Ekonominio raštingumo ugdymas priešmokyklinio amžiaus grupėje: situacija ir tobulinimo galimybės

Natalja Staražinskienė
,
Šiaulių l.-d. „Žiogelis“ vyresn. auklėtoja

Kaip rodo kitų šalių patirtis, vaikų ekonominio raštingumo pradmenų ugdymą tikslinga pradėti jau ikimokykliniame amžiuje, o vėliau tęsti priešmokyklinio amžiaus ugdymo grupėje. Švietimo organizatoriai turi atsižvelgti į ateities pasaulį, kuriame teks gyventi ir dirbti dabartiniams vaikams.

 

Priešmokyklinio amžiaus vaikų ekonominio raštingumo pradmenų ugdymo paskirtis

 

Ekonominis raštingumas, kaip sudedamoji socialinio raštingumo dalis, apima: a) vertybines nuostatas į veiklą, į tos veiklos organizavimą ir rezultatus; b) mentalinius ir praktinius gebėjimus; c) žinias, kurios leidžia orientuotis šiuolaikiniame ekonominiame gyvenime (Ekonominio raštingumo ir verslumo ugdymo strategija, 2004). Priešmokyklinio amžiaus vaikų ekonominio raštingumo ugdymo tikslas turėtų būti siejamas su vaiką supančio pasaulio pažinimu, dvasinių ir materialinių vertybių sistemos formavimu, atitinkamų elgsenos normų mokymu. Ugdant priešmokyklinuką svarbu domėtis ir kaupti patirtį apie ekonominį šeimos bei visuomenės gyvenimą. Tokia patirtis labai svarbi vaiko asmenybės raidai (Шатова, 2005).

 

Kaip rodo atlikti įvairūs mokslininkų tyrimai, priešmokyklinio amžiaus vaikai yra pajėgūs suvokti ekonominius reiškinius apibūdinančias sąvokas (Курак, 2002; Беляева, 2008), mokytis tinkamai elgtis su pinigais, paaiškinti jų paskirtį ir vertę, formuotis gebėjimą atskirti norus nuo turimų galimybių (Godfrey, 2005). Nors dažnai ekonominis raštingumas siejamas su mokėjimu elgtis su pinigais, ikimokykliniame amžiuje ekonominio raštingumo ugdymą, visų pirma, reikėtų suprasti kaip kritinio ir analitinio mąstymo, taip pat kūrybiškumo ugdymą. Todėl ekonominio raštingumo pradmenų ugdymas nėra tik ekonomikos dėsnių išmokimas, jis suvokiamas kaip pilnavertės visapusiškos asmenybės ugdymas.

 

Ekonominio raštingumo ugdymo situacija

 

Lietuvoje nėra skiriama pakankamai dėmesio priešmokyklinio amžiaus vaikų ekonominio raštingumo pradmenų ugdymui. Šį faktą patvirtina tiek ugdymo turinį reglamentuojančių programų analizė, tiek pedagogų įvardijamos ekonominio raštingumo ugdymo problemos. Priešmokyklinio ugdymo bendrosios programos (2014) turinyje galimi ekonominio raštingumo ugdymo elementai siejami su socialine kompetencija, kurią sudaro tarpusavyje glaudžiai susijusios ugdymo sritys: vaiko santykis su pačiu savimi (savivoka, savivertė ir saviugda), santykiai su bendraamžiais, santykiai su suaugusiaisiais (šeimos nariais, globėjais, priešmokyklinio ugdymo pedagogu ir kitais specialistais) ir santykiai su gamtine, socialine, kultūrine aplinka. Siekiama, kad baigdamas programą priešmokyklinio amžiaus vaikas turėtų suformuotus gebėjimus ir vertybines nuostatas: mokėtų bendrauti, bendradarbiauti, suprastų jį supantį pasaulį, asmeninę atsakomybę, laikytųsi tam tikro elgesio visuomenėje taisyklių. Apibendrinant galima teigti, kad ekonominio raštingumo ugdymas Priešmokyklinio ugdymo bendrojoje programoje (2014) yra atpažįstamas tik per santykių tarp skirtingų asmenų formavimą bei į geresnį savęs pažinimą orientuotas sritis.

 

Išanalizavus pasirinktos Šiaulių miesto „N“ įstaigos, ugdančios ikimokyklinio ir priešmokyklinio amžiaus vaikus, ugdymo programą, turinyje buvo aptiktos trys grupės temų, besisiejančių su ekonominio raštingumo pradmenų ugdymu: 1) temos, skirtos matematiniams vaizdiniams formuoti („Kai voveraitė riešutus skaičiavo, ežiukas obuolius rūšiavo“ ir kt.); 2) temos, susijusios su ekologija ir taupymu („Už švarią žemę“ ir kt.); 3) temos apie profesiją ir darbą („Darbas darbą veja“ ir kt.). Tačiau tenka konstatuoti, kad didesnioji dalis temų yra skirtos vaikų skaičiavimo gebėjimams ugdyti, o kitos ekonominio raštingumo ugdymo sritys nagrinėjamos minimaliai.

 

Analizuojant ekonominio raštingumo pradmenų ugdymo situaciją taip pat buvo organizuotos grupinės diskusijos su Šiaulių miesto pedagogais, turinčiais darbo su priešmokyklinio amžiaus vaikais patirties. Iš viso buvo surengtos 3 grupinės diskusijos, įtraukiant į jas 16 tyrimo dalyvių. Diskutuodami apie sukauptą ekonominio raštingumo ugdymo patirtį, pedagogai nurodė, kad jie: a) veda teminius pokalbius; b) organizuoja situacinius žaidimus; c) rengia labdaros akcijas; d) vykdo projektinę veiklą; e) organizuoja praktinį mokymą(si). Informantai nurodė, kad su priešmokyklinio amžiaus vaikais yra vedę pokalbius šiomis ekonominio raštingumo temomis: atsakingas elgesys su pinigais („Turėjome situaciją, kai iš grupės buvo pavogti pinigėliai. Daug apie tai kalbėjome, mokėmės, kad pinigus reikia saugoti“), taupymas („Kalbėjome, kaip taupyti… Apie vandens taupymą, elektros taupymą“), pagalba kitiems, piniginiai mainai ir pirkimas, darbas ir profesijos („Aptarėme darbo naudą, kodėl reikia dirbti“).

 

Grupinių diskusijų dalyviai teigė, kad vaikai yra aktyviai įtraukiami į skirtingoms tikslinėms grupėms skirtas labdaros akcijas, aukojant grupės draugams („Mūsų grupėje sunkiai sirgo vienas vaikelis, tad tėveliai kartu su vaikais aukojo. Mokėmės aukotis, dalytis su grupės draugais“), benamiams gyvūnams („Vyko akcija, tėveliai ir vaikai aukojo žaisliukus, maistą gyvūnėliams“) ar renkant aukas žymioms lankytinoms vietoms prižiūrėti ir išlaikyti („Važiavome į Kryžių kalną, vaikai buvo atsinešę pinigėlių“).

 

Vaikų ekonominio raštingumo pradmenims ugdyti tyrime dalyvavę pedagogai taip pat taiko įvairius situacinius žaidimus („Esame žaidę „Parduotuvę“), projektinę veiklą ar praktinį mokymąsi realiose aplinkose („Esame ėję į parduotuvę. Vaikai svarstė, ką už atsineštus pinigus galima nusipirkti. Aptarėme, kad tas, kuris turėjo daugiau pinigų, galėjo nusipirkti daugiau saldainių. Vėliau dalijosi vienas su kitu“).

 

Ekonominio raštingumo ugdymo problemos

 

Pedagogų, dalyvavusių grupinėse diskusijose, buvo klausiama, su kokiomis problemomis, ugdydami priešmokyklinio amžiaus vaikų ekonominį raštingumą, jie susiduria. Grupinių diskusijų dalyviai išskyrė šias problemas: 1) nepakankamą dėmesį ekonominiam raštingumui priešmokyklinio ugdymo programoje; 2) žemą tėvų ekonominio raštingumo lygį; 3) tėvų nenorą bendradarbiauti; 4) nepakankamą dėmesį vaiko ugdymui šeimoje; 5) nepritaikytą įstaigos materialinę bazę; 6) nepakankamą pedagogų ekonominio raštingumo lygį.

 

Tai, kad priešmokykliniame amžiuje vaikų ekonominiam raštingumui programos rengėjai skiria nepakankamą dėmesį, informantų teigimu, patvirtina faktas, jog „programoje daugiau kalbama apie verslumą ir profesijas“. Pedagogai užsiminė, kad įstaigose esama problemų, kurias išsprendus vaikų ekonominio raštingumo pradmenų ugdymą būtų galima paversti veiksmingesniu. Visų pirma, įstaigų materialinė bazė nėra visiškai pritaikyta minėtam ugdymui organizuoti, mažai renginių ir akcijų. Taip pat pastebėta, kad ir kai kurių pedagogų ekonominio raštingumo lygis nėra pakankamas („Nelabai žinome, kas tai (ekonominis raštingumas) yra“).

 

Ekonominio raštingumo ugdymo tobulinimo galimybės

 

Diskutuojant apie ekonominio raštingumo priešmokykliniame amžiuje kokybės gerinimo galimybes, pedagogų buvo klausiama, kokia jų nuomonė dėl ekonominio raštingumo ugdymo turinio, formų, priešmokyklinio ugdymo programos tobulinimo, pedagogų darbo tobulinimo krypčių.

Ekonominio raštingumo ugdymas, tyrimo dalyvių nuomone, turėtų būti orientuotas ne tik į vaiko amžių atitinkančias šios srities žinias, bet ir į atitinkamus gebėjimus, asmenybės savybes bei vertybines nuostatas. Pedagogų teigimu, vaikui turėtų būti perteikiamos žinios apie: darbo paskirtį („Svarbu, kad vaikučiai žinotų, kodėl suaugusieji eina į darbą“), pinigų paskirtį, taupymą, sveiką gyvenseną („Papildyti sveika gyvensena… Baisu, ką valgo, ką pasirenka. Tai priklauso nuo tėvelių“), vartojimą („Ekologija, taupumas, vartotojiškas požiūris. Ką pirkti, kiek gali sau leisti pirkti“). Iš pateiktų atsakymų galima pastebėti, kad informantų atsakymuose ekonominis raštingumas siejamas ne tik su ekonominiais reiškiniais, bet ir tam tikras vertybes bei gyvenimo kokybę nusakančiu asmens gyvenimo būdu.

 

Ekonominio raštingumo pradmenų ugdymo turinyje, pedagogų nuomone, dėmesys taip pat turėtų būti skiriamas tokiems gebėjimams, kaip: dalytis, taupyti („Aktualiau taupymas, saugojimas – žaislų, knygelių, flomasterių ir kitų savo daiktų“), planuoti („Reikia ne tik teorinių žinių, svarbu išmokti teisingai paskirstyti turimus kišenpinigius“), spręsti problemas, taip pat mokėjimui mokytis, kad vaikai „patys ieškotų, o ne suaugusieji pateiktų“. Pedagogų teigimu, „prioritetas turėtų būti vertybinės nuostatos“, mokant vaikus „daryti gerą ir kitiems“, ugdant nuostatą, kad „gamtos galimybės yra ribotos“.

 

Tarp ugdymo formų, kurios dažniau turėtų būti taikomos priešmokykliniame amžiuje, pedagogai paminėjo ir tradicines veiklas, kurias patys organizuoja, ir naujus užsiėmimus, pasitelkiant šiuolaikines technologijas ar išbandant naujas bendradarbiavimo su tėvais formas. Iš tradicinių ugdymo formų, informantų nuomone, pasiteisintų edukaciniai žaidimai, teminiai pokalbiai su vaikais, projektinė veikla, teminės išvykos, susitikimai su skirtingų profesijų atstovais. Kadangi kasdienis gyvenimas, kaip ir ugdymas, vis sunkiau įsivaizduojamas be šiuolaikinių technologijų, pedagogų manymu, ekonominis raštingumas galėtų būti skatinamas vaikui „žaidžiant kompiuteriu, skaitant ir pačiam domintis“, per užsiėmimus naudojant interaktyviąsias lentas.

 

Pateikdami savo siūlymus dėl priešmokyklinio ugdymo programos tobulinimo, pedagogai nurodė tokias į ekonominio raštingumo pradmenų ugdymo kokybės gerinimą orientuotas kryptis: 1) konkrečių ugdymo gairių pateikimą; 2) programos dermę su tikrove; 3) vaiko poreikių ir gebėjimų įvertinimą; 4) finansinį programos pagrindimą; 5) kūrybinę laisvę pedagogui; 6) tėvų švietimo ekonominio raštingumo klausimais gaires; 7) ekonominio raštingumo ugdymo integraciją į kitas veiklas.

 

Nurodydami pedagogų darbo, ugdant priešmokyklinio amžiaus vaikų ekonominį raštingumą, tobulinimo kryptis, diskusijų dalyviai išskyrė: 1) aktyvesnį tėvų įtraukimą į ekonominio raštingumo ugdymą; 2) orientaciją į praktinį ir patirtinį mokymą(si); 3) orientaciją į vertybinių nuostatų formavimą; 4) pedagogų tarpusavio bendradarbiavimą; 5) pedagogų profesinę saviugdą.

 

Naudota literatūra

  1. Ekonominio raštingumo ir verslumo ugdymo strategija, 2004. Vilnius: ŠMM.
  2. Godfrey, J., 2005, Raising financially fit kids. Berkeley, CA: Ten Speed Press.
  3. Priešmokyklinio ugdymo bendroji programa, 2014. Vilnius: ŠMM.
  4. Беляева, Н., 2008, Экономическое воспитание детей старшего дошкольного возраста: диссертация. Елабуга.
  5. Курак, Е., 2002, Экономическое воспитание для дошкольников. Москва: Сфера.
  6. Шатова, А., 2005, Экономическое воспитание дошкольников: учеб. метод. пособ. Москва: Педагогическое общество России.

Griežtai draudžiama svietimonaujienos.lt paskelbtą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, socialiniuose tinkluose, perkurti ar platinti kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti svietimonaujienos.lt kaip šaltinį.