Edukaciniai užsiėmimai moko kantrybės, pastabumo ir komandinio darbo

Dovilė Šileikytė
,
„Švietimo naujienų“ korespondentė

Kultūros pasas – tai priemonė Lietuvos mokinių kultūros pažinimo įpročiams ugdyti ir jų kultūros patirčiai plėsti, teikiant kultūros ir meno paslaugas. Viena iš edukacinius užsiėmimus naudojantis Kultūros pasu siūlančių įstaigų yra Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešoji biblioteka. Apie jų vykdomas edukacines veiklas kalbėjomės su Vaikų bibliotekos vyresniąja bibliotekininke Milda BIELIAUSKAITE (M. B.) ir vyriausiąja kultūrinių veiklų koordinatore Edita SĖDAITYTE (E. S.).

 

Kokias edukacines Kultūros paso veiklas siūlo Jūsų biblioteka?

M. B. Vaikų biblioteka siūlo tris užsiėmimus: „Prisijaukinkite pasaką“ (1–4 klasių mokiniams), „Šnipai bibliotekoje“ ir „Knygų lobis“ (2–4 klasėms). Pirmasis užsiėmimas „sėsliausias“ – vaikai klausosi pasakos, kurią vėliau iliustruoja, ir tas iliustracijas pamato Kamishibai teatre (jame paveikslėliai tampa savotišku filmuku). Kiti du užsiėmimai panašūs tuo, kad norint atlikti užduotis reikia judėti po visą bibliotekos erdvę, kažko ieškoti: „Šnipai bibliotekoje“ ieško įkalčio ir tuo pat metu sprendžia įvairias logines užduotis, o „Knygų lobis“ – orientacinis žaidimas, kuriame reikia iš taško A patekti į tašką B skaitant užuominas, be to, išsiaiškinti, kur eini, ir atsakyti į klausimus, kurie dažniausiai būna susiję su literatūra, Lietuva ar kt. Vaikai klausydami pasakos ar skaitydami užuominas mokosi pamatyti detales, žaidimai „Šnipai bibliotekoje“ ir „Knygų lobis“ prasideda dar nepaaiškinus vaikams, ką jie darys: vyksta ekskursija po biblioteką ir vaikai klausosi patalpų pavadinimų, faktų, kurie vėliau padės žaidime (pasakome, kad klausytųsi, nes tos informacijos vėliau reikės). „Prisijaukinkite pasaką“ iš pažiūros ramus užsiėmimas, kiekvienas dirba sau, iliustruoja tam tikrą istorijos atkarpą, vėliau reikia kantrybės norint sulaukti ne tik savo, bet ir kitų vaikų paveiksliukų, pasižiūrėti, išklausyti jų pasakojimų ir vėl iš naujo išklausyti istoriją – tai kantrybės ugdymas ir kūryba, mokomasi kalbėti prieš auditoriją. Labai pabrėžiame, kad vaikai turi dirbti komandoje. Finišą kuo greičiau pasiekti turi visi keturi grupės nariai. Kadangi į komandas vaikus paskirstome atsitiktinai, išskaičiuodami, būna visko („Aš su juo nežaisiu“. „Žaisi“). Bet tai ne draugysčių ratelis, o komandinis darbas, visgi dažniausiai vaikai nori dirbti kartu. Ir toms komandoms sekasi, taip pat mokomasi pastabumo, darbštumo, „Knygų lobis“ moko metodinio darbo – nepulti strimgalviais pamačius voką, nes reikia nueiti nuo A iki B, kad galėtum rasti D arba Ž, nes pradėjęs ieškoti Ž neberasi D ir žaidimas baigsis…

 

E. S. Dar turime kūrybinę erdvę, ten Kultūros paso veiklas vykdyti pradėjome šiais metais, tai „Tapk kompozitorium“, „Atnaujink mane“ ir „Atpažinkime ženklus“. Pirmoji vaikų bibliotekoje prasidėjo jau pernai – mūsų viena buvusi kolegė turi muzikinį išsilavinimą ir mus įkvėpė pabandyti padaryti „kitokią“ edukaciją (t. y. nesusijusią su knygomis ir skaitymu) – supažindinti vaikus su įvairiomis muzikinėmis programomis, kuriomis galima kurti muziką. Šiemet edukaciją tęsiame ir tikimės išplėsti, anksčiau vienu metu mokytis galėjo 6 vaikai, ateityje planuojame šį skaičių padidinti iki 20. Užsiėmimą sudaro teorinė dalis (vaikai sužino, kas yra nata ir pan.), vėliau „Music Maker“ programa kuriama muzika.

Mūsų „Kūrybinėje laboratorijoje“ yra įvairios įrangos: vaizdo projektorius, 3D kamera, grafinė planšetė, 3D spausdintuvas, termopresas, išmanieji „Lego Education“ ir „Fischertechnik“ konstruktoriai ir kt. Bandome visa tai panaudoti edukacijoms, kurių šiemet atsirado dvi, skirtos 5–10 klasių mokiniams. Per užsiėmimą „Atnaujink mane“ dalyviai iš pradžių susipažįsta su mūsų vartojimo kultūra, nes kalbėdami apie tekstilę ir drabužius dažniausiai net nesuvokiame, kad norint pagaminti marškinėlius reikia daug vandens, dažų, kaip tai teršia gamtą ir kaip galima mūsų naudojamus daiktus atnaujinti kitaip – smagiai ir įdomiai. Taip mokome kritinio mąstymo ir sąmoningumo. Vėliau vaikai atnaujina atsineštą drabužį, gali pasinaudoti termopresu (aparatu, kuris specialią termoplėvelę „priklijuoja“ prie audinio ir taip padaroma nenusiskalbianti aplikacija). Taip daiktas, kuris buvo skylėtas ar purvinas, vėl tampa naujas ir įdomus.

 

Nuotraukų autorius Paulius Olšauskas

Edukacinėje programoje „Atpažink ženklus“ kalbama apie kelio, subkultūrų, tautinius ženklus ir pan., jų reikšmę, kilmę, paskui kiekvienas gali pasidaryti ženkliuką naudodamasis specialiu aparatu, sužino, kaip tokie ženkliukai padaromi. Tai ir kūrybingumo, ir sąmoningumo lavinimas, ypač „Atnaujink mane“ – kalbama apie pasirinkimą, ar pirkti naują daiktą, ar ne, ką lemia toks sprendimas, ar vis tiek klimatas šyla, ir nieko nepadarysi.

Nuo rugsėjo pirmosios turėsime edukacinę programą apie egodokumentus, skirtą 10–12 klasių mokiniams. Ją ves mūsų kolegos bibliografai, pasakos apie istorinius dokumentus, rašytus pirmuoju asmeniu (dienoraščius, laiškus ir pan.), kaip juos galima panaudoti savo rašomuose referatuose, rašinėliuose, ką jie pasako apie mūsų kaip šeimos, regiono, šalies istoriją. Užsiėmimo tikslas – paskatinti jaunus žmones rašyti dienoraščius, fiksuoti dabartį, palikti prisiminimus, pasidomėti šeimos, regiono ir šalies istorija, taip pat mokytis dirbti ieškant informacijos – surasti, žinoti, kur ieškoti, kaip naudoti, ką cituoti ir pan., šios žinios reikalingos mokantis ir studijuojant. Taip pat tikimės, kad užsiėmimas ugdys patriotiškumą, bet ne tokia perdėto patoso prasme, o padės formuoti suvokimą apie mūsų istoriją, iš kur ji atsiranda kaip mokslas – iš prisiminimų, laiškų ir panašių dalykų.

 

Ar ateityje ketinate siūlyti daugiau užsiėmimų?

E. S. Ateityje galvojame įtraukti daugiau įrangos, kurią gavome per įvairius projektus.

„Knygų lobis“ ir „Šnipai bibliotekoje“ išaugo iš mūsų edukacinių programų, kurias vėliau pritaikėme Kultūros pasui, todėl turime daugiau patirties. „Atnaujink mane“ ir „Atpažink ženklus“ dar naujos edukacijos, mes patys mokomės kartu su vaikais. Bet ir jie išeina patenkinti, ir mes pritraukiame daugiau skaitytojų, lankytojų.

 

Jaučiate, kad jų daugėja?

E. S. Kai kurie grįžta, klausia, ar gali naudotis ta įranga, jaučiame, kad daugėja – ypač jaunesnių skaitytojų.

M. B. Per ekskursiją paaiškiname, kaip tapti skaitytojais, kai kurie vėliau grįžta su tėvais ar seneliais.

 

O ar padaugėjo edukacinių programų lankytojų atsiradus Kultūros pasui?

E. S. Padaugėjo, nes informaciją apie edukacines programas skelbiame savo interneto svetainėje ar „Facebook“ paskyroje ir pasiekiame tik dalį Vilniaus, o Kultūros paso interneto svetainėje esame matomi visoms Lietuvos mokykloms.

 

Kurie užsiėmimai populiariausi?

M. B. „Knygų lobis“ ir „Šnipai bibliotekoje“ pasirenkami maždaug apylygiai, pernai mokinių grupės dažnai rinkdavosi „Prisijaukink pasaką“, matyt, dabar jau užaugo ta karta, renkasi kitus užsiėmimus.

E. S. Tarp vyresnių neabejotinai „Atnaujink mane“ – pagrindinė ir pati populiariausia edukacinė programa, aišku, pasirinkimas susijęs ir su tuo, kad į „Tapk kompozitoriumi“ negali registruotis visa klasė, be to, aparatas didelis, įkaista, įdomiai atrodo, leidžia garsus, pasidarai konkretų daiktą, kurį gali vilkėti kasdien, įdomu žiūrėti, kaip atsiranda kitų darbai.

 

Gal galite papasakoti įsimintiniausius epizodus iš edukacijų, kas Jums labiausiai patinka dirbant su vaikais?

M. B. Kartais per „Prisijaukink pasaką“ jie smagiai sugalvoja savų dalykų, ypač jei užduotis yra improvizuoti (kartais duodame „rėmus“ pagal pasakos scenarijų), būna linksmų nesusipratimų, pavyzdžiui, į klausimą „ką pametė Pelenė?“ atsakoma „vyrą“. Smagu dirbti su vaikais, visi turi savo įpročių, kartais bandai padėti, kai matai, kad sunkiau sekasi, o jie atsako: „Ne ne, aš viską žinau“, viską daro iš atminties, atrodo, kad net man nepavyktų. Jie labai laisvi, dėl to ypač smagu. Kartais peržengia ribas – palaksto, pašūkauja, bet kai paprašai nusiraminti, taip ir padaro. Visada dėl tokių vaikiškų išdaigų kaltinu mėnulį (šypsosi – aut. past). Visada galima jį apkaltinti. O vaikai improvizuoja, laisvai gyvena, nežiūri į normas, kurias paskui mes patys sau užsikrauname. Todėl niekada negali žinoti, kaip pasibaigs diena.

 

E. S. Kai daromos aplikacijos ant tekstilės, vaikas gauna termoplėvelės lapą, nusipiešia paveiksliuką, išsikerpa ir padaro aplikaciją. Bet lieka daug „nuokirpų“, pakraštėlių, per vieną užsiėmimą ketvirtokams ar penktokams davėme šituos gabalėlius, kad piešinėlį susikurtų iš jų: jie kūrybiškai priėmė šį iššūkį, rezultatas buvo labai geras, sakyčiau, tai buvo patys įdomiausi darbai – marškinėliai, maišeliai.

 

Žinau, kad bibliotekoje vyksta ne tik Kultūros paso veiklos, pavyzdžiui, šeštadieniais vaikus su tėvais kviečiate į „Šeimų šeštadienius“. Trumpai papasakokite apie juos.

M. B. Jie vyksta nuo sausio mėnesio, kai biblioteka atsidarė po rekonstrukcijos. Kiekvieną šeštadienį bandome sugalvoti veiklą, kuri būtų įdomi ir vaikams, ir jų tėvams: atsisėsti prie vieno stalo, skaityti, klausytis… Pavyzdžiui, „Šešėlių teatriukas“: paaiškiname, kaip jį daryti, kaip veikia šešėlių principai, vėliau vaikai su tėvais kuria savo istoriją ir pasakoja. Dažnai vyksta garsiniai skaitymai ir su jais susijusios dirbtuvėlės, tarkime, „Katulis ir pykčio maišelis“ garsiniai skaitymai ir pykčio maišelio kūrimas, puošimas, prieš Velykas gaminome velykinius lizdelius… Veiklos įvairios, bet svarbiausias principas tiesiog būti ir kažką veikti kartu, ramiai pasėdėti tą valandą ar dvi, be telefono…

 

Dėkoju už pokalbį.

 

Skaitytojams primename, kad daugiau informacijos apie kultūros paso veiklas galima rasti čia.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *