Dvasingumas ir neuroedukacija – veiksniai mokyklos pažangai?..

Tęsiame temą

„Artėjame prie Kalėdų šventės. Dažnai įsivaizduojame, kad ji yra itin linksma, džiugi, su meduoliais ir kisieliumi, dovanomis… Bet iš tikrųjų Kalėdos kalba apie šeimos kelionę, galima sakyti, per krizę. Donaldo Kajoko žodžiais: „Tarp žmonių yra bedugnės. Tik meilė stato tiltus. Ir tuos – avarinius.“ Nėra jokių garantijų…“ (Kun. Algirdas Toliatas)

Forume „Mokyklos pažanga“ dalyviai turėjo galimybę ne tik pasidalyti savo mokyklų ar savivaldybių gerosiomis patirtimis ir išgyvenamais sunkumais, bet ir surasti esminius sprendinius į organizatorių jiems sukurtus iššūkius. Žinoma, iššūkiai neišgalvoti – didžioji dalis mokyklų su jais susiduria kasdien, todėl ir sprendimų paieškos nebuvo itin sudėtingos. Vienas iš iššūkių – darbo su skirtingų poreikių ir pasiekimų mokiniais organizavimas. Kaip organizuoti personalizuotą mokymą?

Dalyviai nusprendė, kad šiam iššūkiui įgyvendinti turi būti priimta valstybinė strategija dėl mokymo pagalbos specialistų skaičiaus didinimo, numatant skirti savivaldybei papildomų lėšų mokykloms, ugdančioms tokius mokinius. Kiti taip pat manė, kad tam reikalingas pakankamas finansavimas ir instrumentai tokiems mokiniams pažinti.

Dar vieną sprendimą dalyviai galėjo atrasti išklausę Vilniaus universiteto mokslo darbuotojos dr. Urtės Neniškytės pranešimą apie tai, kaip šiandien, pasitelkus neuromokslus, galima pašalinti tam tikrus specialiuosius vaikų ugdymo(si) poreikius…

Neuroedukacija: kaip neuromokslas gali padėti mokytojams ir patiems mokiniams

 

Neuroedukacija – tai sandūra trijų dalykų: edukologijos, psichologijos ir neuromokslų. Neuromokslai mokslininkus domino labai seniai. Klausimų, kaip veikia smegenys, galime pastebėti dar antikoje.

Pastaruoju metu įgijome techninių galimybių matyti, kaip smegenys yra aktyvuojamos, kokios zonos veikia, kaip jos veikia, prireikus atlikti užduotis, ir pan. Todėl dabar šį mokslą galime pradėti integruoti į pedagogiką ir psichologiją, taip atsiranda naujas neuropedagogikos mokslas. Jeigu paklaustume, koks šios srities tikslas – tai suteikti platformą, kur galima keistis informacija. Informacija – itin svarbi mokytojams, nes taip jie gali apeiti įvairias naująsias technologijas, skirtas vaikų ugdymui. Jeigu kalbame apie normaliai besivystančius vaikus, mes nesame linkę pirkti ypatingų technologijų ar priemonių, jei mums reikia mokyti vaikus, turinčius mokymosi sutrikimų, tada tėvai, norėdami pagelbėti, perka net ir labai brangias programas. O jokių paslapčių tose programose nėra…

 

Neuropedagogika – mokymosi sutrikimams gydyti…

Galvodami apie neuropedagogiką apskritai, turime suprasti, kad čia, kaip ir bet kurioje mokslo srityje, galime skirti mažumą visuomenės resursų tam, kad pradėtume tyrinėti normalų mokymosi procesą. Juk mažai tyrinėjame, kaip normaliai veikia organizmas, kol jis yra sveikas. Visuomenė turi tam tikrą kiekį resursų ir juos naudoja problemoms išspręsti. Neuropedagogikos ištakos – mokymosi sutrikimų gydymas. Susidūrę su vaiku, kuris negali normaliai mokytis, susitelkiame, kad galėtume jam padėti. Būdų padėti yra pačių įvairiausių. Jeigu kalbėtume apie dėmesio sutrikimus arba hiperaktyvumą – jų pastebima vis daugiau ir jie tam tikra prasme susiję su aplinka, kurioje auginame vaikus. Pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose apie 8 proc. vaikų vartoja vaistus, kad galėtų susikaupti ir mokytis. Tam tikra prasme yra gerai, kad mes gyvename ekonomiškai silpnesnėje šalyje. Mūsų finansai yra riboti ir mes ieškome kitų būdų sunkumams spręsti, o ne perkame vaistus. Bet tai yra puiku, nes vaistai, kurie skirti dėmesio sutrikimams ir hiperaktyvumo sindromui gydyti, yra ne kas kita kaip amfetaminas – psichotropinė medžiaga, sukelianti priklausomybes, veikianti kraujotakos sistemą ir turinti kitų pašalinių poveikių… Buvo ištirta, kad būtent ši medžiaga padeda susikaupti, išlaikyti protinę ištvermę, todėl ir nuspręsta ją taikyti vaikams. Mums nereikia turėti tikslo visas problemas medikalizuoti.

Po terapijos, kai disleksikai vaikai pramoko skaityti, tyrimas buvo pakartotas. Pastebėta, kad smegenyse įsijungia centras, atsakingas už formos analizę, ir centras, atsakingas už kalbos analizę. Matome išnykusius simptomus. Visgi aktyvumas nėra visiškai toks pats kaip įprastai skaitančių vaikų.

 

Egzistuoja daugybė terapijų…

Disleksijos sutrikimui gydyti jau sukurta daugybė įvairių metodikų, kurios detaliai aprašytos užsienio literatūroje. Taikydami metodą ir pasitelkdami neuromokslus, galime stebėti kada ir kokios smegenų zonos aktyvuojasi ir pagal tai įvertinti, kuri terapija yra aktyvi, o kuri ne.

Vienas iš kritinių straipsnių, išspausdintų „Science“ žurnale, į visa tai pažiūrėjo itin moksliškai. Straipsnyje klausiama, jeigu duodame tekstą skaityti galinčiam žmogui ir tą patį tekstą disleksikui, kuo skiriasi jų smegenys? Stebėti procesą galime magnetinio rezonanso mašinose. Ten aiškiai matome, kada ir kokios smegenų zonos įsijungia, už ką jos yra atsakingos. Gebančio skaityti žmogaus smegenyse užsidega dvi zonos: viena atsakinga už formos analizę, o kita – už kalbinę analizę. Kas nutinka, jeigu tą pačią užduotį atlieka disleksikas? Matome, kad neužsidega formos analizė, neužsidega ir kalbos analizė. Jeigu nėra formos, nėra ir kalbos. Jis fiziškai negali skaityti, nes jo smegenyse nesusidaro tinklai, atsakingi už šią veiklą. Mums, lietuviams, svarbu suprasti, kad ne visos metodikos, kurios aprašytos užsienio literatūroje ir taikomos anglakalbiams, mums tinka. Mūsų kalba itin skiriasi nuo kitų kalbų.

 

Po terapijos, kai disleksikai vaikai pramoko skaityti, tyrimas buvo pakartotas. Pastebėta, kad smegenyse įsijungia centras, atsakingas už formos analizę, ir centras, atsakingas už kalbos analizę. Matome išnykusius simptomus. Visgi aktyvumas nėra visiškai toks pats kaip įprastai skaitančių vaikų. Mūsų tikslas – ne pasakyti, kas yra gerai, o kas blogai, bet pagelbėti susitvarkyti su simptomais. Jeigu neatkuriame visiškai tokio paties tinklo smegenyse, tai nėra problema. Ko disleksikai negali? Manau, daugelis yra matę testą, kai parašomas tekstas, kurio tik pirma ir paskutinė raidės yra savo vietoje, o visos kitos supainiotos. Normaliai skaitančiųjų smegenys geba jį apdoroti, nes iškart atpažįsta formą, o disleksikų smegenys negali apdoroti netiksliai parašyto teksto, nes jų smegenys analizuoja kiekvieną raidę ir jas sudeda į žodį. Tokie vaikai yra daug jautresni atsitiktinėms klaidoms, atsiradusioms tekste. Netvarkingai parašytas tekstas jiems gali būti labai sudėtingas. Bet skaityti tvarkingą tekstą mes juos galime išmokyti.

 

Smegenų vystymosi raida

Vaiko smegenys vystosi dar būnant motinos įsčiose. Gimus pirmi 3 mėn. yra šiek tiek lėtesni, bet paskui smegenys vystosi itin sparčiai. Formuojasi daugybė jungčių ir iki dvejų metų matomas itin didelis susidarančių jungčių tankis. Po dvejų metų stebimas jungčių praradimas. Jeigu jungtis prarandame būdami vyresnio amžiaus, tai vadinama neurodegeneracine liga, siejama su Alzhaimerio ar senatvinės dimensijos ligomis, bet ankstyvajame amžiuje privalome išnaikinti nereikalingas jungtis ir optimizuoti tinklą. Mūsų smegenys turi gebėjimą palaikyti tik tam tikrą kiekį jungčių, jei jų lieka per daug, tada visos susilpnėja ir bendras smegenų veiksmingumas labai krenta. Iki 6-erių metų iš susidariusiųjų pašalinama iki 70 jungčių. Maždaug dvi iš trijų jungčių yra nereikalingos. Pavyzdžiui, autizmo spektro sutrikimo vaikams išlieka reikšmingai daugiau jungčių. Vadinasi, jeigu nepašaliname nereikalingų jungčių, išnaudojame joms smegenų resursus, matome, kad tinklas veikia netinkamai.

 

Ugdymo ankstinimas – pliusai ir minusai?

Sprendimas dėl ikimokyklinio ugdymo ankstinimo yra rizikingas. Turime suvokti, kad penkiamečiams negalime skirti tų pačių užduočių kaip šešiamečiams. Šešeri metai – tai auksinis laikas, kai vaiko smegenys jau yra susiformavusios ir pasiekusios tam tikrus gebėjimus. Pavyzdžiui, rašymas – iki 6-erių metų nėra tinkamo raumenų veikimo, kad vaikas galėtų rašyti. Matome, kad užsienyje formalizuotas ugdymas pradedamas anksčiau, bet turime suprasti, ko galime reikalauti ir tikėtis iš tokio amžiaus vaiko. Negalime reikalauti to, kam nėra pasiruošęs nei jų kūnas, nei smegenys. Tai suvokti yra be galo svarbu, nes kol kas girdime tik tai, kad bus ankstinama, bet negirdime turinio, kaip tai bus daroma.

 

Paauglystės ypatumai

Neuromoksliniu požiūriu, paauglystė yra nuo 12 iki 20 metų. Tuo metu formuojasi mūsų prieškaktinė smegenų sritis. Persitvarko ir kitos žievinės struktūros, bet ši yra labiausiai susijusi su mūsų asmenybe. Tuo metu vaikų smegenys labai persitvarko. Paauglystės laikotarpis kelia daugybę iššūkių aplinkiniams, bet daugiausia jų kyla patiems vaikams. Viskas, ką apie save suprantame, yra prieškaktinės smegenų žievės rezultatas. Tai vieta, kuri padeda atlikti loginius sprendimus, ši sritis suderina mūsų veiksmus ir mintis, o tai reikalinga tam, kad galėtume siekti savo tikslų. Kompetencijos, kurių tikimės iš suaugusio žmogaus, turėtų būti ugdomos nuo 12 metų.

 

Ką dar kalba neuromokslas?..

Šiandien jau egzistuoja tokia sąvoka kaip multitaskinimas, kai vienu metu atliekamos kelios užduotys. Pastaruoju metu gebėjimas multitaskinti buvo laikomas vertybe: geras tas darbuotojas, kuris sugeba vienu metu atlikti daugiau negu vieną darbą. Pasirodo, mūsų smegenys multitaskinti nesugeba. Tai ištirta magnetinio rezonanso mašina. Žmogui buvo duotos atlikti dvi užduotys: aritmetinė ir vaizdų analizės (reikėjo nuspręsti, ar vaizde yra žmogaus veidas, ar ne). Užduotys pateikiamos vienu metu ir žiūrima, kas vyksta smegenyse. Jeigu smegenys gebėtų atlikti užduotis vienu metu, matytume abi smegenų sritis, užsidegančias vienu metu, bet tai nevyksta. Stebima, kad įsijungia tai viena, tai kita zona. Kartais jos persijunginėja greitai, tarsi veiktų vienu metu, tada iškyla kita problema – veikia per trumpai, kad pasiektų visą efektyvumą. Vietoje to, kad 100 proc. skaičiuotume, o paskui 100 proc. atpažintume vaizdus, viskas vyksta pusėtinai. Vaikai dažnai patys pasirenka multitaskinimą: pakalba su draugu, pažiūri į telefoną, sprendžia uždavinį ir pan. Mes, mokytojai, galime su vaikais apie tai kalbėtis. Galime panaudoti neuromokslus kaip dar vieną argumentą, kad mokslininkai įvertino, kaip veikia mūsų smegenys. Kažin, ar jie nori patys sau būti kliūtimi pasiekti šimtaprocentinį efektyvumą?..

 

Metakognicija

Jau su pradinukais yra kalbama apie smegenis – tai vadinama metakognicija (mokymasis apie savo mąstymą). Tai tam tikra pagalba vaikams, kad suvoktų, kaip jie mąsto, kaip mokosi, kaip gali siekti savo tikslų. Rezultatai yra stebėtinai geri. Ypač jeigu pradedama dirbti su mažaisiais, kurie mumis dar labai tiki. Viena pradinių klasių mokytoja ėmėsi pokalbio su vaikais, kas vyksta smegenyse, kai jie pakartoja užduotį. Mokytoja pasakojo, kad tuo metu smegenyse esančios jungtys stiprėja ir yra išlaikomos, todėl jiems geriau sekasi mokytis. Vaikams visa tai buvo taip įdomu, kad ėmė taikyti namuose. Tėvų pasakojimu, prieš eidami miegoti, vaikai pasikartodavo užduotis, sakydami, kad jiems dar reikia sinapses sustiprinti. Taip mes juos įgaliname priimti sprendimus, kurie naudingi ir jiems, ir mums. Kuo anksčiau tai pradedame daryti, tuo anksčiau susiformuoja tinkami mokymosi įgūdžiai. Vaikai tokius įgūdžius įgyja labai greitai. Pasirodo, mums smegenys yra tiek suprantamos, kad viskas, kas susiję su jomis, įdomu ir aktualu.

 

***

Po pranešimo švietimo ekspertė Eglė Pranckūnienė pasiteiravo, jeigu neuromokslai gali būti taip stipriai integruojami į edukologiją, tad kokia jų situacija yra Lietuvoje? Pasak dr. U. Neniškytės, Lietuva yra maža, mes turime labai ribotą tyrėjų kiekį, o kiekvienas tyrėjas turi savo interesą ir nebūtinai atsiras tas vienas, kuris domisi edukologija. Mokslininkė sakė, kad nežino nė vieno, kurio interesas būtų edukologija. „Tai yra problema, niša, kurios nesame užpildę. Manau, kad apie tai reikėtų pradėti galvoti strategiškai. Pavyzdžiui, Vilniaus universitetas dabar steigia Pedagogų rengimo centrą – gal čia galėtų būti galimybė. Kita vertus, jeigu kalbame apie neuromokslų integravimą, mums nebūtinai reikia turėti tyrėjų, kurie taikytų naujus eksperimentus. Svarbiausia yra tai, kad sugebėtume komunikuoti tarp mokslininkų ir pedagogų. Turime pakankamai kompetencijų, jeigu tai būtų prasminga programų sudarinėtojų požiūriu, kad, rengdami pedagogus, įtrauktume neuromokslinius aspektus. Tikiu, kad pamažu visa tai ateis į pedagogikos studijas. Tai galėtų būti daroma ir per kvalifikacijos kėlimo kursus, sakykime, kasmet pristatyti, kas nauja atrasta šioje srityje, ką būtų galima taikyti ugdant jaunąją kartą“, – idėjomis pasidalijo dr. U. Neniškytė.

 

Dvasingumas ir pažanga

Algirdas Toliatas, kunigas, vyriausiasis policijos kapelionas

 

Atrodytų, kad dvasingumas ir pažangumas sunkiai suderinami dalykai. Bažnyčią dažnai įsivaizduojame kaip mažiausiai 50 metų atsiliekančią, panašiai kaip Vatikano II susitikimas. Ji mums atrodo atsargi ir konservatyvi. Noriu pasakyti vieną sakinį, itin gerai apibūdinantį Šventąjį raštą: „Kad žmogus būtų dvasingas, reikia daryti gerus darbus, juos daryti reikia gerai ir daryti nuolat.“ Atrodytų paprasta, bet ne kiekvienas geras darbas iš tiesų yra geras. Kartais matome tik ledkalnio viršūnę ir susidarome neteisingą įspūdį iš aplinkos. Pavyzdžiui, istorija apie jaunuolį, kuris turėjo išlaikyti vairavimo teises. Tam, kad išlaikytume teises, turime išklausyti pirmosios pagalbos kursus. Jaunuolis, ką tik išklausęs tokius kursus, jautėsi labai tvirtai. Nešdamasis šviežiai atsiimtą Pirmosios pagalbos pažymėjimą, pamatė gulintį žmogų ir prie jo pasilenkusią moterį, bandančią padėti. Jis prieina, visus smalsuolius išstumdo, moteriai liepia pasitraukti, nes jis gali padėti. Moteris, kuri tik ką gaivino gulintį žmogų, atsitraukia ir sako jam: „Kai jau prieisite prie punkto „kviesti gydytoją“ – tai aš jau čia.“ Kartais panašiai nutinka ir su pažanga. Norai būna labai geri, bet ne visada pataikome ten, kur reikia.

Kartais atiduodame visą savo širdį, bet esame neišgirsti, nustumti į šalį, vis dėlto tai nėra kelionės pabaiga. Kur bebūtume, kokį Dievą betikėtume, ar netikėtume niekuo – visa tai yra dvasingumo stuburas.

 

Biblija kalba mums ta kalba, kuria kalba širdys. Pasakojimas apie 40-ies metų ėjimą per dykumą – tai simbolis, kiek reikia metų suaugti ir subręsti. Tai – nuolatinis iššūkis. Visada kelyje bus nepatenkintų. Bet tai yra brandos kelionė tam, kad suvoktume, kas yra gera ir teisinga. Aukščiausias Mozės, kaip vadovo, brandos taškas buvo tada, kai jis parnešė įstatymo plokštes, o tauta jau buvo susikūrusi sau „aukso veršį“ – savo stabą. Mozė, pamatęs tokią tautą, grįžo pas Dievą, nuoširdžiai jam meldėsi, kad šis pagailėtų „kietasprandės“ tautos. Mozė išsakė Dievui visus argumentus, o paskutinis, kuris jam liko, skambėjo taip: „Jei negali jiems atleisti, tai ištrink ir mane iš savo gyvenimo knygos.“ Turbūt reikėjo 40 metų kelionės tam, kad Mozė subręstų kaip vadovas, kuris už savus guldo gyvybę. Grįžtu prie pirminės formulės – „daryti darbus gerai“. Tam, kad padarytume darbus gerai, mums reikia pereiti dykumą ir perprasti visas vidines sroves. Vienas kunigas, kai dar buvau seminaristas, kalbėjo man: „Algirdai, tu suprasi, ką reiškia mylėti bažnyčią tik tada, kai būsi kentėjęs nuo jos. Ne dėl jos, bet nuo jos.“ Tai tinka ne tik bažnyčiai, bet ir institucijai, mokyklai ir pan. Kartais atiduodame visą savo širdį, bet esame neišgirsti, nustumti į šalį, vis dėlto tai nėra kelionės pabaiga. Kur bebūtume, kokį Dievą betikėtume, ar netikėtume niekuo – visa tai yra dvasingumo stuburas. Mozė buvo begaliniai nusivylęs savo tauta, kuriai užteko vos 40 dienų, kol jis buvo kalnuose, o ji jau pasidarė savo stabą… Taip jau nutinka. Vienos reformos keičia kitas, vieni veidai keičia kitus. Vienas atėjo kažką pastatė, kitas atėjo – sugriovė… Motinos Teresės žodžiais, net jeigu tai, ką tu statei dešimtmečius, gali būti sugriauta per kelias akimirkas, vis tiek tai daryk… Kurdami rezultatą ir tikslą, mes kuriame patys save. Be galo svarbu, siekiant tikslo, neprarasti sielos. Kaip nueiti iki galo, kai nebežinai, kas tavo draugai, o kas priešai? Biblijoje sakoma: „Turėkite minkštą širdį ir kietas pėdas.“ Minkšta širdis reikalinga tam, kad pajaustumėme, kur yra tikslas, o tvirtos pėdos reikalingos tam, kad galėtumėme nueiti iki galo.

 

Artėjame prie Kalėdų šventės. Dažnai įsivaizduojame, kad ji yra itin linksma, džiugi, su meduoliais ir kisieliumi, dovanomis… Bet iš tikrųjų Kalėdos kalba apie šeimos kelionę, galima sakyti, per krizę. Donaldo Kajoko žodžiais: „Tarp žmonių yra bedugnės. Tik meilė stato tiltus. Ir tuos – avarinius.“ Nėra jokių garantijų… Daugybės dalykų, kuriuos mes darome, jeigu būtume žinoję, kiek reikės jėgų, turbūt būtume net nepradėję… Bet tik darant ateina pažanga ir dvasinė branda. Žmogus yra piligrimas, visą gyvenimą esantis kelyje. Kol mokėsime pačius elementariausius dalykus: kiekvieną rytą padėkoti už tai, kad esame gyvi, atsiprašyti vienas kito, kad esame netobuli bendražygiai, sudėsime sielą į tai, ką darome, nebe taip ir svarbu bus, ar tai didelis darbas, ar mažas. Čia yra didžioji pažanga.

 

Pamąstykime apie Mesijo gimdytoją, kuriai net neatsirado vietos, kur prisiglausti… Marijos fenomenas: ji Betliejuje laiko į drobulę suvyniotą kūdikį, po kiek laiko lygiai taip pat laiko nukryžiuotą Kristų drobulėje. Galime šią istoriją tapatinti su idėja, dėl kurios gyvename visą laiką ir kuri staiga nužudoma, nepriimama… O mes vis viena nenustojame eiti į priekį. Čia yra dvasinė pažanga. Bet kaip įgauti tokį imunitetą ir neapsunkti? Kaip siekti tikslo, kad širdis netaptų akmeninė? Iš tiesų, mes tampame tuo, ką darome ir galvojame, ką linkime vienas kitam. Visi savo gyvenimuose turime žmonių, kurie yra sudėtingi. Neatrandame kelio į juos. Siūlau susikurti savo advento kalendorių ir kiekvieną dieną sugalvoti kažką gero, kas tam žmogui tiktų, atrasti vis naują gerą jo savybę. Kiekvieną dieną – po vieną. Ir dar: pasakyti 100 gerų palinkėjimų jam. Pavyzdžiui, linkiu nušvitimo, įkvėpimo ir pan. Įsivaizduokite tokį žmogų po mėnesio… Gali būti ir taip, kad jis liks toks pats. Bet mes tikrai pasikeisime… Daugybė dalykų priklauso nuo mūsų vidinės laikysenos.

 

Jūs esate Lietuvos šviesiausi žmonės. Nuo jūsų labai daug kas priklauso. Noriu palinkėti jums vidinės išminties, kad matydami kitą ir kitokį sugebėtumėte atrasti. Vienas alpinistas pasakojo man, kad, jeigu jis susiplanavo kelią ir mato, kad jame buvo griūtis, nemeta dėl to kelionės, o ieško kitų kelių. Linkiu ir jums ieškoti vieniems pas kitus kelių, kuo jie labiau užgriuvę – tuo geriau… Ieškokime kelių, siekime bendro tikslo ir nepamirškime, kad kuo gyvensime, tokie ir būsime… Būkite dvasinio progreso nešėjai, kiekvienas savaip, nepriklausomai nuo to, kuo tikite ir kuo netikite – būkite dvasios žmonės.

 

Žmogaus prigimtis taip greitai nesikeičia. Bet nereikia dėl to nusivilti, tereikia turėti išminties ir kantrybės, kartotis vėl ir vėl, ir kažkada iš to tikrai kažkas išeis…

***

Taigi forume kalbėta apie labai naujus dalykus, tokius kaip neuroedukologija, kartu aptartos amžinosios vertybės ir dvasingumas. Matyt, viena be kitos nėra įmanoma… Būtent tai pabrėžė ir Švietimo ir mokslo ministerijos Strateginių programų skyriaus vedėjas Ričardas Ališauskas, sakydamas, kad vyksta daugybė pokyčių, bet ne visur ir ne viskas turi keistis. „Žmogaus prigimtis taip greitai nesikeičia. Bet nereikia dėl to nusivilti, tereikia turėti išminties ir kantrybės, kartotis vėl ir vėl, ir kažkada iš to tikrai kažkas išeis…“ – sakė jis.

 

Redakcijos inf.

Griežtai draudžiama svietimonaujienos.lt paskelbtą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, socialiniuose tinkluose, perkurti ar platinti kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti svietimonaujienos.lt kaip šaltinį.