Edukacijos Baublių muziejuje: nuo įkūrimo iki dabar

Arūnas Mikalauskas
,
Klaipėdos r. Judrėnų Stepono Dariaus m-klos istorijos mokytojas

Rašytojas, istorikas ir muziejininkas Dionizas Poška sakė, kad po Baublio stogu yra „vaistinė proto, kuri gali palinksminti su nuomone žmogų“. Kaip žinoma, prieš daugiau nei du šimtus metų šis Žemaitijos bajoras tūkstantmečių ąžuolų kamienuose įkūrė pirmąjį kraštotyros muziejų Lietuvoje. Jame turėjo ginklų, netolimoje durpynėje rastus mamutų šonkaulius, buities, smulkmės kolekcijas ir apie 200 knygų, tarp kurių buvo antikinių autorių darbų. Baublio muziejuje D. Poška laikė istorinę ir archeologinę medžiagą, surinktą savo apylinkėse ir tolimesnėse vietose. Ypač daug turėjo iškasenų iš žemaičių kapų, milžinkapiais vadintų, riterių šarvų, šalmų, kardų, iečių, kilpinių grandinių. Buvo jo rinkinyje ir vėlesnių laikų ginklų (šautuvų, pistoletų), įvairių papuošalų monetų ir medalių rinkinių, etnografinės medžiagos (skrybėlių, balnų, stiklinių taurelių), liaudies meistrų ir menininkų dirbinių (tabokinių, lauko altorėlių, dėžučių, statulėlių ir kt.). Ant sienų kabėjo senovės dievaičių, 23 lenkų ir kitų tautų karalių atvaizdai bei 10 karvedžių ir garsių vyrų portretų, 26 mokslininkų, literatų ir istorikų paveikslai.

 

Toks įvairus senienų rinkinys buvo pagalbinė medžiaga jam pačiam, kaip istorikui, maža Lietuvos istorijos ir buities nuotrupėlė kitiems. Jo įsitikinimu, kiekvienas nori žinoti apie savo protėvius. D. Poška daiktus ne tik eksponavo, saugojo, bet ir tyrė.

Šis neįprastas statinys sulaukė žmonių susidomėjimo, apie Baublyje sukauptas senienas greitai pasklido žinios ir netrūko lankytojų. Tačiau jau pačiais pirmaisiais Baublio gyvavimo metais jo lankytojai užsieniečiai atnešė įkūrėjui karčių valandų. 1812 m. Napoleono kareiviai, atplūdę ir į Poškos dvarelį, iš Poškos Baublio nuo staliuko paėmė tabokinę ir sodininko peilį, o dvarelis patyrė ir didesnių nuostolių…

Vėliau pasitaikė atvejų, kai neigiamo dėmesio sulaukta ir spaudoje. Kandus straipsnis pasirodė Vilniuje leidžiamame laikraštyje „Gatvės žinios“ (1818 m., Nr. 101). Ten esą saugomos ginklų nuolaužos, ant kurių „dar romėnų kraujas teberaudonuoja“ ir t. t.

 

Nepaisant kandžių straipsnių, Baublio rinkiniais domėjosi mokslininkai, Vilniaus universiteto profesorius Ignacas Lobojka, Kajetonas Nezabitauskis ir kt.

Po D. Poškos mirties (1830 m.) Baubliai užmiršti, be to, daug kas paties šeimininko prieš mirtį buvo išdalyta. Vietos gyventojai sakydavo: „Čia kadais gyveno Poška, o dabar avys ir ožkos.“ Muziejus, kurį galima laikyti ir Tautos muziejaus pirmtaku, ištuštėjo, nes nebuvo įstaigos, kuriai rūpėtų išsaugoti kolekciją.

Iš užmaršties Baubliai pradėjo iškilti kartu su pirmuoju „Aušros“ numeriu. Lietuvių tautinio atgimimo sąjūdis pažadino dėmesį šiam retam praeities liudytojui. To meto švietėjams D. Poška ir jo rašytinis palikimas tapo nemenku nacionalinio atgimimo atspirties tašku, tai jį išgelbėjo nuo visiško sunykimo. Baubliai sulaukė daugiau svečių, todėl tuometiniai Bardžių dvarvietės savininkai Volmeriai ėmėsi juos prižiūrėti. Žmonės vėl ateidavo, tačiau Baubliai jau turėjo kitą aspektą – čia mokiniai ateidavo vaidinti, skaityti. Baublius vis dažniau lankė, 1910 ir 1911 m. čia vyko kultūriniai sambūriai, eržvilkiečiai buvo atvykę net su menine programa.

 

Po Pirmojo pasaulinio karo Lietuvos valstybei tapus nepriklausoma dalies nacionalinės kultūros paminklų likimas sulaukė didesnio valstybės ir visuomenės dėmesio, tarp jų ir Baubliai. Tai paliudija 1924 ir 1927 m. publikacijos, kuriose susirūpinta Baublio likimu. Tauragės apskrities pradžios mokyklų inspektoriaus Kazimiero Jankausko pranešime Švietimo ministerijai rašoma apie surengtą šventę Baubliuose: „1931 m. gegužės 25 d. Bijotų Dionizo Poškos vardo pradžios mokyklos Baublių aikštėj <…> įvyko nepaprasta dviejų paminklų Vytauto Didžiojo 500 m. sukaktuvėms bei D. Poškos 100 m. sukaktuvėms minėti iškilmės ir Skaudvilės bei Batakių valsčiaus pradžios mokyklų mokinių dainų šventė su lošimu ir plastikos dalykais. <…> Iškilmėse dalyvavo Švietimo ministerijos I Departamento direktorius p. Vokietaitis, Tauragės apskrities viršininkas p. Draugelis, I bei II rajono pradžios mokyklų inspektoriai K. Jankauskas ir A. Venckauskas, savivaldybių atstovai. <…> Į iškilmes susirinko apie 3000 žmonių.“

 

Tais pačiais metais buvo sudarytas Skaudvilės valsčiaus pradžios mokyklos naujo mūrinio pastato statybų projektas, tačiau lėšų, kaip paaiškėjo, užteko tik medinei. Iki tol mokyklai buvo naudotas kitas Baublių pašonėje buvęs pastatas, tačiau jis buvęs senas, tad K. Jankausko iniciatyva nauja D. Poškos pradžios mokykla pradėta statyti apie 1933 m. Pagal mokyklų inspektoriaus ataskaitą, medinė mokykla pastatyta 1935 m. Joje buvo numatyta skirti patalpas ir Baublių muziejui, tačiau tai nebuvo įgyvendinta. Nuo 1935 m. Baublių aplinką tvarkyti pasidarė lengviau, nes čia pat buvo gausi pradžios mokykla, o mokiniams Baubliai su eksponatais – gyvos krašto praeities pamokos.

K. Jankauskas, siekdamas suaktyvinti vietovės lankymą, ieškojo naujų D. Poškos kūrybinio palikimo pristatymo formų. Apie 1932 m. jis Pradžios mokslo departamentui pateikė siūlymą Baublio aplinkoje įrengti lietuvių mitologinių dievybių parką. Anot jo, tai turėjo suaktyvinti visuomenės domėjimąsi D. Poškos kūrybiniu palikimu ir pritraukti naujų lankytojų Bijotuose. Nors ši idėja ir neįgyvendinta, matyt, buvo kilus artimiau susipažinus su D. Poškos lietuvių mitologijos tyrinėjimais.

 

Po Antrojo pasaulinio karo įsivyravusiai sovietinei ideologijai neužkliuvo D. Poškos kūrybinis palikimas. Apie 1947 m. atkurtas memorialinis muziejus, kuris savarankiškai veikė iki 1965 m. Šalia išlikusių šarvų, mamuto šonkaulio, kulto, akmenų ir dar vieno kito smulkaus daiktelio vietos inteligentų, ypač mokytojo Antano Savicko, pastangomis 1946–1949 m. buvo surinkta daug buities įrankių (žagrė, mintuvai, kultuvės), senų knygų, liaudies meno dirbinių (juostų, drožinėta lazda) ir kitokių eksponatų. Prie muziejaus turtinimo daug prisidėjo buvę jo direktoriai Jonas Atkočaitis ir Bronius Kurkulis, o tų turtų priežiūros – ilgametis sargas Aleksandras Bardauskas.

Buvo susirūpinta ir Baublių apsauga. 1956 m. jie konservuoti, 1957 m. sutvirtintas šlaitas ir cementiniai pamatai, o dar kitais metais paremontuoti senieji lentiniai gaubtai. Prie senelių Baublių vykdavo tik vietinio jaunimo vakarėliai, vėliau 1952–1955 m. rengtos tarpkolūkinės dainų šventės, suburdavusios po kelis šimtus dalyvių iš aplinkinių kolūkių. D. Poškos vardu vadinosi apylinkė, o nuo 1949 m. kolūkis, šalimais buvo septynmetė, vėliau aštuonmetė mokykla.

 

Daugiau dėmesio D. Poškos kultūrinis palikimas sulaukė minint jo 125-ąsias mirties metines. Pradėta rinkti medžiaga apie D. Poškos memorialinį muziejų, ruošti restauravimo projektai, o 1965 m. jis buvo perduotas Šiaulių „Aušros“ muziejui ir tapo filialu. Kita vertus, nebuvo tinkamai pasirūpinta viso memorialinio komplekso, įtraukto į Lietuvos paminklų paveldo sąrašą, globa. Dėl to sunyko Norberto Paškevičiaus dvaro pastatai ir parkas, nepasirūpinus muziejaus eksponatais, dalis jų iškeliavo nežinomais keliais, o kai kas laikoma net privačia nuosavybe.

1971 m. birželio 27 d. pagal architektų Nijolės Lagunavičienės ir Vytauto Gabriūno projektus Baubliams pastatyti nauji gaubtai iš stiklo ir plieno konstrukcijų, kurių statybą finansavo kraštotyros draugija. Tą dieną buvo surengta iškilminga šventė. Per ją Lietuvos SSR paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos tarybos prezidiumo pirmininkui, Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto rektoriui Vytautui Uogintui perkirpus juostelę ir įteikus simbolinį raktą D. Poškos Baublių prižiūrėtojui A. Bardauskui, prasidėjo gausus Baublių lankymas.

Buvusi Baublių prižiūrėtoja Stefanija Loveikienė „Valstiečių laikraščiui“ 2002 m. pasakojo, kad sovietmečiu Baublius aplankydavo daug daugiau žmonių. Šalia veikė mokykla, kurios mokytojai ir mokiniai vertino Baublių reikšmę, nepamiršdavo tradicijos kasmet įsiamžinti ir nusifotografuoti prie Baublių. Jie rūpindavosi Baublių aplinka, padėdavo jų prižiūrėtojui A. Bardauskui, kuris čia ištisas dienas tvarkydavosi aplink senuosius galiūnus.

 

Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo muziejus išgyveno sudėtingą periodą. Neaišku, kur dingo nemaža dalis eksponatų, neliko net kuklios ekspozicijos, sunyko senoji mokykla, pasigendama kvalifikuotos priežiūros. Atgimimas pastebimas nuo 2008 m., kada iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus pavaldumo Baubliai grąžinti Šilalės r. savivaldybei – Vlado Statkevičiaus muziejui. Tais pačiais metais buvo parengtas ir patvirtintas projektas „Bijotų dvaro pritaikymas turizmo reikmėms“. Projektas finansuotas ES struktūrinių fondų ir Šilalės rajono savivaldybės lėšomis.

Šiandien mus pasitinka restauruoti Baubliai, atstatyta senoji mokykla, malūnas, sutvarkyta dvarvietė, tvenkiniai, pažintiniai takai, atkasti gyvenamojo namo pamatai. Muziejaus erdvėse yra ne tik tradicinės kolekcijos, bet ir ekranizuota bei integruota krašto istorija su lankytinomis vietomis.

 

Kaip žinoma, mokant reikia kažko, kas sužadintų vaizduotę, prakalbintų istorinius šaltinius, o lankantis muziejuje reikalingas pažintinis scenarijus – požiūris į muziejų kaip į švietimo, pažinimo vietą. Tam paruoštos teminės edukacijos su istorinės atminties interpretacijomis tarsi kelionė laiku gali nukelti į atitinkamas aplinkas ir patirtis, vykdyti inovatyvias pamokas kitaip. Be to, po D. Poškos ąžuolais skamba poezija ir muzika – čia vyksta tradiciniai poezijos pavasariai ir Bijotų dvaro festivaliai „Svečiuose pas Dionizą“.

 

Nuotraukos iš Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus archyvo

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.