Duokime vieni kitiems laisvės

Loreta Šernienė
,
Alytaus šv. Benedikto gimnazijos direktorė

Tas saldus žodis LAISVĖ ne kartą nuskambėjo per mūsų konferenciją „Noriu į mokyklą“. „Duokime vieni kitiems laisvės“, – kvietė mokiniai, pristatydami savo grupės darbą konferencijos pabaigoje. „Atsakomybė – tai pareiga, o pareiga – tai laisvė rinktis“, – reziumavo savo diskusiją mokytojai, kurie ieškojo atsakymo, kas turi prisiimti atsakomybę už mokinio individualios pažangos auginimą.

Trečią kartą Alytaus šv. Benedikto gimnazijoje organizuota konferencija „Noriu į mokyklą“ sulaukė didelio Lietuvos švietimo darbuotojų susidomėjimo. Konferencijos temų aktualumas visus subūrė prasmingam darbui. Apie individualią mokinio pažangą, jai kilti būtiną mokymosi motyvaciją, vertinimą kaip pagalbą mokantis (o ne kontrolę), teigiamų santykių kūrimą ir palaikymą, „klaidų filosofiją“ visą dieną diskutavo daugiau kaip trys šimtai iniciatyvių mokytojų, mokinių ir jų tėvelių. Paskutinių darbo grupės išvadų laukiau su didžiausiu nekantrumu. „Dėmesys kiekvienam vaikui ir degantis, liepsnojantis mokytojas“, – tokia buvo tėvelių grupės teiginio „Mano vaiką motyvuoja…“ pabaiga.

 

Pasak kunigo Ričardo, mokytojas – tai ne darbas, tai privilegijuotas pašaukimas. Jis kvietė saugoti pašaukimo ugnį, nes tik išsilavinęs ir dvasingas žmogus turės ateitį.

O dabar grįšiu į pradžią. Konferencija jau trečia, daug ką tradiciškai tęsiame: ieškome įvairesnių netradicinių darbui patogių erdvių, darbui grupėmis ieškome ne tik aktualių, bet ir provokuojančių temų. Tradiciškai konferencijos pradžioje kvietėme visus susimąstyti apie mūsų vertybes, be kurių neįmanomas kokybiškas ugdymas. Pokalbį apie ugdymą pradėjo dvasinės teologijos licenciatas Ričardas Doveika. Įkvepianti motyvacinė kunigo R. Doveikos kalba pakėlė mūsų dvasią ir pastiprino vertybinį mokytojo misijos pamatą. Pasak kunigo Ričardo, mokytojas – tai ne darbas, tai privilegijuotas pašaukimas. Jis kvietė saugoti pašaukimo ugnį, nes tik išsilavinęs ir dvasingas žmogus turės ateitį. R. Doveika išreiškė tikėjimą, kad mokytojas – tai želmuo Sibire užšaldyto Lietuvos intelektinio žiedo. „Jei nori išmokti tikėti Dievą, pirmiausia išmok tikėti žmogumi, nes tik tada pasiekiama didžiausia LAISVĖ“, „kiekvienas mokytojas privalo turėti savo mokytoją“, o „mokytojo tarnystės sėkmė – atrasti bendrakeleivių“. Kone kiekvieną sakinį norisi cituoti, tačiau perduoti tos dvasios, kuria alsavo visi konferencijos dalyviai, – neįmanoma.

 

Su tokia gaida iškeliavome dirbti į pasirinktas darbo grupes. O čia prasidėjo… netradiciškai. Pirmą kartą konferencijoje lygiateisiškai dalyvavo mokinių tėveliai. Jie, padedami Kauno technologijos universiteto docentės Beritos Simonaitienės, ieškojo teisingos sakinio „Mano vaiką motyvuoja…“ pabaigos. O ji, ta pabaiga, atkartojo kunigo žodžius: „dėmesys ir degantis, liepsnojantis mokytojas“. Gera, kai susikalbame.

 

Mokiniai buvo atviri, gebėjo girdėti ir įsiklausyti. Dėliodami savo įžvalgas ir norus apie svajonių mokyklą, įvardijo raktinius žodžius: santykis, rezultatas, aplinka, pavyzdys, laikas, svajonė, principai, pagalba, kritika, palaikymas, motyvacija, nusiteikimas. Kiekvieną iš šių žodžių iliustravo argumentuodami ir pateikdami pavyzdžius. Mėgavausi, kai klausiausi jų darbo grupės pristatymo. Įsitikinau, kad jau kalbamės, mokyklos gyvenimas pagrįstas dialogo kultūra: sakome ir stengiamės išgirsti vieni kitus. Belieka tik susitarimus įgyvendinti, pritaikyti praktiškai. Gal ir pavyks?

O mokytojai? Jie tobulėja su kiekviena diena. Bet dar erdvės mokytis lieka. Keičiamės, bet kaita nebūna tokia greita, kaip norisi. Bet vien tai, kad konferencijos dalyvių skaičius auga, norime kalbėtis apie ugdymą, mokymą ir mokymąsi bei vykstančius pokyčius, rodo, jog einame teisinga kryptimi. Pokytis bus. Ir jis bus teigiamas.

 

Netradiciška buvo ir tai, kad po mūsų konferencijos turinio refleksijos išklausėme Šiaulių universiteto profesorės Aušros Kazlauskienės pranešimą „Kiek praaugau vakarykštį save?“. Profesorė pabrėžė grįžtamojo ryšio, gebėjimo valdyti savo mokymąsi svarbą, nurodė sėkmių ir nesėkmių priežastis, priminė, kad vertinimas neturi būti ginklas, o metodai neturi būti kliūtis parodyti savo žinias ir gebėjimus.

 

Gera, kai jauti, kad raktinis žodis LAISVĖ įsišaknija mūsų darbe. Mokytojai, mokyklų vadovai pilni idėjų, kurios kyla jų organizacijose, atsiranda iš poreikio keistis. Per konferenciją naudojomės galimybe dalytis jomis ir gerosiomis patirtimis, kurios jau davė postūmį kaitai.

Tikėjimo suteikia ir atsirandanti drąsa prabilti apie atsakomybės prisiėmimą. Laisvė veikti ir atsakomybės prisiėmimas už rezultatus veda į sėkmę. Mokytojų pasitikėjimas savimi ir galios keistis bei pakeisti suvokimas, manau, duos rezultatus. Šios dvi sudedamosios veda į sėkmę. Apie tai byloja pirmaujančių šalių patirtis. Tada kam išradinėti tai, kas jau atrasta? Tiesiog prisitaikykime sau, nekopijuokime užrištomis akimis. Šis kelias į sėkmę bus lengvesnis ir trumpesnis. Einame teisinga kryptimi. Svarbu išsaugoti norą eiti. Todėl sakau: „Noriu į mokyklą.“

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.