asmenybei nuo pat mažumės garantuoti, kad ji augs oriai, bus užtikrintas socialinio teisingumo, socialinių paslaugų gerovės valstybės modelis. Taip pat gerovę galime sieti su žmogaus gyvenimo kokybės samprata, tą kokybę demonstruoja atitinkamas laimės indeksas, kurį stengiasi patirti kiekvienas žmogus. Globalūs įvykiai ir veiksniai turi įtakos daugeliui įvairių sričių – norint pasiekti visiškos gerovės būseną, reikia atlikti tam tikras gyvenimo užduotis, kurios sąveikauja su tokiomis sritimis kaip šeima, visuomenė ir kt. Visų gerovės komponentų sąveika stiprina žmogaus poveikį socialinei aplinkai ir sulaukia grįžtamojo ryšio pačiam sau.

 

Vertybinių nuostatų slėpiniai atsiskleidžia per žingsnius, kuriuos žengia kiekvienas žmogus, pereidamas pirminę-antrinę socializaciją (šeimą ir darželį, mokyklą). Žmogaus mąstyme, socialinėje emocinėje brandoje auga jo emocinė patirtis, jausmai. Žmogus ima suvokti savo emocinę vertę. Tokiu būdu emocijos tampa vertybiniu tikslu ir to tikslo įgalinimas veda prie abipusės sąveikos tiek vidinėje mikrosistemoje, tiek tiesia sąveikas su išorine pasauline sistema.

Kai sukaupęs tam tikrą emocinę patirtį žmogus žengia į socialinę sąveiką, kuria sąveikos modelį, kuris yra integralus sisteminis reiškinys, parodantis, kad be sąveikos, ryšio su suaugusiaisiais, draugais, aplinka žmogus negali toliau plėtoti savo bendro socialinio emocinio suvokimo. Pastebima, kad socialinė emocinė sąveika bei ryšiai su vaiku ir suaugusiu žmogumi yra skurdūs, nėra pastiprinti. Todėl keičiasi mokinio žaidimų, socialinės veiklos laukas ir atsiranda kitoks kokybės ryšys. Deja, informacinės technologijos tampa tam tikra priedanga, kurioje jis neranda tikrosios emocinės sąveikos – jos reikia tam, kad galėtų išmokti komunikuoti ir atvirai reikšti visus išgyvenimus. Todėl ieškome ne tik sisteminio žinių modelio, bet ir socialinių emocinių įgūdžių, formuojančių patyriminę mokymosi aplinką, kurioje vaikas pažįsta save, atsiskleidžia aplinkai ir siekia tolesnės akademinės aukštesniųjų mokymosi gebėjimų sėkmės.

 

Kiekvienas pedagogas stengiasi pažinti vaiką, jį pripažinti, motyvuoti, globoti, įgalinti tolesniam pažangos siekiui. Vaikas skatinamas bendrauti, tinkamai reikšti emocijas, tyrinėti, atrasti, būti savarankiškas, spręsti sunkumus, prisitaikyti prie pokyčių. Tai skatina kurti glaudesnį ryšį su tėvais ir pedagogais. Taip subrendęs vaikas gali į suaugusio žmogaus gyvenimą įnešti daug prasminės patirties ir atsakymų į įvairius klausimus, stiprėja gerovės terpė, kurioje vaikas stengiasi išmokti, išgyventi ir įtvirtinti savo socialinę emocinę patirtį. Tai gairės, kurios dabar analizuojamos iš pozityvaus ugdymo metodologinės paradigminės srities: matome, kad pokyčiai, vaiko patiriami tvarioje, pažangioje aplinkoje, skatina aktyviai stiprėti ir reikšti emocijas.

Mokymasis vaikui yra ramybės ir charakterio stiprybės, teigiamų emocijų ir santykių kūrimas. Tai reiškinys, per kurį vaikas jaučia, kad šalia yra žmogus, pasiruošęs būti jo pagalbininku.

 

Pozityvus ugdymas – savita koncepcija, kuri skatina stipriąsias charakterio savybes, vaiko atsparumą, gerovę ir gebėjimą atsiskleisti ugdomojoje aplinkoje ir perspektyvoje. Vaiko gerovės modelis mokykloje, darželyje skleidžiasi per tris pagrindines veiksenas – jo savarankišką mokymąsi, patirties įtvirtinimą, visuotinę jo išgyvenimo sklaidą. Kaip šie pokyčiai atsiskleidžia tose trijose veiksenose pasitelkiant pozityvų ugdymą? Mokymasis vaikui yra ramybės ir charakterio stiprybės, teigiamų emocijų ir santykių kūrimas. Tai reiškinys, per kurį vaikas jaučia, kad šalia yra žmogus, pasiruošęs būti jo pagalbininku. Bendruomenė turi dalytis tomis galimybėmis, suprasti ir įsitraukti į gerovės praktiką, nes ji valdoma labai svarbių įrankių – vaiko įgalinimo, kitaip tariant, pasitikėjimo jo galiomis, intuicija. Įtvirtinimas – svarbus žingsnis visos mokyklos ar darželio ugdymo procese. Intelektinės, emocinės, sportinės, pramoginės veiklos skatina emocinį išsikrovimą, atsipalaidavimą, kuris grįžtamuoju būdu pastiprina vaiko intelektines galias.

 

Ugdymas darželyje ir mokykloje visiems leidžia kurti ryšį su kitais asmenimis, padedančiais vaikui ir pedagogui įgalinti save, įtvirtinti savo nuostatas, mokytis valdyti savo emocijas ir jausmus. Iš visų šių trijų perspektyvų matome, kad tarp vaiko, suaugusio žmogaus gyvenimo ir besikeičiančios pasaulinės erdvės nustatoma pusiausvyra, prisitaikymas prie nuostatų, vertybių, kultūros reiškinių. Savęs įgalinimas skatina keisti aplinką, įsitraukia į esamą socialinių santykių sistemą.

Taigi tarpiniai žingsniai, parodantys daugiareikšmę gerovės sąveiką, prasideda nuo valstybės globos, pereina prie institucinio šeimyninio judėjimo, prie socialinės sąveikos kūrimo, socialinės emocinės sklaidos, kuri yra iš paties žmogaus gyvenimo.

„Socialinių ir emocinių kompetencijų kaita, įgyvendinant SEU programas: SEKA tyrimo duomenų analizė“

Dr. Daiva Šukytė, VšĮ „Socialinio ir emocinio ugdymo institutas“ direktorė

Svarbi šeimos ir mokyklos partnerystė, bendruomenės įtraukimas – ji aktyviai dalyvauja mokyklos gyvenime, vaikai pažįsta savo bendruomenės narius, o šie pažįsta jų aplinkoje gyvenančius vaikus. Dar vienas aspektas – gera mokyklos aplinka. Šie komponentai turėtų padėti vaikams išsiugdyti socialinius emocinius įgūdžius: savimonę, savitvardą, socialinį sąmoningumą ir tarpusavio santykius, atsakingą sprendimų priėmimą.

 

Vienas iš socialinio emocinio ugdymo programų tikslų – padėti vaikams išsiugdyti socialinius emocinius įgūdžius. Nagrinėsiu Klaipėdos rajono atvejį. Ten visose mokyklose diegiamos nuoseklios (viena pamoka / valanda per savaitę skiriama socialiniam emociniam ugdymui) „Lions Quest“ programos, apimančios ugdymą nuo priešmokyklinės iki 12 klasės.

Svarbi šeimos ir mokyklos partnerystė, bendruomenės įtraukimas – ji aktyviai dalyvauja mokyklos gyvenime, vaikai pažįsta savo bendruomenės narius, o šie pažįsta jų aplinkoje gyvenančius vaikus. Dar vienas aspektas – gera mokyklos aplinka. Šie komponentai turėtų padėti vaikams išsiugdyti socialinius emocinius įgūdžius: savimonę, savitvardą, socialinį sąmoningumą ir tarpusavio santykius, atsakingą sprendimų priėmimą.

 

2008 m. šios programos buvo pradėtos įgyvendinti keliose Klaipėdos mokyklose. Rajonas skyrė daug dėmesio: Švietimo centras, Švietimo ir Sveikatos (socialinis emocinis ugdymas svarbus ir kalbant apie psichinę sveikatą) skyriai pradėjo nuosekliai investuoti į mokytojų pasirengimą pradėti socialinį emocinį ugdymą. Atėjo laikas įvertinti rezultatus, nustatyti, ar yra pokyčių. Pastebėta, kad mažėja minčių apie savižudybę, žalingų įpročių vartojimas (visose rajono mokyklose jis mažėja nuo 2008 m.) ir nusikalstamumas, gerėja sveikatos rodikliai, bet mums buvo svarbu ir akademiniai dalykai.

 

2015 m. mokyklų vadovai, politikai ir socialiniai partneriai pasirašė memorandumą „Mums rūpi kiekvienas vaikas“. Dokumentu pripažįstama socialinio emocinio ugdymo svarba ir pažadama dėti pastangas integruoti jį į visas mokyklas, skiriant vieną pamoką per savaitę. Nuo 2008 m. įsitraukė vis daugiau mokyklų, atsirado daugiau programų, pradėjo mokytis pradinukai, priešmokyklinukai. Iš viso 97 proc. mokytojų dalyvavo „Lions Quest“ mokymuose. Kartais pedagogai mano, kad socialinis emocinis ugdymas nėra pakankamai veiksmingas, pavyzdžiui, kai susiduria su neigiamu mokinių elgesiu, bet tai normalu, nes žmogus bręsta iki 25 metų. Nieko keisto, kad paauglystėje kyla iššūkių. Tai nereiškia, kad mokytojai dirba blogai. Svarbu įvertinti situaciją, kad pedagogai ir tėvai matytų socialinio emocinio ugdymo naudą, pokytį. Socialinio emocinio ugdymo sėkmę mokykloje atskleidžia daug rodiklių. Socialinis emocinis ugdymas skirtas ne tik mokiniams, bet ir mokytojams – vaikai mato ir kopijuoja mūsų elgesį, todėl pradėti turime nuo savęs.

 

Būtina įvertinti ir fizinį, ir emocinį saugumą, santykius visais lygmenimis (mokinių tarpusavio, mokinių ir personalo, personalo ir tėvų ir pan.). Analizuojame pasitenkinimą klase, mokykla, personalo pasitenkinimą darbu, klausiame, kaip jaučiasi tėvai. Tai nėra griežtas vertinimas, labiau gairės, parodančios, kur link judame, ar darome pažangą. Paskutiniai tyrimai daryti 2019 m.

Atrinkau keletą pavyzdžių, parodančių, ką reiškia nuoseklus darbas. Galima daryti prielaidas, kad pasirašytas memorandumas ir mokyklų įsipareigojimas nuosekliai dirbti, vadovų pokalbiai su mokytojais lėmė didžiulį šuolį. Mūsų tyrimas patvirtino tai, ką sako ir kiti tyrimai, – darbas negali būti baigtinis. Stimuliacija, nuoseklumas ir mokymas turi išlikti. Nė vienoje mokykloje nesame pasiekę itin aukštų rezultatų.

Turime terminą „tyrimais grįstas vadovavimas mokyklai“. Kiekviena mokykla sužino savo rezultatus. Pavyzdžiui, kai viena ugdymo įstaiga sužinojo, kad tėvai jaučiasi esantys mokyklos nuošalyje, neturi santykio su bendruomene, per metus gavę duomenis iki kito tyrimo šiuo klausimu stipriai padirbėjo ir padarė didelį pokytį.

 

„Sumanioji edukacija, kuriant pasitikėjimu grįstą partnerystę“

Prof. dr. Giedrė Kvieskienė, VDU Švietimo akademijos dėstytoja, Profesinio tobulinimo instituto vadovė

 

Šiandien turime mokyti vaikus spręsti problemas, su kuriomis dar nesusidūrėme. Todėl probleminis mokymas, klausimų kėlimas, diskusijos – be galo svarbu. Ikimokyklinio ugdymo įstaigos naudoja žaidimus, sužaidybintą veiklą, bet manau, kad vaizduotės išlaisvinimo ir vaikų kūrybiškumo skatinimo, jų lyderystės mūsų darželiuose dar mažoka. Su vaikais reikia kurti istorijas, pasakas, skatinti juos rašyti bendras knygutes, bandant sujungti, ugdyti empatiją, kurios mums taip trūksta. Pagal „Legatum“ visuomenės gerovės indeksą, Lietuva šiek tiek pakilo, socialinio kapitalo, bendro darbo ir empatijos srityje buvome 176 vietoje, dabar pakilome į 98, tačiau rezultatas, palyginti su kitomis pažangiomis šalimis, vis dar nedžiugina.

Ugdytojai mato virtualią realybę, kovoja su vaikais, besinaudojančiais išmaniaisiais telefonais. Ar reikia leisti jais naudotis, ar naudojimą riboti – palieku spręsti jums. Mano galva, Prancūzijos praktika uždrausti mobiliuosius telefonus mokyklose nėra tinkama, nors kai kurie mūsų šalies mokytojai tuo džiaugiasi. Manyčiau, reikėtų ne drausti, o riboti naudojimo laiką arba bandyti panaudoti telefonus ugdymui. Ateina dar didesnė grėsmė – virtuali realybė. Mokytojai mano, kad tai bus pavojinga. Nėra itin brangu įsigyti virtualios realybės akinius (galima naudoti išmaniuosius telefonus) arba eiti į institucijas, ieškoti partnerių, kurie tokią įrangą turi. Išbandyti, išmokti naudotis ir su vaikais paklajoti virtualioje realybėje.

 

Gera mokykla suteikia sisteminį matymą – negalima vaiko ugdyti tik žiniomis, todėl labai svarbu ir emocijos, empatija. Juk neužtenka pačiupinėti tik straublį ar uodegą, kad suprastume, kaip atrodo dramblys.

Džiaugiuosi, kad sumanioji edukacija atspindi ir mano vienos iš pirmųjų monografijų idėją – pozityviąją socializaciją per komplimentų metodą. Pabandykite ryte pagirti save, vaikus ir vyrą, pamatysite, kaip gyvenimas palengvės. Mes turime daug neigiamos energijos, kuri nukreipta į savigraužą, savęs peikimą, ego puoselėjimą. Jeigu norime būti laimingi, pirmiausia turime būti pozityvūs. Pozityviosios edukacijos deimantas prasideda nuo pozityvių eksperimentų, komplimentų, nuo džiaugsmo, kad tu gyveni ir kad tokia graži diena šiandien.

Darželiai ir mokyklos vis dar yra labai užsidarę savo institucijose. Privačių darželių vaikai dažniausiai žaidžia gražiose erdvėse, pavyzdžiui, Vingio parke. Žinau, kad sunku, reikia prisiimti atsakomybę, bet nebijokite būti lyderiais, pritraukti partnerius į vaikų ugdymą.

Mūsų pedagogai pagal statistiką yra vieni labiausiai išsilavinusių, todėl įmanoma mokyklai suteikti galimybę, kad ji kviestųsi kitus socialinius partnerius, nevyriausybinį sektorių, bandytų išplėsti savo įtaką į bendruomenes ar kitas institucijas. Jeigu sugebėtume parodyti, kad galime būti bendruomenės lyderiais, kad pas mus ateitų verslininkai su idėjomis, finansavimu ir gerais darbais, manau, galėtume savo mokyklas pakelti į aukštesnį lygį.

 

Dažniausiai socialinės partnerystės iniciatyva kyla iš nevyriausybinių organizacijų, privataus sektoriaus, bet jei įgalintume ugdymo institucijas, kurios pradėtų partnerystę su iniciatyvomis, geromis idėjomis, manau, kad mūsų švietimo sektorius nuo to tik praturtėtų. Mūsų pedagogai pagal statistiką yra vieni labiausiai išsilavinusių, todėl įmanoma mokyklai suteikti galimybę, kad ji kviestųsi kitus socialinius partnerius, nevyriausybinį sektorių, bandytų išplėsti savo įtaką į bendruomenes ar kitas institucijas. Jeigu sugebėtume parodyti, kad galime būti bendruomenės lyderiais, kad pas mus ateitų verslininkai su idėjomis, finansavimu ir gerais darbais, manau, galėtume savo mokyklas pakelti į aukštesnį lygį.

 

Ugdymo įstaigų kiemeliai ir interjeras dažnai sutvarkyti ne pagal žaidybinę logiką, o pagal tai, kad gražiai atrodytų. Darželiai turi daug erdvių, palyginti su kitomis Europos šalių ikimokyklinio ugdymo įstaigomis, bet jos labiau fasadinės, o ne įveiklintos. Gaila, kad vaikai žaidžia, o auklėtojos retai tą daro kartu su jais – norint, kad vaikai būtų laimingi, reikia įtraukti suaugusiuosius į žaidimą. Laisvės su vaikais daryti eksperimentus ir mokytis drauge eksperimentuojant dar trūksta.

Svarbiausia kompetencija ateityje ir mums, ir vaikams bus kompleksinis problemų sprendimas. Paskui, aišku, kritinis mąstymas. Kitos svarbios kompetencijos: kūrybiškumas ir žmogiškųjų išteklių valdymas, socialinis ar emocinis jautrumas, derybos, pažinimo įgūdžių lankstumas, į paslaugas orientuotas darbas.

 

Sunkiai kelią skinasi partnerystės idėja. Švietimas ir socialinis saugumas, turintys veikti išvien ir kartu planuoti išteklius, deja, konkuruoja. Vaikai yra nepaprastai išsiilgę draugystės ir meilės. Pedagogai juos myli, nes pasirinko tokį darbą, bet dažniau rodydami jiems meilę ir draugystę, lengviau išspręstų bet kokias problemas.

Kurkite su vaikais taisykles, kurkite šūkius, pagal kuriuos norite, kad gyventų jūsų ugdymo įstaiga, atsiminkite, kad bendruomeniškumas tiek ugdymo įstaigos viduje, tiek su aplink esančiais partneriais yra didžiulė vertybė, padedanti spręsti kompleksines problemas.

 

„Emocinis intelektas ir gerovė mokyklose“

Dr. Johnas Pellitteris, Niujorko universiteto dėstytojas, Tarptautinės emocinio intelekto asociacijos ISEI prezidentas, psichologas

Net neturėdami prieigų prie tam tikrų programų, metodikų, visada galite galvoti, kaip elgiatės, kasdien būti šiek tiek geresni. Mes natūraliai, be jokių mokymų turime daugybę gebėjimų. Reikšti emocijas yra itin universalu ir tie dalykai, kurių mokomės programose, mums yra natūralūs. Tačiau to mokome formaliuoju būdu, kad būtume tikri, jog mokiniai tikrai išmoks, išsiugdys reikiamas kompetencijas.

 

Kalbėsiu remdamasis daugybe studijų, tyrimų. Mokytojui svarbu turėti emocinę inteligenciją, tai itin svarbu – kaip psichologas, mokslininkas ir mokytojas visiškai su tuo sutinku. Galite turėti patį geriausią socialinio emocinio ugdymo turinį, programą, bet jei mokytojas bus netinkamas, naudos bus maža. Svarbu suprasti, kaip mes mokomės emocijų. Tarpasmeninis pasikeitimas emocijomis, kartais išreiškiamas ne žodžiais, o kūno kalba, mimika, balso tembru, yra mūsų prigimtis. Mokomės emocijų iš patirčių, bendraudami su kitais žmonėmis. Maži vaikai emocijų pirmiausia mokosi šeimoje, vėliau – mokykloje.

Socialinių emocinių įgūdžių mokyti galima tiesiog savo pamokose, be specialių programų. Taip pat bendraujant su kolegomis, nes mokiniai mus visada stebi, kopijuoja elgesį. Šiandien konferencijoje kalbame ne tik apie emocinį intelektą, bet ir apie vaikų gerovę apskritai. Gerovė yra susijusi su daugybe kitų dalykų – pozityviąja psichologija, sveikata, klestėjimu, atsitiesimu, emociniu intelektu. Pirmiausia esame žmonės, tik tada – mokytojai. Svarbu ir ugdymo turinys, ir programos, bet tai, kaip mes elgiamės su mokiniais, yra už viską svarbiau. Net neturėdami prieigų prie tam tikrų programų, metodikų, visada galite galvoti, kaip elgiatės, kasdien būti šiek tiek geresni. Mes natūraliai, be jokių mokymų turime daugybę gebėjimų. Reikšti emocijas yra itin universalu ir tie dalykai, kurių mokomės programose, mums yra natūralūs. Tačiau to mokome formaliuoju būdu, kad būtume tikri, jog mokiniai tikrai išmoks, išsiugdys reikiamas kompetencijas.

 

Čia yra daktaro Salimano „Perma“ modelis – penki komponentai: pozityvios emocijos, įsitraukimas, pozityvūs santykiai, reikšmingumas, pabaigimas. Kai patiriame pozityvias emocijas, jaučiame malonumą. Jeigu esame į kažką įsitraukę, matome to prasmę, tai mums suteikia malonumą, pasitenkinimą. Emocinis intelektas yra artimai susijęs su kiekviena šio modelio dalimi ir gerove. Kai ugdome emocinį intelektą, kuriame, didiname savo gerovę. Emocinis intelektas nereiškia, kad jaučiame tik teigiamus jausmus. Kartais neigiamos emocijos yra daug „inteligentiškesnės“. Tuomet, kai kažkas su jumis elgiasi nepagarbiai, peržengia ribą, kai jaučiatės įskaudintas arba piktas… Bet tai, kaip jūs reaguojate į šiuos jausmus, jau gali būti „intelektualu“ arba „neintelektualu“. Jei pyktis virsta smurtu, tai neintelektualu. Kaip ir savęs žalojimas, savižudybė. Tinkamai išreikštas pyktis nustato ribą, padeda ištaisyti neteisingumą. Emocijos yra informacija. Nėra gerų ar blogų emocijų, visas jas jausti yra normalu. Tai tik informacija apie mus pačius arba tam tikras socialines situacijas. Jei mokinys jaučiasi susierzinęs, tai informacija mokytojui. Galbūt jis taip jaučiasi todėl, kad kažko nesupranta, nepavyksta atlikti užduoties, nors nori ją atlikti. Nepasitenkinimą sukelia tas barjeras, su kuriuo vaikas susiduria. Tai informacija tėvams, mokytojams, kad reikia kažką keisti. Susierzinimas nėra bloga emocija, ji tik parodo pagalbos poreikį. Tą informaciją reikia panaudoti, pritaikyti ugdymo procese. Atsparumas yra išmokimas reaguoti į nesėkmes.

 

Emocijas reikia:

  • atpažinti;
  • suprasti (interpretuoti gaunamą informaciją, suprasti emocijos priežastį);
  • naudoti (planuoti – kaip norime, kad mūsų mokiniai jaustųsi klasėje). Emocijos padeda mūsų smegenims tapti organizuotoms, veikia mąstymą (ir atvirkščiai);
  • valdyti (mokiniai turi atlikti užduotį iki galo, net jei yra pavargę ar susierzinę; daugybė tyrimų sieja emocijų valdymą su žmogaus psichine sveikata).

 

Ką rodo tyrimai?

Vienas tyrimas lygino JAV ir Turkijos mokinius. Buvo atrasta, kad svarbūs faktoriai nustatant gerovę yra savimonė ir veiksmingumas. Australijos tyrėjų duomenimis, svarbu yra emocinė reguliacija. Atliktas tyrimas apie pozityviosios psichologijos intervenciją: 8–11 metų vaikai kasdien turėjo rašyti pozityvųjį dienoraštį, rašydavo tai, kas jiems tądien sekėsi, po kiek laiko pagerino jų gerovę. Jei žmogus gali patirti 3 teigiamas ir vieną neigiamą emocijas, jo emocinė psichologinė sveikata yra gera. O daug neigiamų emocijų gali išaugti į depresiją. Tie, kurie turėdavo aukštesnį emocinį intelektą, patirdavo daugiau teigiamų emocijų, socialiniai emociniai įgūdžiai padeda specialiųjų poreikių vaikams jaustis taip pat, kaip ir kitiems vaikams.

 

Portugalijoje ir Taivane atlikti tyrimai parodė, kad tos grupės, kuri buvo mokoma valdyti emocijas, rezultatai buvo geresni nei bandomosios grupės, kuri to nesimokė. Tai buvo vaikai, turintys elgesio problemų.

Dar yra tyrimų apie įtraukimą – geresnių rezultatų pavyksta pasiekti tada, kai mokiniai yra įtraukiami į tam tikras veiklas. Pirmajame tyrime Naujojoje Zelandijoje vaikus įtraukė į sąmoningumo (angl. mindfulness) ugdymą. Tie, kurie mokėsi socialinių emocinių dalykų ir naudojo sąmoningumo praktiką, pasiekė daug geresnių rezultatų.

Gerovė susijusi su emociniu intelektu ir pozityviąja psichologija. Svarbu, kad vaikai būtų įsitraukę kurti pozityvius santykius visais lygmenimis, visuose amžiaus tarpsniuose, būti dėmesingi platesnei visuomenei, mokyklos bendruomenei ir klimatui, turėti trumpalaikius ir ilgalaikius tikslus. Jei pasirinksite puoselėti savo gerovę ir emocijas, ir jūs, ir jūsų mokiniai tai pajausite.

 

***

Svečias iš Niujorko dr. Johnas Pellitteris per pranešimą ne kartą ragino susirinkusiuosius galvoti, kurias iš išsakytų minčių jie galėtų jau rytoj pritaikyti savo darbe. Reikia tikėtis, kad konferencijos dalyviai per visą renginį įgijo daug naujų jų darbe ir gyvenime reikalingų žinių ir įgūdžių, kuriuos galės naudoti ir artimiausiu metu, ir išsikeldami ilgalaikius tikslus.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.