„Diegdami naujoves, stiprinome vertybinius pamatus“

Dovilė Šileikytė
,
„Švietimo naujienų“ korespondentė

„Švietimo naujienos“ toliau kalbina ugdymo įstaigų, gavusių Pažangos konkurso finansavimą, vadovus, bando atrasti jų sėkmės raktą. Panevėžio „Vyturio“ progimnazija vykdė modelį „Mokomės kitaip“ (tai ir buvo Pažangos konkurso laimėjimo priežastis), nuolat tobulėja ir dalijasi savo patirtimi. Kalbamės su progimnazijos direktore Vitalija DZIURIČIENE.

 

Rašytojas Virgis Šidlauskas, apsilankęs Jūsų progimnazijoje, socialiniuose tinkluose susitikimą su mokiniais įvardijo kaip stebuklingą, rašė, kad jaučiasi lyg grįžęs iš nuostabios pasakos, nemanė, kad realybėje būna tokių gerų mokyklų. Kaip manote, kodėl atvykusieji išsineša tokį įspūdį?

Jokių stebuklų, išskirtinumų nekuriame, nes neturime tam laiko. Nors jau reikėjo rūpintis etatinio mokytojų darbo užmokesčio modelio diegimo darbais, visi pedagoginiai darbuotojai, vadovaujami dr. Aurimo M. Juozaičio, rugpjūčio 29 d. kiekvienas sau ir visi kartu ieškojome atsakymų į vertybinius klausimus, kylančius apmąsčius švietimo misiją. Daugumai įstrigo lektoriaus mintis, kad kokybė slypi detalėse. Atsakydama į klausimą galėčiau perfrazuoti mintį apie kokybę. Mūsų išskirtinumas ir stebuklai slypi detalėse. Ne specialiai jas kuriant, ne apkaišant kiekvieną procesą ar norimą rezultatą beprasmėmis, dešimtmečius nerevizuotomis detalėmis. Tai tvyro mokyklos žmonėse, renginiuose, procesuose. Dar vienas bruožas – pagarba prasmingam laikui, skirtam kiekvieno bendruomenės nario ir visos bendruomenės augimui. Bendruomenėje niekada nekalbėjome apie detalės svarbą, bet, matyt, užsiauginome vidinę, viešai nedeklaruotą vertybę. Tai nereiškia, kad visi besąlygiškai ją išpažįstame. Kiekvieną rugsėjį per klasių koncentrų bendrus tėvų susirinkimus jau trečius metus vienokiu ar kitokiu metodu peržiūrime susitarimus, kuriuos kurti, pradėjus naują progimnazijos strateginį laikotarpį (2016 m.), padėjo visi bendruomenės nariai. Galėtų atrodyti, kad sukūrėme, pakabinome kur nors ant sienos, nusiuntėme per TaMo, ir visi žino.

Net skeptikai įsitraukia matydami, kad kiekvieno pasiūlymas išgirstamas, fiksuojamas, su visais tariamasi: ar pasiūlymas priimtinas, ar pagerins komunikavimą, bendradarbiavimą bendruomenėje. Teko girdėti, kad yra tėvų, patariančių savo draugams, pažįstamiems nevesti vaikų į „Vyturį“, nes ten ir tėvams vis reikia mokytis.

Kam vis gaišti laiką, kiekvienais metais su visais tėvais revizuoti, nuolat diskutuoti, ginčytis dėl kiekvieno žodžio, prisiminti atvejus, kai susitarimai neveikė, tikslinti, papildyti, išimti, nes atgyveno… Kai kurie tėvai taip ir pasako (arba savo elgsena parodo), kad užsiimame nesvarbiais dalykais, bet mes vis tiek tą darome, dar atkakliau… Ir pastebime, kad pastangos nenueina veltui. Net skeptikai įsitraukia matydami, kad kiekvieno pasiūlymas išgirstamas, fiksuojamas, su visais tariamasi: ar pasiūlymas priimtinas, ar pagerins komunikavimą, bendradarbiavimą bendruomenėje. Teko girdėti, kad yra tėvų, patariančių savo draugams, pažįstamiems nevesti vaikų į „Vyturį“, nes ten ir tėvams vis reikia mokytis. Aišku, kad daliai tėvų susėsti į grupes, diskutuoti, dalytis, formuluoti pasiūlymus yra iššūkis. Ką jau besakyti apie susirinkimus-pamokas, kur jų prašoma būti savo vaikais (penktoku, šeštoku). Tokį būdą taikome, kai norime, kad tėvai geriau suprastų mokyklos sukurtas mokinio mokymosi pažangai skirtas priemones. Norime, kad tėvai būtų sąjungininkai, partneriai, kad vaikai namuose kuo rečiau išgirstų sakant: „Kokia dar nesąmonė“, kai, pavyzdžiui, prašo tėvų aptarti savo išsikeltą mokėjimo mokytis uždavinį ar pasiruošti pokalbiui klasės vadovas-mokinys-tėvai, kurį pats turės vesti. Tai ir yra tos detalės, svarbios siekiant bendro tikslo, užtikrinančios veiklos prasmingumą. O kiek jų dar neatrastų, nepažintų…

 

2014 m. Jūsų mokykla buvo viena Pažangos konkurso laimėtojų ir gavo 50 tūkst. litų, juos skyrėte tam, kad geriau užtikrintumėte modelio „Mokomės kitaip“ (kuris per projektą „Modelio „Mokomės kitaip“ įgyvendinimas“ buvo vykdytas anksčiau) tęstinumą, turėdami tikslą – kiekvieno mokinio pažangos augimą. Ar pavyko šį tikslą įgyvendinti?

Pažangos konkurso laimėtojai gavo tuos tūkstančius ir turėjo per vieną mėnesį (nuo spalio 24 d. iki gruodžio 12 d.) juos išleisti, organizuoti veiklas, pamatuoti pažangą ir parašyti ataskaitą. Viską atlikome, bet kokią pridėtinę vertę sukūrėme – nelabai aišku. Kad per tą mėnesį mūsų mokinių poreikių tenkinimas vyko išskirtinai – garantuoju. Modelis „Mokomės kitaip“ buvo įgyvendinamas visa apimtimi. Tuo džiaugėmės. Visi mokytojai, siekdami įgyvendinti bendrus tikslus, turėjo galimybę gerokai patobulinti savo kompetencijas. Tai irgi gerai. Tačiau pokyčiai per mėnesį neįvyksta.

 

Kiekvieno mokinio pažanga – tikriausiai kiekvienos mokyklos strateginis tikslas. Kokias priemones taikome, kaip veikiame norėdami veiksmingiau prisidėti prie mokinio pažangos augimo, esame pristatę Ugdymo plėtotės centro (UPC) „Mokytojo TV“ laidoje, IQES online platformoje yra paskelbta mūsų medžiaga apie mokinio pažangos auginimą. Noriu tik pasidalyti dar gyvais įspūdžiais iš neseniai vykusių klasių koncentrų tėvų susirinkimų. Per juos paskelbiau, kad ieškome tėvų, kurie priimtų iššūkį ir spalio 29–30 d. važiuotų su mokytojų komanda kurti mokyklos ateities strategijų, leisiančių veiksmingiau siekti kiekvieno mokinio pažangos, mokyklos pažangos 2019–2022 m. Trys savanoriai tėvai jau pranešė norintys ir galintys priimti iššūkį. Manau, kad tai jau didžiulė sėkmė.

 

 

Jūsų sukurto modelio esmė – kūrybinė-praktinė laboratorija: praktinė-kūrybinė veikla, per kurią mokiniai gali praktiškai pritaikyti pamokose įgytas žinias. Kasdien po pirmų 4 pamokų vaikų laukdavo kūrybinė-praktinė laboratorija, o po jos vėl vykdavo pamokos. Pasibaigus projektui „Modelio „Mokomės kitaip“ įgyvendinimas“, dalies veiklų teko atsisakyti, o kokias jo veiklas ir idėjas tęsiate dabar?

Kurdami ir diegdami modelį stiprinome mokyklos vertybinius pamatus, supratome, kiek daug galime nuveikti susitelkę, suvokėme savo geriausias praktikas, kurias tobuliname ir tęsiame.

Būtų galima teigti, kad mūsų modelyje „Mokomės kitaip“ per dienos režimą iš esmės išpildoma Visos dienos mokyklos idėja. Svarstėme, ar nereiktų dalyvauti šalies projekte ir pritaikyti modelį „Mokomės kitaip“ kuriant Visos dienos mokyklą. Minties atsisakėme visų pirma dėl to, kad mūsų mokiniai ir tėvai, kai modelį įgyvendinome visa apimtimi, turėjo problemų derindami popamokinius užsiėmimus mieste, o 2011–2012 m. m. diegdami modelį ir 2014 m. lapkričio mėnesį vykdydami Pažangos projektą pastebėjome, kad stipriausios, naudingiausios, prasmingiausios kūrybinės-praktinės laboratorijos veiklos susijusios su tikslingu bendrųjų gebėjimų ugdymu. Patirtis parodė, kad turime plėtoti patirtinį ugdymą sudarydami galimybes kiekvienam mokiniui aktyviai mokytis visose pamokose. Todėl iš kūrybinės-praktinės laboratorijos ir šiandien kiekvienas 5–8 klasių mokinys turi fiksuotą pamokinį laiką individualiai projektinei veiklai. Praėjusiais metais visi penktokai, šeštokai turėjo skaitymo valandas su skaitymo vadovu. Šiais mokslo metais skaitymo valandos – vienas iš modulių poreikiams tenkinti. Kurdami modelį „Mokomės kitaip“ išgryninome vertingiausias praktikas, ką buvome visu pajėgumu ar dalimis pabandę anksčiau. Kurdami modelį turėjome galimybę apmąstyti, kas mums yra gera mokykla, nors šalyje dar nebuvo galvojama apie Geros mokyklos koncepciją. Apsidžiaugėme, kai ji buvo sukurta. Modelio kūrimo procesas ir rezultatas – tai mūsų kelias į gerą mokyklą kiekvienam. Gal todėl bendruomenei nebuvo sunku apsispręsti (apklausėme tėvus ir mokytojus, nagrinėjome kiekvienas atskirai ir kartu, kiek atitinkame Geros mokyklos požymius), ar sieksime Geros mokyklos nominacijos 2015 m., ir ją laimėjome. Tačiau bet kokia nominacija yra tik akimirkos džiaugsmas, stabtelėjimas, pasižiūrėjimas į vakarykštę dieną. Daug svarbiau, kad kurdami ir diegdami modelį stiprinome mokyklos vertybinius pamatus, supratome, kiek daug galime nuveikti susitelkę, suvokėme savo geriausias praktikas, kurias tobuliname ir tęsiame. Tvarioji idėja – darbas su kiekvienu mokiniu įvairiomis formomis, taikant nuolat tobulinamas mokyklos kuriamas priemones (kiekvienam mokiniui „Mokymosi dienoraštis“, kompetencijų ugdymosi žemėlapiai, žinovų ženkleliai, mokytojams metodinė priemonė), siekiant mokinio asmeninės ūgties.

 

Ne visos mokyklos taip aktyviai išbando įvairias naujoves. Kas, Jūsų nuomone, ugdymo įstaigoms labiausiai trukdo dirbti kitaip, naujai?

Baimė išeiti už „rėmų“. Gal mokyklų netikėjimas naujovių naudingumu ar valdžios nepasitikėjimas mokykla, noras viską kontroliuoti, reglamentuoti, menkas palaikymas, galbūt skeptiškas kolegų iš kitų mokyklų požiūris… Priežasčių gali būti daug, tik žinau, kad jei tiki idėja, jos nėra svarbios, tik apsunkina naujovių diegimą.

 

Kokios Jūsų išbandytos naujovės pasiteisino, o kurios visgi netiko, nedavė vertės?

Kiekvienos naujovės diegimas yra vertingas, jei skiriame laiką vertingumo analizei, jei identifikuojame išmoktas pamokas, jei išdrįstame sau ir kitiems pasakyti, kad veikėme netikslingai.

2016 m. pabaigoje Europos Komisijos prašymu Viešosios politikos ir vadybos institutas po interviu su švietimo srities atstovais iš institucijų bei nevyriausybinio sektoriaus atrinko dvi Lietuvos mokyklas, kurių prašė pasidalyti savo sėkmės istorija – gerąja praktika diegiant naujoves. Tyrėjai stebėdami pamokas, įvairias veiklas mokykloje, susitikę su tėvais, mokytojais, mokiniais, imdami interviu iš vadovų ieškojo tvarių inovacijų pavydžių – tokių, kurios būtų įsitvirtinusios ir davusios tam tikrų rezultatų. Tyrime buvo analizuojama „Vyturio“ progimnazijos kiekvieno mokinio individualios pažangos stebėjimo, vertinimo, augimo skatinimo ir bendrųjų kompetencijų ugdymo patirtis. „Tai yra ta „Vyturio“ praktika, kuri sugebėjo pereiti per kaitos procesą ir pasiekti teigiamų pokyčių, kuri gali būti įdomi, vertinga ne tik šalies, bet ir platesniu mastu“, – taip teigė tyrėjai 2017 m. išleistoje studijoje.

 

Kiekvienos naujovės diegimas yra vertingas, jei skiriame laiką vertingumo analizei, jei identifikuojame išmoktas pamokas, jei išdrįstame sau ir kitiems pasakyti, kad veikėme netikslingai. Jau kuris laikas ieškome, bandome įvairius kelius ugdydami socialinę kompetenciją, dar neradome to, kuriuo patys tikėtume. Šiais mokslo metais bandysime vėl. Svarbiausia – žinome, kad norime surasti tokį kelią, kurio prasmingumu tikėtume.

 

Ar stengiatės vadovautis Vakarų švietimo idėjomis – kurios iš jų Jums atrodo priimtinos, svarbios, tinkamos mūsų švietimui?

Nenorėčiau skirti laiko atsakydama į šį klausimą. Jei trumpai, visos, kurios prisidėtų prie Geros mokyklos koncepcijos įgyvendinimo.

 

Progimnazijos interneto svetainėje prieš kelerius metus skelbtos 1–7 klasių mokinių sėkmių istorijos, kasmet apdovanojami „Metų premijų“ laureatai: mokiniai gauna „Dalyko žinovo“ diplomus ar bendrųjų kompetencijų apdovanojimus. Kaip neperlenkti lazdos ugdant lyderį, siekiant pažangos, juk ne visi mokosi dešimtukais – galbūt vieną mokinį draugų apdovanojimas paskatins daugiau mokytis, siekti savo tikslo, o kitam per sunku lygiuotis į geriausius ir jo motyvacija tik sumažės, jis ims save nuvertinti?

Mokymosi sėkmės istoriją savo „Mokymosi dienoraštyje“ mokslo metų pabaigoje rašo kiekvienas 5–8 klasių mokinys. Kai skelbėme jas progimnazijos interneto svetainėje, matyt, mažai galvojome apie privatumą, norą ar nenorą dalytis su pasauliu savo išgyvenimais. Protingėjame.

Bendruomenėje daug diskutavome apie kiekvieno savivertės didinimo galimybes per pasiekimų viešinimą, apdovanojimus. Apsisprendėme maksimaliai diegti įtraukiojo ugdymo vertybes, principus, todėl „Vyturio“ bendruomenėje kiekvienas turi galimybę būti įvertintas, paskatintas už padarytą asmeninę pažangą, už pažangą moksle ar ugdantis bendrąsias kompetencijas, už taurius, drąsius poelgius, už iniciatyvas ir jų įgyvendinimą, aktyvią socialinę, pilietinę, savanorišką veiklą ir kt. Akivaizdu, kad šis kelias pareikalauja didesnio kiekvieno mokinio pažinimo, daugiau dėmesio kiekvienam. Galbūt todėl bendruomenėje tampa įprasta, kad vis rečiau ant scenos pamatome „etatinius“ renginių vedėjus, skinančius laurus. Vis dažniau džiaugiamės atrastaisiais, išdrįsusiais, neįtikėtinais.

 

Nuo rugsėjo dalyvaujate Švietimo ir mokslo ministerijos bei UPC projekte „Informatika pradiniame ugdyme“. Kaip vertinate šiuolaikinių mokinių ir jaunų žmonių susitelkimą į informacines technologijas: ar nemanote, kad jaunimas per daug užsidaro virtualiame pasaulyje? Ir apskritai – ar tikrai šiuolaikiniai vaikai yra kitokie ir darbas su jais turėtų būti kitoks, ar visgi visas kartas sieja daugiau panašių dalykų, negu skiria?

Po A. M. Juozaičio seminaro pirmus metus dirbsiantis „Renkuosi mokyti – mokyklų kaitai“ mokytojas Paulius savo refleksijoje (kuri yra neatsiejama „vyturiečio“ mokymosi dalis) rašė: „Viena svarbiausių minčių iš seminaro – be santykio nėra mokymosi. Iš to kyla kita: mokytojas – autoritetas, tikintis mokinio pažanga ir žengiantis kartu su mokiniu. Esu konservatyviai ir įtariai nusiteikęs naujausių technologijų klausimu, tačiau matydamas, kaip jos veikia mane ir mano bendraamžius, bei stebėdamas, kaip jaunesnės kartos labai dažnai (bet ne visada!) naudoja jas bendravimui ir laisvalaikiui, matau, kad, norėdami kalbėti jų kalba, turime bendrauti ir technologijų kalba, formuodami atsakingą požiūrį į šiuos naujus įrankius. Todėl man nebuvo sunku priimti lektoriaus pateiktas Europos švietimo autoritetų įžvalgas šia tema. Tikrai ketinu ieškoti būdų, kaip kuo kūrybiškiau panaudoti IT (plačiąja prasme) mokymo(si) procese.“ Pritariu mokytojo Pauliaus išsakytoms mintims. Visų pirma – santykis. Mums visiems jo reikia. Per prasmingą santykį galime įdarbinti ir technologijas, kad jos tarnautų kitokių šiuolaikinių vaikų ugdymui, kuris privalo būti kitoks, bet nepametantis bendruomenės susitartų vertybių.

 

Dėkoju už pokalbį ir pasidalijimą vertinga patirtimi.

Griežtai draudžiama svietimonaujienos.lt paskelbtą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, socialiniuose tinkluose, perkurti ar platinti kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti svietimonaujienos.lt kaip šaltinį.