Edukacinių erdvių kūrimo mokymai: Čekijos ir Vokietijos švietimo institucijų patirtis

Šiais metais Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) inicijuotame ir Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centro (LMNŠC) organizuotame edukacinių erdvių konkurse iš savivaldybių lygmeniu konkursui pristatytų 82 mokyklų nacionalinė vertinimo komisija atrinko 33 nugalėtojus. Viena iš nugalėtojų tapo ir Kauno rajono ikimokyklinio ugdymo mokykla – Noreikiškių lopšelis-darželis „Ąžuolėlis“.

Konkurso tikslas – aktyvinti tikslingą, darnų ir estetišką mokyklų edukacinių erdvių kūrimą ir kūrybišką jų naudojimą mokinių ugdymui, įtraukiant į praktinę veiklą visą mokyklos bendruomenę. Daugiau informacijos šia tema www.lmnsc.lt/apziuros_konkursas/.

 

Mokyklų edukacinių erdvių 2018 m. konkurso nugalėtojams rugsėjo 14–21 d. Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centras organizavo išvyką-mokymus „Edukacinių erdvių ir gamtos ekspozicijų mokyklų aplinkoje kūrimas, remiantis Čekijos ir Vokietijos visuomenės švietimo institucijų ir viešųjų edukacinių erdvių kūrimo ir naudojimo patirtimi“.

Tad grįžus iš mokymų noriu pasidalyti savo įspūdžių dienoraščiu.

 

Lengvas edukacinės kelionės apšilimas laukė Varšuvos Vilanovo (Wilanow) rūmų parke, kuriame vienas šalia kito vešėjo keturi parkų formavimo stiliai: prancūziškas įmantrus, angliškas lakoniškas, itališkas žaismingas ir kraštovaizdžio raminantis.

Liubenau / Šprėvaldo (Lubbenau/Spreewald) Vokietijos regione esančiame Lauzico edukaciniame parke (Lausitzer Findlingspark Nochten) nuostabą kėlė buvusios pramoninės kasyklos teritorijoje naujam gyvenimui prikeltas gausus didžiulių riedulių, nederlingas žemes mėgstančių augalų, upelių ir kaskadų kalnuotas dykumų kraštovaizdis.

 

Šprėvaldo vaizdingame gamtos biosferos rezervate, lydimi garsiųjų vietinės gamybos marinuotų ekologiškų agurkų skonių ir aromatų gausos, mėgavomės ramiu valtelės sūpavimu gaivinančiame ir pavėsingame daugiau nei 200 kanalų voratinklyje. Šios negausiai apgyvendintos miškapelkės užima beveik 500 kvadratinių kilometrų plotą, kur siaurutėliuose kanaluose žiemą-vasarą zuja turistinės, pašto ir net buitinių atliekų išvežimo valtelės.

Karlovi Varai (Karlovy Vary, seniau vok. Karlsbad) atvėrė kūną, akis ir sielą gaivinančius turtus sveikatai ir jaunatviškumui privilioti. Žvilgsnį į dangų kėlė ne vieną šimtmetį skaičiuojantis karšto vandens versmes taškantis geizeris, lyg ore pakimbanti ir stačius šlaitus puošianti daili architektūra ar lėtai skanaujamo mineralinio vandens gurkšnis.

 

Nacionaliniame gamtos draustinyje SOOS (Čekija) nedaugelis susigundė paragauti didžiuliame priešistorinį kraštovaizdį primenančiame durpyne trykštančio šaltinio vandens. Ragavusių tvirtinimu, vanduo čia lyg pripildytas angliarūgštės ir visai malonus. O pasivaikščioti mediniu taku virš garuojančios pelkės sutiko visi. Tiesa, atsirado ir ekstremalių pojūčių rūšies tyrinėtojų, kurie, lyg turintys stebuklingų galių, nutipeno tiesiai per pelkyno vidurį.

 

Rėgensburgas (Regensburg) pasitiko dar XII a. menančiu akmeniniu Dunojaus krantus jungiančiu tiltu ir jo statytojus bei miesto svečius iki šių dienų dešrelėmis maitinančios užeigos kvapais. Šalia įsikūrusio buvusio druskos sandėlio patalpose interaktyvioje UNESCO materialaus ir nematerialaus paveldo parodoje buvo galima prisiminti ir Lietuvos objektus, įtrauktus į minėtą sąrašą.

Senamiesčio spalvinga architektūra, menanti net Romos imperijos klestėjimo laikus, didinga šv. Petro katedra ir šurmuliuojanti rotušė kvietė nors trumpam „pasiklysti“ jaukiuose kava ir pyragais kvepiančiuose kiemeliuose, siaurose meno galerijų ir dirbtuvių gatvelėse ar į upės pakrantę atsigręžusiose promenadose.

 

Netrukus urbanistinius miesto vaizdus pakeitė bet kokias žmogaus civilizacijos išvystytas kultūras ir technologijas nugalinti gamtos kūrinija. „Auganti siena“ Usterlinge (Wachsender Felsen Usterling) priminė mūsų senolių išmintį: „lašas po lašo…“ ir sieną pastato – taip interpretuoti tąkart norėjosi gilią išmintį. Tūkstančius metų piršto storio šaltinio srovelė sunešė tarytum gynybinę sieną 40 metrų ilgio ir 5 metrų aukščio samanomis puoštą akmens keterą. Nuo seno manoma, kad pavasario šaltinio vanduo turi gydomųjų galių akių ligoms.

 

Miškais kvepiantis rūkas, bėgdamas nuo saulės spindulių, gaivia dulksna lėtai leidosi į žemę. Ryškėjantis peizažas atvėrė užburiančius vaizdus į šimtus kvadratinių kilometrų plytintį Bavarijos miško nacionalinį parką (Nationalpark Bayerischer Wald). Vaikščiojant nesibaigiančiais beveik pusę Lietuvos ploto užimančio parko takais, mintys valėsi nuo kasdienių rūpesčių ir pildėsi naujomis idėjomis.

Gamtos įstabų grožį ir nenupasakojamą jo poveikį pakeitė UNESCO saugomo Česky Krumlovo (Český Krumlov) senamiesčio ir pilies komplekso žavesys. Viduramžius menančioje pilyje, kur savo pėdsakus paliko renesanso, baroko, rokoko stiliaus karališkos buities archetipai, fantaziją kaitino baldakimais dengtos miegamųjų lovos, paauksuotais raižiniais spindinti karieta, įmantria įranga garsėjanti freskomis puošta teatro salė, nuo brangiais audiniais dengtų sienų šortuotus turistus stebintys orūs didikai, pro langus šmėsčiojanti jaunos grafienės dvasia, paslaptimi dvelkiantys veidrodžiai, tikrąsias spalvas nesugrąžinamai praradę gobelenai… O už pilies sienų visus pojūčius lepino freskomis išpiešti nedideli miestelėnų namai, siauros galerijų ir užeigų gatvelės, atsipalaiduoti kviečiančios gatvės muzikantų atliekamos melodijos…

Rodos, kaip tie gobelenai išbluko pojūčių paletė po tokios gausos įspūdžių. Tačiau kitą dieną vykę mokymai Mendelio universiteto Brno botanikos sode, arboretume ir Augustijonų vienuolyne sužadino idėjų ir minčių protrūkį: kokius netikėtus sprendimus būtų galima įgyvendinti siekiant praturtinti savo edukacines erdves!

 

Po tokios keturių dienų patyrimų puokštės tetrūko tik ko nors mistiško. Nors tai patirti ten, kur saulės spinduliai niekada nelietė šalto, šimtus metrų po žeme glūdinčio akmens, mažai tikėtina, visgi būtent ten, šaltuose požemio tuneliuose, tarp milijonus metų skaičiuojančių stalaktitų, stalagmitų ir stalagmatų, plaukiant siaurutėle požemio upe ir skurdžiai saulės spindulių nušviestoje samaningoje Macochos įgriuvoje, apėmė amžinybės, gamtos galybės ir žodžiais nenupasakojamas prisilietimo prie gelmių paslapties jausmas.

 

Aktyvūs mokymai vyko ne tik gamtos ar miesto architektūros apsuptyje. Turistinio autobuso salono edukacinė erdvė nuolat buvo transformuojama iš auditorijos į koncertų kamerinę salę, skaityklą, idėjų ir bendradarbiavimo sklaidos dirbtuves, edukacinių erdvių pristatymo studiją, internacionalinio paveldo degustacijos laboratoriją ar diplomų ir nominacijų įteikimo aulą.

 

Ir visa tai tik per keletą dienų – nuolat besikeičiančiuose paveiksluose pro autobuso langą, mokymų dalyvių smalsumą patenkinančiuose ir žinias praturtinančiuose gidės Gražinos Giniotienės ir gamtininko, ekologo Almanto Kulbio pasakojimuose bei kitų mokymų dalyvių tiksliniuose pristatymuose apie mineralinį vandenį ar genų inžinerijos priešistorę.

Dalyviams LMNŠC mokymų vadovė Stasė Mameniškienė įteikė pažymėjimus.

Daugiau nei 3000 km besitęsiančius mokymus, kuriuose į spalvingą emocijų ir patyrimų ažūrą susipynė istorija, pažinimas, kultūra ir menas, originalios edukacinės idėjos, gamtos didybė, tradicijos, ekologija ir jautrus požiūris į gamtos išsaugojimą, galima būtų įprasminti trumpu vitališku haiku:

Pažinimo šviesoj samanota bedugnė sapnuoja rytojų.