Dr. Marlene Wall: Džiaugiuosi galėdama Lietuvos transformaciją stebėti savo akimis

Arnoldas Remeika

Pirmąkart į Lietuvą, prieš beveik tris dešimtmečius, ji atvyko dėstyti anglų kalbos. Tai turėjo būti vienkartinis nuotykis, trumpa kelionė į buvusią sovietinę respubliką. Šiandien dr. Marlene Wall yra LCC tarptautinio universiteto – Klaipėdoje įsikūrusios, vienos svarbiausių regione, privačios aukštosios mokyklos rektorė. Tokius kaip ji vadiname pasaulio piliečiais, juk gimė Urugvajuje, turi Kanados pasą, gyveno keliose skirtingose pasaulio šalyse ir dar daugybę kraštų apkeliavo. Tačiau net aštuoniolika metų savo namais ji vadina Lietuvą ir Klaipėdą, o neįtikėtiną jų transformaciją gavo progą regėti savo akimis.

Dr. M. Wall privilegija vadina galimybę, kartu su Lietuvos žmonėmis, čia sutiktais kolegomis ir draugais, džiaugtis nepriklausoma Lietuva – šalimi su didinga istorija, turtingu paveldu ir neblėstančia ambicija kurti tokį rytojų, kokio mūsų tauta visada norėjo.

Dr. M. Wall, pirmąkart į Lietuvą atvykote 1991-ųjų vasarą – dėstėte Vasaros anglų kalbos institute, kuris vėliau išaugo į LCC tarptautinį universitetą. Kaip gimė šios kelionės planas ir ką čia atvykusi radote?

Mane pakvietusi moteris žinojo, kad esu mokytoja. Keleriais metais anksčiau ji vadovavo analogiškai programai Kinijoje. Jos klausimas man skambėjo taip: „Ar norėtumei šią vasarą mokyti anglų kalbos Sovietų Sąjungoje?“. Be abejo! Juk man taip patiko keliauti ir patirti naujų nuotykių! Pamaniau, kad tai bus viena tų kelionių, kokios nutinka tik kartą gyvenime. Pagalvokite – kas apskritai ryžtasi keliauti į priešų šalį?!

 

Tąkart Vasaros anglų kalbos instituto paskaitos vyko Panevėžyje. Tai buvo vasara, kurios niekada nepamiršiu! Pamilti Lietuvą ir jos žmones tikrai nebuvo sunku. Visas šimtas mūsų studentų labai norėjo mokytis anglų kalbos, bet lygiai tiek pat jie veržėsi pasakoti apie savo pasaulį, dalytis viltimis ir svajonėmis. Nesuskaičiuojama daugybė pasivaikščiojimų aplink ežerą, pietūs sovietinio stiliaus valdiškoje valgykloje, nepamirštamo skonio ledai vafliniuose indeliuose; gyvenimas dešimtajame viešbučio aukšte su visą parą prie lifto stovinčiais apsaugos darbuotojais, juos savo iniciatyva paskyrė viešbučio administracija; spalvingi nacionaliniai kostiumai švenčių metu miesto aikštėje… Mintyse ir dabar labai aiškiai iškyla visi šie epizodai. Ir visur, kur tik bepažiūrėtumei, matei sovietinio režimo pėdsakus ir gilų nepriklausomybės ilgesį.

„Sąjūdžio“ būstinė už viešbučio su nebyliais, bet tvirtais pareiškimais. Plakatai ant pastatų sienų, raginantys Raudonąją armiją keliauti namo. Prieštankinės barikados aplink Seimo rūmus Vilniuje. Savaitgalis Klaipėdoje stebint aplink Lenino paminklą išrikiuotus tankus…

 

Išvykote būdama tikra, kad veikiausiai nebesugrįšite. Tačiau tolimesni įvykiai lėmė, kad Jūsų sugrįžimas į Lietuvą net labai įmanomas. Kas gi nutiko Jums tą vasarą kirtus šalies sieną?

Liūdnai atsisveikinę su savo studentais ir miesto vadovais, rugpjūčiui įpusėjus, išsiruošėme į kelionę traukiniu, pirma į Leningradą, o tada į Maskvą, iš ten lėktuvu planavome grįžti į Šiaurės Ameriką. Tąkart atrodė, kad atsisveikiname visiems laikams. Labai aiškiai prisimenu, kaip rugpjūčio 19-osios rytą – tai buvo pirmadienis – vis dar būdami viešbutyje, Leningrade, netikėtai išgirdome, kaip koridoriais, garsiai ir padrikai šaukdami, laksto žmonės. Be abejo, rusiškai nesupratome nė žodžio, todėl ir negalėjome žinoti kas vyko. Tačiau jautėme, kad vyksta svarbūs ir ypatingi dalykai. Matėme, kaip būreliai žmonių, po du ar tris asmenis, mikliai klijavo ant pastatų sienų baltus lapus, kuriuose ir buvo pranešami tie svarbūs ir ypatingi dalykai.

 

Tą rugpjūčio 19-osios naktį, naktiniu traukiniu turėjome vykti į Maskvą. Pilką ir lietingą miestą pasiekėme antradienio rytą. Gatvėmis tarškėjo tankai. Po pietų nuėjome į miesto centrą užkąsti. Suvalgę savo picas, leidomės Raudonosios aikštės link ir, pasukę už kampo, kone susidūrėme su lėtai judančiais tankais, nuo jų mus skyrė gal vos dešimtis metrų. Pastebėjome, kad civiliai žmonės, tiesiog, paprasti gyventojai, užšokdavo ant tankų nusifotografuoti. Greitai apsisprendėme, kad praleisti galimybę turėti tokią neįprastą nuotrauką – negalime. Taigi, keli mūsų, taip pat ir aš, įteikėme savo fotoaparatus draugui ir taip pat užšokome ant tanko. Ant jo išbuvome gal tik kokias dvidešimt sekundžių.

Ši nuotrauka tapo įrodymu, kad dalyvaujame kažkokiame ypatingai svarbiame įvykyje. Tik po kelių dienų suvokėme, kokią įtaką pasauliui turėjo mūsų akyse tomis dienomis vykę pokyčiai. Sovietų Sąjungos griūtis reiškė, kad nauji mano draugai iš Lietuvos pagaliau gaus nepriklausomybę, kurios taip troško! Ir mintis, kad grįšiu į Lietuvą, jau nebeatrodė tokia nereali.

 

Kone visus tris nepriklausomos Lietuvos dešimtmečius praleidote čia, dažnai atvykdama, o vėliau ir persikėlusi gyventi, stebėjote šalies pažangą, pati buvote šių pokyčių sūkuryje. Papasakokite, kaip, Jūsų manymu, per tą laiką pasikeitė Lietuva ir kokie pokyčiai Jus džiugina labiausiai?

Į Lietuvą dėstyti, nuo 1991-ųjų, sugrįždavau beveik kasmet. Tarp 1996 ir 2001 metų, dukart per metus, į Klaipėdą, į LCC tarptautinio universiteto direktorių tarybos sąskrydžius, atvykdavau ir kaip šios tarybos narė. 2002-ųjų liepą persikėliau į Klaipėdą, nuo tada čia gyvenu. Taigi, iš paprastos ekonominės perspektyvos žiūrint, visą tą laiką turėjau unikalią galimybę stebėti, kaip šalis keliauja per labai svarbius savo istorijos etapus – nuo Sovietų Sąjungos griūties 1991-aisiais, įstojimo į Europos Sąjungą 2004-aisiais, iki šių dienų, kurias taip pat ženklina neįprasti iššūkiai.

Jei tik tada būčiau žinojusi, kad su Lietuva mane siejantis ryšys truks tokią daugybę metų, tikrai kruopščiau būčiau fiksavusi visus įvykius ir pokyčius. Prisimenu laikus, kai parduotuvėse dar nebūdavo plastiko maišelių. Taip pat prisimenu, kai 1992-aisiais, man apsiperkant kaimynystėje esančioje parduotuvėje, kasininkė, mokėtiną sumą, visada paskaičiuodavo mediniais skaitytuvais ir parodydavo man. Prisimenu laiką, kai plastikiniai langai tapo renovacijos ir pokyčio simboliu, o staiga atsiradusios automobilių signalizacijos tapo miesto gatvių muzika…

 

Bet svarbiausia, džiaugiuosi galėdama dalytis šia kelione su Lietuvoje sutiktais kolegomis ir draugais, ir tai daryti šalyje, turinčioje didingą istoriją, turtingą paveldą ir neblėstančią ambiciją kurti tokį rytojų, kokio lietuvių tauta visada norėjo. Kai pagalvoju apie 1989-ųjų rugpjūčio 23-iąją įvykusią Baltijos kelio akciją, tapusia taikiu protestu prieš sovietinį režimą, kai prisimenu 1992-ųjų vasarą, kai Lietuvos krepšinio komanda laimėjo olimpinę bronzą (tą vasarą leidau Klaipėdoje), kai suvokiu, kad 2004-ųjų gegužės 1-ąją, kartu su visais buvau džiaugsmingo Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą liudininke, – ateina aiškus suvokimas, kad Lietuvos žmonių stiprybė ir bendrystė – tie bruožai, kurie padėjo šiai šaliai išgyventi sunkiausius istorijos laikotarpius ir, kad būtent dėl šių bruožų, dabar klesti valstybė, kurią drąsiai galiu vadinti mylimiausia Baltijos šalimi.

 

Šiandien pasaulis susivienijęs, kovoja su pandemija, ir tai mums visiems suteikia galimybę atsitraukti ir įvertinti, kaip kiekviena valstybė reaguoja į šią grėsmę, ar priimami sprendimai racionalūs kiekvienu atveju. Didžiuojuosi stebėdama, kaip su šia situacija tvarkosi Lietuva. Pasitikiu atsakingų institucijų sprendimais ir juos gerbiu. Visiems šiomis nelengvomis aplinkybėmis linkiu sveikatos ir stiprybės.

 

Labai vertinu faktą, kad galėjau savo akimis stebėti Lietuvos transformaciją nuo devintojo dešimtmečio iki pat šių dienų. Žadą atimanti nauja miestų architektūra, derlingos ūkininkų žemės ir gamtos peizažai, nuostabaus grožio Baltijos jūra – viso to absoliučiai pakanka pritraukti turistus. Tačiau taip pat svarbu, kad būtų tęsiama ekonominės infrastruktūros plėtra, patrauklesnė verslui ir gyventojams. Visos reikalingos prielaidos yra: sparti pažanga, stiprėjanti startuolių kultūra, o ir patogi Lietuvos ir Klaipėdos geografinė lokacija, atveria daug galimybių. Kalbėdama konkrečiai apie Klaipėdą, tikiu, kad miesto laukia įspūdinga ateitis.

 

Klaipėda ir LCC tarptautinis universitetas prieš daugelį metų tapo tikraisiais Jūsų namais, čia pasiekta Jūsų karjera – išties įspūdinga – dešimt metų dirbote LCC akademinių reikalų prorektore, o prieš devynerius metus tapote ir universiteto rektore. Ką reiškia būti tarptautinio, Lietuvoje, Klaipėdoje, įsikūrusio, pripažįstamo globaliai, universiteto, aukščiausia vadove, ir ko tam reikia?

Ko tam reikia? Aistros ir atsidavimo! Atsidavimo įgyvendinant universiteto misiją ir viziją. Atsidavimo savo darbui pasišventusiems kolegoms. Ir – svarbiausia – atsidavimo studentams. Neįsivaizduoju, kaip apskritai galėčiau dirbti bet kurį darbą be atsidavimo žmonėms. Atsidavimas kuria geresnį rytojų. Atsidavimas padeda mums būti atkakliais siekiant tikslų. Atsidavimas treniruoja kantrybę ir dovanoja ramybę.

 

Mane nuolat supa kolegos ir studentai, pasirinkę būti LCC dalimi, – drauge dalyvaujame ypatingame projekte, esame juo patikėję ir jam atsidavę. LCC – tikrų tikriausias tarptautinis universitetas – kviečia mus ieškoti to, ką turime bendro, kas mus vienija, o ne vieną nuo kito skiria ar tolina. LCC nėra kažkokios vienos privilegijuotos kultūros. Po LCC stogu darniai sutaria visos kultūros. Net 72 procentai mūsų studentų į Lietuvą atvyko iš užsienio, iš daugiau nei 50-ties pasaulio valstybių. Čia laukiami studentai iš labai skirtingų kultūrinių, tautinių ir religinių bendruomenių. Čia laukiami studentai iš tokių šalių, kurių nei jūs, nei aš, niekada neturėsime galimybės aplankyti, bet čia, Klaipėdoje, galime apie tas šalis sužinoti tiesiogiai, iš ten atvykusių pas mus mokytis. Čia laukiami studentai iš valstybių, kurios galbūt yra mūsų politiniai oponentai. Tačiau LCC džiaugiamės tuo, ką visi turime bendro, čia mokomės gyventi ir studijuoti kartu, taikoje. Beje, LCC lankęsi NATO pareigūnai pasidžiaugė, kad čia, LCC tarptautiniame universitete, įgyvendinama pamatinė NATO misija – taikdarystė. Lai taip būna visada.

 

Prisiminkite jausmą, kai 2011-aisiais tapote pirmąja Lietuvos istorijoje moterimi universiteto rektore. Ar apskritai esate bent pagalvojusi, kad, kadaise nusprendusi tapti mokytoja, kada nors būsite ir viso universiteto vadovė?

Mano mama buvo mokytoja, ir kai augau, ji ragino mane niekada netapti mokytoja. Gerai žinodama, koks sudėtingas šis darbas. Tačiau taip jau nutiko, kad mokytoja aš vis dėlto tapau! Ir visus tuos metus mėgavausi kiekviena klasėje praleista akimirka! Didžiąją savo mokytojos karjeros dalį praleidau vidurinėse mokyklose – JAV imigrantų vaikus mokiau anglų kalbos. Laikui bėgant man patikėtos ir administracinės pareigos. Kaip tik tuo pačiu metu, Kanzaso valstybiniame universitete, ėmiausi savo daktaro disertacijos. Rašiau apie mokymosi procesų organizavimą ir pedagogiką.

Beje, bakalauro laipsnį įgijau studijuodama anglų kalbos pedagogiką, o magistro laipsnį apsigyniau taikomosios lingvistikos sferoje. Tai, kad esu pedagogė, 1991-aisiais atvedė mane į Lietuvą. Kai 2002-aisiais apsigyvenau Klaipėdoje, dėstymą galėjau derinti su man patikėtu prorektorės darbu universiteto administracijoje. Niekada, nė vienos sekundės, per visą gyvenimą neplanavau, ir nesitikėjau tapti universiteto rektore. Tačiau profesiniame gyvenime vadovaujuosi atvirų durų taisykle – priimu man siūlomas galimybes. Esu dėkinga už visus, ir kiekvieną, savo karjeros etapus. Tik po tam tikro laiko galime atsigręžti ir pamatyti, kaip visi šie etapai susiję ir kaip kiekvienas jų ruošia mus kitam žingsniui.

Tai, kad tapau pirmąja Lietuvoje universiteto rektore moterimi – įdomus faktas. Tačiau Lietuvoje gyvenu pakankamai ilgai ir per tą laiką turėjau progų žavėtis tikrai ne viena čia dirbančia moterimi lydere. Jūsų šalyje jų tikrai yra.

 

Jus drąsiai galima vadinti pasaulio piliete – gimėte Urugvajuje, vaikystė prabėgo JAV, turite Kanados pilietybę, gyvenote, dirbote ir keliavote daugelyje pasaulio valstybių, kol galiausiai apsistojote Klaipėdoje. Pasidalinkite su skaitytojais – koks gi buvo Jūsų kelias iki dabartinio sustojimo Lietuvos uostamiestyje.

Tokius kaip aš vadina trečiosios kultūros vaikais – esu puikus pavyzdys, kai vaikystė prabėga šalyje, kuri nė vienam iš tėvų nėra gimtoji. Gimiau Montevidėjuje, ten ketverius metus dirbo mano tėvai. Esu Kanados pilietė, bet šioje šalyje gyvenau tik dešimt metų, dar būdama vaikas. Vidurinę mokyklą baigiau Paragvajaus sostinėje Asunsijone – ten mūsų šeima taip pat gyveno ketverius metus. Visus savo universiteto diplomus gavau JAV. Ten pradėjau ir profesinę karjerą. Jau aštuoniolika metų gyvenu Lietuvoje.

Kartais sakau, kad gyvenu Lietuvoje, nes gimiau Urugvajuje. Ką turiu galvoje? Ir augau, ir vėliau gyvenau skirtinguose tarptautiniuose kontekstuose, retai buvau tos valstybės, kurioje įsikurdavau, pilietė. Bet ką man tai davė? Kur atsidurčiau, kokioje šalyje begyvenčiau, džiaugiuosi, gerbiu ir vertinu tai, ką ten randu. Ypač brangūs man sutikti žmonės. Kai apima nostalgija, retai galvoju apie konkrečias vietas. Dažniau prisimenu konkrečius žmones.

 

Bet visgi, kai norite aplankyti savo šeimą, į kurią šalį keliaujate?

Kai noriu aplankyti gimines, keliauju į JAV, pas brolį ir jo šeimą. Likusi mūsų šeimos dalis gyvena Kanadoje.

 

Palyginkite – kuo Klaipėda skiriasi nuo visų tų vietų, kuriose Jums teko gyventi? Pati būdama daugelį metų čia gyvenanti užsienietė, pasakykite – kas Klaipėdą daro patraukliu pasirinkimu tiems, kurie norėtų čia atvykti mokytis ar dirbti?

Kai palyginu vietas, kuriose man teko gyventi, suvokiu, kad labai dažnai gyvendavau be priėjimo prie jūros. Tik gyvendama Baltijos pajūryje pagaliau galiu įvertinti, koks tai džiaugsmas. Jūros ir nuostabių paplūdimių artumas Klaipėdą iškart kilsteli į ypatingą, gražiausių mano aplankytų vietų, kategoriją.

 

Manau, kad Klaipėda – tobulas pasirinkimas studijuoti, dirbti ir gyventi. Tai pakankamai kompaktiškas miestas, tad keliauti gali be didesnių transporto kamščių, bet tuo pat metu pakankamai didelis, kad būtų galima tikėtis visų, dideliems miestams būdingų, patogumų. Čia yra miškų, mano minėtų paplūdimių ir, žinoma – jūra. Visa tai pasiekiama pėsčiomis. Klaipėdoje jaučiuosi saugi.

 

Labiausiai man patinka stebėti, kaip vasaros vakarais verda gyvenimas Danės upės krantinėse. Žavingi ir ankstyvi „Jūros šventės“ rytai senamiestyje, kai miestas dar nepabudęs po audringo festivalio. Klaipėdoje turime daug galimybių patirti meną ir kultūrą. Labai laukiu, kai bus pastatytas naujas Valstybinio muzikinio teatro pastatas. Man gera stebėti, kaip vasaromis į uostą lėtai įplaukia kruiziniai laivai, ir aš labai tikiuosi, kad jie vėl sugrįš. Nekantriai laukiu, kol bus įgyvendintas projektas „Memelio miestas“, kuriuo siekiama prikelti apleistas teritorijas palei upės krantus ir marias. Mes privalome išnaudoti krantų grožį ir vandens artumą.

 

Be jokių abejonių, LCC Klaipėdai suteikia ypatingo tarptautiškumo, juk čia mokosi ir dirba žmonės iš daugiau nei 50-ties valstybių. Kuo dar universitetas prisideda kuriant ypatingo miesto tapatybę? Kaip jis integruojasi į ambicingą Klaipėdos viziją – tapti atviru, pažangiu, talentus traukiančiu didmiesčiu?

LCC tarptautiniam universitetui jau beveik trisdešimt metų. Per visus šiuos metus čia, Klaipėdoje, priėmėme tūkstančius studentų ir dėstytojų, direktorių tarybos narių ir svečių iš viso pasaulio. Tai reiškia, kad miestas turi tūkstančius ambasadorių, kurie su Klaipėda, LCC ir čia sutiktais žmonėmis, susijusius prisiminimus ir patirtis išvežiojo į atokiausius planetos kampelius. Per šiuos trisdešimt metų inicijavome ir kaip partneriai prisidėjome prie strateginių projektų ir dialogų, užmezgėme tvirtus santykius su verslais, švietimo įstaigomis, bažnyčiomis. Labai energingai bendradarbiaujame su agentūra „Klaipėda ID“, kitomis miesto planavimu ir plėtra besirūpinančiomis organizacijomis, turinčiomis ambicingą tikslą – sukurti šiam miestui šviesią ir pažangią ateitį.

 

Pas mus studijuoja būrys ypatingai apdovanotų jaunų žmonių, kurie iš universiteto išeis ne tik pasikaustę žiniomis, bet ir išlavinę kritinį mąstymą, išlaisvinę kūrybingumą, turėdami komunikacijos įgūdžių. Šie, keliomis kalbomis kalbantys, skirtingas kultūras suprantantys ir gerbiantys jauni žmonės – mūsų visų ateitis. Tikiu, kad Klaipėda tik laimėtų, jeigu kuo daugiau mūsų absolventų liktų šiame mieste ir prisidėtų prie jo gerovės kūrimo. Tačiau santykį su jais reikėtų užmegzti kur kas anksčiau nei kitą dieną po diplomų įteikimo ceremonijos – būtina steigti praktikų vietas įmonėse, suteikti jiems galimybę „paragauti“ darbo dar tuo metu, kol studijuoja universitete. Ateities Klaipėda gali būti patraukli mūsų absolventams, ir yra būdų įtikinti juos pasilikti – tereikia sutarti, kaip tai įgyvendinti. Visada esame pasiruošę rimtiems pokalbiams su tais, kurie priima sprendimus ir planuoja miesto ateitį.

 

LCC – unikali, analogų regione neturinti aukštoji mokykla. Papasakokite, kuo čia įgytas išsilavinimas ir patirtis ypatinga, kad mokytis studentai atvyksta iš viso pasaulio?

Tvirtai tikiu, kad pamatyti pasaulio norintiems absolventams LCC tarptautinis universitetas Klaipėdoje tinka kur kas labiau nei studijos Londone. Kodėl taip manau? Dažnai nutinka, kad gimtuosius namus palikę ir studijuoti užsienyje susiruošę jauni žmones ten atvykę ima dairytis savų. Tokiu būdu, į Londoną atvykę lietuviai, randa kitų Londone studijuojančių ir gyvenančių lietuvių. Ir tai yra puiku, tik tokia schema eliminuoja galimybę gauti tarptautinės patirties, juk bendraujama tik su savais.

Mūsų universitete dominuojančios kultūros ir tautybės tiesiog nėra. Kiekvienas asmuo integruojamas į bendrą visumą, tai vyksta visur – bendrabučiuose, auditorijose, krepšinio aikštelėje, poilsio zonose ir vestibiuliuose. Studentams tai unikali galimybė perprasti globalų pasaulį. Juk turėdami draugų iš Sirijos, Irako ir Afganistano imame kitaip matyti per televiziją iš tų kraštų transliuojamas naujienas, tiesa?

 

LCC – privatus krikščioniškasis universitetas, propaguojantis „Artes liberales“ švietimo filosofiją. Papasakokite plačiau apie kiekvieną iš šių trijų svarbiausių LCC tapatybės elementų. Ar privatus reiškia brangus ir elitinis? Ar čia laukiami tik krikščionių tikėjimą išpažįstantys asmenys? Galiausiai, kuo ypatingas Lietuvoje beveik negirdėtas „Artes liberales“ išsilavinimas?

Šis aukštojo mokslo modelis – naujas Europoje, tačiau Jungtinėse Valstijose – gana paplitęs. Kaip privati institucija, iš valstybės finansinės paramos gauname itin nedaug. Lėšų savo veiklai ir studentų stipendijoms surenkame iš privačių šaltinių – daugiausiai aukoja pavieniai asmenys ir šeimos bei jų įkurti fondai. Šie mecenatai tiki LCC siūlomu išsilavinimo modeliu ir mato milžinišką mūsų absolventų potencialą keisti pasaulį, daryti jį geresniu. Taikome palyginti nedidelę studijų kainą, nes LCC nėra skirtas turtingiems studentams. LCC skirtas tinkamiems studentams – tiems, kurie demonstruoja lyderystės kompetenciją ir kuriems prie širdies toks išsilavinimo modelis. Kasmet mūsų studentus paremiame šimtais tūkstančių eurų. Dalis studentų paramą gauna, nes jų šeimos nepajėgia už mokslą mokėti visos sumos. Kitiems stipendijos skiriamos už pažangą ir pasiekimus. Padedame savo studentams surasti darbų vasarai – tokiu būdu jie užsidirba pinigų ir padeda tėvams sumokėti už studijas.

 

Būdami krikščioniška institucija, rūpinamės tiek studentų intelektiniu augimu, tiek jų fizine bei dvasine gerove. Mūsų universiteto vertybių pamatas – krikščioniškoji doktrina. Sąžiningumas ir etiškas elgesys – labai svarbūs. Pagarba vienas kitam turi milžiniškos reikšmės, ypač tokioje skirtingų tautų, kultūrų ir požiūrių gausa pasižyminčioje bendruomenėje. Nors per visą studijų laikotarpį universiteto studentams išdėstomos keturios su teologija susijusios disciplinos, nesitikime, kad LCC rinksis tik krikščionys. Čia mokosi ir islamą išpažįstantys studentai, hasidai, ateistai, taip pat visų krikščioniškosios tradicijos konfesijų atstovai – katalikai, ortodoksai, protestantai.

Galiausiai, esame pagal „Artes liberales“ modelį veikianti institucija, o tai reiškia, kad užtikriname studijų multidiscipliniškumą – mūsų studentai čia mokosi įvairiausių disciplinų.

 

Paprastai, šiuolaikinis žmogus, darbą, o dažnai net ir karjeros kryptį, per savo gyvenimą gali pakeisti daugybę kartų. Todėl esame įsitikinę, kad privalome studentus paruošti gyvenimui, o ne tik pirmajam darbui, kurį jie dirbs baigę mūsų universitetą. Rodome jiems, kodėl būtina nenustoti mokytis visą gyvenimą. Be to, universitetą jie baigs įgiję gilių, tam tikros pasirinktos sferos (šiuo metu siūlome šešias bakalauro lygmens studijų programas), žinių, studentai į gyvenimą išeis gavę papildomų kompetencijų, kurias esame aiškiai įsivardinę. Ugdome šias aštuonias pagrindines kompetencijas: kritinį mąstymą, gebėjimą valdyti konfliktus, gebėjimą mąstyti globaliai, efektyvios komunikacijos įgūdžius, krikščioniškąją pasaulėžiūrą, tarnystę per lyderystę, daugelio disciplinų išmanymą ir bendruomeniškumo jausmą.

 

Dabartinė pandemija – tikras iššūkis visoms švietimo institucijoms, kurios turi greitai apsispręsti, kaip tęsti kasdienę veiklą, pergalvoti strategijas ir planus ateičiai. Kaip LCC pavyksta prisitaikyti prie šių aplinkybių ir galbūt pasinaudoti šia krize, kad ateityje jautrumas tokioms turbulencijoms būtų mažesnis?

Tikra tiesa, dabartinė pandemija tapo iššūkiu visiems ir kiekvienam. Kovo viduryje gana operatyviai persijungėme į nuotolinių studijų režimą. Taip susiklostė, kad gegužės 2-ąją suplanuotą diplomų įteikimo ceremoniją teko atidėti net iki gruodžio 12 dienos. Mūsų bendrabučiuose vis dar gyvena 140 studentų iš užsienio, nes jie neteko galimybės grįžti namo. Taigi, įtemptai dirbame, kad įveiktume šiuos iššūkius, prisiderintume prie situacijos ir liktume lankstūs.

Šiuo metu kaip tik planuojame artėjančius naujus akademinius metus, svarstome skirtingus scenarijus, bandome numatyti aplinkybes, atsakyti į daugybę klausimų. Galėsime studijas, kaip ir anksčiau, organizuoti auditorijose Klaipėdoje, ar vis dar teks naudotis virtualiu paskaitų formatu? Jei grįšime prie „gyvo“ formato, kaip tankiai galėsime apgyvendinti studentus bendrabučiuose, susodinti auditorijose? Kaip galime padėti studentams, kurie vasarą planavo leisti užsidirbdami lėšų, kad apmokėtų rudens semestro studijas, ir kurie veikiausiai liks be šių planuotų pajamų? Ar greitai bus atidarytos sienos ir kada studentai galės laisvai įvažiuoti į Lietuvą ar iš jos išvažiuoti? Gal mums reikia naujai perdėlioti visą akademinių metų tvarkaraštį? Klausimų daug, galimų atsakymų variantų – taip pat. Šiuo metu tik planuojame, o visus įmanomus sprendimus stengiamės atidėti, kol situacija taps aiškesnė. Tačiau ką bedarytume, esame pasiryžę apsaugoti savo pamatines vertybes ir misiją.

 

Šiandien jau galime užmiršti savo žodynuose vartotą frazę „viskas vėl bus kaip buvę“. Esu įsitikinusi, kad lygiai taip pat, kaip buvo iki pandemijos, jau niekada nebus. Daugelį dalykų teks išmokti atlikti kitaip ir geriau. Taip pat turėsime išmokti paleisti senuosius įpročius ir nusistovėjusius gyvenimo modelius.

 

Akivaizdu, kad LCC turi misiją. O gal galėtumėte pasidalinti, kokia Jūsų asmeninė misija?

Puikus klausimas. Nors asmeninės misijos suformulavusi nesu, man labai imponuoja idėja, kad svetingumas taip pat yra misija. Dažnai cituoju katalikų kunigo Henrio Noueno (Henri Nouwen – aut. past.) svetingumo apibrėžimą. Jis sako, kad svetingumas – „tai atviros erdvės, kurioje nepažįstamasis gali tapti draugu, kūrimas“. Kad būtume išties svetingi, privalome suteikti svečiui (tam nepažįstamajam) erdvės kalbėti. Visi turime praktikuoti aktyvų klausimąsi – tokį, kai klausiame ne tik dėl vieno klausimo, bet turime ir antrą, ir trečią, ir daug kitų klausimų. Tikiu, kad LCC – vieta, kurioje klausomasi. Ir aš bandau būti tokiu žmogumi, kuris moka klausytis.

 

Žmonės Jus pažįsta kaip aistringą keliautoją, kuri pabuvo jau turbūt visur, kur tik įmanoma. Kai pasaulinis karantinas bus atšauktas, iššūkiai išspręsti, o mes vėl galėsime ir norėsime keliauti – kokią naują šalį aplankysite? Kodėl būtent šią ir jokią kitą?

Esu dosniai apdovanota – per savo gyvenimą daug keliavau, sąraše turbūt jau bus per šešiasdešimt valstybių. Mano kelionių nuotraukos ir jas lydintys prisiminimai, ko gero, ir yra brangiausias mano turtas. Didžiausia mano baimė – kad, pandemijai pasibaigus, tarptautinės kelionės netaptų tuo priešu, kurio bus privalu vengti. Kokiu neįkainuojamu nuostoliu tai taptų mums visiems! Vis tiek labai laukiu kelionių. Kur keliausiu pirmiausia? Geras klausimas. Praleidau nemažai laiko svarstydama, kokią gi šalį aplankyti, kai vėl galėsiu keliauti. Norėčiau pamatyti šiaurės pašvaistę ir Norvegijos fiordus. Žinau, kad bus nepakartojama.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *