„Didžiausios bėdos kyla tada, kai nepasitikima mokytoju…“

Ridas Viskauskas

Pokalbis su VDU Švietimo akademijos Kalbinio ir meninio ugdymo programų vadove doc. dr. Žydrone KOLEVINSKIENE.

Tomo Petrylos nuotr. 

Ne taip seniai lietuvių kalbos mokytojų svetainėje „Lituanistų miestelis“ Tarptautinės mokytojų dienos proga rašėte: „<…> Pasirinkę Mokytojo kelią, mes pasirinkome ne stabilumą ir ne žinomus kelius, ne tai, kad rytojus bus panašus į šią dieną. Pasirinkę Mokytojo kelią, mes pasirinkome darbą dėl ateities. Pasirinkome nerimą ir nežinomybę, nes ateities – tikrosios ateities – nuspėti negalime. Ateities negalima numatyti ir nuspėti, net ir planuoti nelabai pavyksta šiais permainų laikais… Todėl dažnai atrodo, kad mūsų pasirinkimas atima iš mūsų ramybę, dažnai mūsų sieloje apsigyvena nerimas… Tačiau nerimas rodo taką, vinguriuojantį nepažįstamais brūzgynais. O tas takas veda tik pirmyn!..“

Taigi, kaip permainų laikais „vinguriuoja“ lietuvių kalbos mokytojų rengimas? Kaip pasikeitė lietuvių filologijos studijos, įgyvendinant „valstybinių universitetų tinklo optimizavimo plano įgyvendinimo priemones“? Sausio 1 d. baigėsi Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) ir Aleksandro Stulginskio universiteto (ASU) reorganizacija prijungiant juos prie Vytauto Didžiojo universiteto (VDU). LEU transformavosi į VDU Švietimo akademiją…

Reorganizacijos procesai prasidėjo gerokai anksčiau. Prieš daugiau nei trejus metus vyko derybos tarp tuometinio Lietuvos edukologijos universiteto ir Vytauto Didžiojo universiteto vadovybės. Buvo pradėtas LEU integracijos planas į VDU. Bet, kaip ir dažnai nutinka, pirminiai planai visada būna vienokie, o kai reorganizacija įvyksta realiai, daug kas keičiasi ir daug kas būna kitaip, nei įsivaizduota, laukta ar tikėtasi. Aleksandro Stulginskio universitetas įsitraukė į šį procesą ir tapo VDU Žemės ūkio akademija nuo 2018 m. sausio 1 d. Lietuvos edukologijos universitetas, jau kaip VDU Švietimo akademija Vilniuje ir Kaune, pradėjo veikti nuo praėjusių metų rugsėjo 1 d.

 

Universitetų optimizacijos ir reorganizacijos planuose buvo deklaruota vizija įkurti kelis stiprius mokytojų rengimo centrus Lietuvoje – Vilniuje, Kaune ir Šiauliuose (būtent Šiaulių universitete sukaupta didelė patirtis rengiant specialiuosius pedagogus ir logopedus). 2018 m. Studijų kokybės vertinimo centro paskirti nacionaliniai ekspertai puikiai įvertino ir akreditavo naująją VDU Švietimo akademijos mokytojų rengimo programą Mokomojo dalyko pedagogika. Į šią programą nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. ir priimami pirmakursiai studentai, pasirinkę pedagogines studijas. Studijos pagal naująją programą kol kas vyksta tik Kaune.

 

Mokomojo dalyko pedagogikos programą sudaro keturi segmentai: 1) gamtos, fizinių ir technologinių mokslų pedagogikos blokas, 2) kalbų ugdymo kryptis (lietuvių kalba ir literatūra, anglų kalba, lenkų kalba ir literatūra), 3) socialinio ugdymo kryptis ir 4) meninio ugdymo pedagogika. Taigi ši unikali programa, jeigu būtų skiriamas didesnis valstybės finansuojamų vietų skaičius pedagoginėms studijoms, po kelerių metų galėtų nors šiek tiek kompensuoti išryškėjusį mokytojų stygių. Kalbų ugdymo kryptyje siūloma rinktis anglų ir kitos užsienio (vokiečių, prancūzų ir kt.) kalbos pedagogiką, lietuvių kalbos ir literatūros pedagogikos, lenkų kalbos ir literatūros pedagogikos studijas. Pavyzdžiui, pasirinkusieji lietuvių kalbos ir literatūros pedagogiką bei lenkų kalbos ir literatūros pedagogiką gilins šio dalyko žinias. O štai pasirinkusieji studijuoti anglų kalbos pedagogiką ir kitą užsienio kalbą (prancūzų, rusų, vokiečių, italų, Skandinavijos, Azijos šalių) įgis dviejų kalbų žinias ir turės galimybę neformalioje aplinkoje greta anglų kalbos dėstyti kitą, studijuojančiojo kaip gretutines studijas pasirinktą, užsienio kalbą. Visą programą sudaro 60 kreditų pedagoginis modulis, 90 kreditų krypties (lituanistinių) dalykų modulis, 35 kreditai skiriami gilinantiesiems dalykams ir 40 kreditų – Artes liberales. Artes liberales bloką sudaro užsienio kalbos kreditai ir plačios aprėpties pasirenkamieji dalykai, kuriuos studentai kiekvieną semestrą renkasi patys ir kurie gali būti nesusiję su studijuojamu dalyku, bet praplečiantys studento akiratį, suteikiantys bendrosios kultūros kompetencijų. Pedagoginio bloko kreditų skaičius skirtas pedagoginėms praktikoms, pedagogikos, psichologijos dalykams. Džiaugiuosi, kad šioje naujoje programoje daug kreditų tenka užsienio kalbai. Dabar užsienio kalba iš universitetų programų, tarkime, lituanistinių bakalauro, yra išstumta. Baigęs šią programą, dalyko mokytojas bus išprusęs, puikiai kalbės kažkuria užsienio kalba, turės ir pedagoginių, ir dalykinių, teorinių, ir praktinių žinių. Svarbu, kad anksčiau buvusios išskaidytos atskirų dalykų mokytojų rengimo programos čia sugulė į vieną bendrą integralaus pobūdžio programą.

 

VDU Švietimo akademijos interneto puslapio skiltyje „Tvarkaraščiai studijuojantiems Vilniuje“ matyti, kad yra lietuvių filologijos III, IV, V kursai bei lietuvių filologijos ir istorijos pedagogikos III, IV kursai? Ar pastaruosius 2 metus Vilniuje, t. y. dabartinėje VDU Švietimo akademijoje, nebuvo renkami lietuvių filologijos kursai?

Taip, šiuo metu VDU Švietimo akademijoje Vilniuje studijuoja tik baigiamųjų kursų studentai. Pirmakursiai – Kaune. Lietuvos edukologijos universiteto juodasis scenarijus tas, kad mes dvejus metus iš eilės negavome nė vienos valstybės finansuojamos vietos. Žiniasklaida visuomenei siuntė žinutę, kad ši aukštoji mokykla „nesurenka norinčių studijuoti“, buvo vadintas ir „universitetu mirtininku“, bet kaip galima surinkti būsimuosius pirmakursius, jei nėra valstybės finansuojamų krepšelių?! Būtent dėl šios priežasties Vilniuje neturime I ir II kursų studentų. Pedagoginės studijos – ne medicinos studijos. Naivu tikėtis, kad mokytojo kelią rinksis tie, kurie galėtų mokėti po kelis tūkstančių eurų už vieną semestrą.

Pabrėžčiau, kad jau turbūt gerą dešimtmetį visuose Lietuvos universitetuose pastebimas mažėjantis stojimas į lituanistines studijas. Gaila, bet tikrai nedaugelis renkasi lietuvių filologijos studijas. Teko kalbėti su kolegomis iš Latvijos, Estijos – pas juos gimtosios kalbos studijos taip pat nėra populiarios. Taigi nesame jokia išimtis.

 

Daug vilčių dėjome į naująją Lietuvių filologijos ir istorijos pedagogikos programą, kuri ekspertų buvo akredituota šešeriems metams. Ši programa buvo kuriama, atsižvelgiant į rinkos pokyčius – mažuose miesteliuose mažėja mokinių, mokytojai nebegali mokyti tik vieno dalyko, nesusidaro visas krūvis. Atrodė, kad šios studijos, kai galėsime parengti 2 dalykų mokytoją, kuris dėstys ne tik lietuvių kalbą, bet ir istoriją, bus populiarios ir patrauklios. Juk, pavyzdžiui, literatūros dalykas glaudžiai susijęs su istorijos dalyku. Negali analizuoti tam tikrų literatūros procesų, jei neturi istorijos žinių. Programa ir buvo taip rengta, kad literatūros procesai atitinkamai būtų nagrinėjami tame pačiame semestre kartu su istorijos dalykais. Tik bėda, kad XXI a. jaunas žmogus nori visko daug, greitai ir lengvai… Ši programa nėra lengva, nes reikia studijuoti ir lituanistinių dalykų bloką (lingvistinius dalykus ir literatūrologinius), ir istorinį. Todėl besirenkančių šias studijas nėra daug, nes mokymosi krūvis didelis. Nors apklausos rodo, kad pasirinkusieji šias studijas jomis džiaugiasi, o ir mokyklų direktoriai laukia tokių studentų. Bet stojantieji dvigubų studijų nesirenka. Programos ateitis? Priėmimas į ją daugiau nebus skelbiamas. Dabar šioje programoje (kaip ir lietuvių filologijos) studijuojančius turime taip pat tik III ir IV kurso studentus. Jiems baigus studijas, Lietuvių filologijos ir istorijos pedagogikos programa bus uždaryta.

 

Priminsiu, kad dviejų dalykų mokymas nėra naujiena, kaip dažnai šiandien pasigirsta. Turbūt jau nuo 1970-ųjų tuometiniame Vilniaus pedagoginiame institute buvo rengiami dviejų dalykų mokytojai – fizikos ir matematikos, fizikos ir technologijų (darbų), biologijos ir chemijos, lietuvių ir užsienio kalbos. Dabar rinka ir pačios mokyklos vėl lyg ir norėtų tokių specialistų. Atrodytų, rinka reikalauja, bet stojantieji nesirenka. Ir tos studijos, šiandienės rinkos terminais kalbant, tampa nerentabilios.

 

Jau daug metų dirbate edukologijos srityje, ėjote LEU Lituanistikos fakulteto dekanės pareigas. Kokie būsimų lietuvių kalbos mokytojų ruošimo etapai Jums atrodo problemiškiausi?

Vienas problemiškiausių ir jautriausių etapų – pedagoginė praktika. Anksčiau studentai į pedagoginę praktiką eidavo jau nuo pirmo kurso – stebėdavo, kaip mokytojai veda pamokas. Vėliau, remiantis naujuoju Pedagogų rengimo reglamentu ir Švietimo ir mokslo ministerijos rekomendacijomis, mokytojų rengimo programose liko trys pedagoginės praktikos. IV kurse yra ilgiausia savarankiška pedagoginė praktika, trunkanti beveik 2 mėnesius (nuo sausio iki kovo). Visų praktikų metu studentai renka savo aplankus, pagal kuriuos IV kurse yra parengiamas ir ginamas pedagoginis baigiamųjų studijų darbas. Grįžusiems iš praktikos organizuojame oficialias ir neformalias refleksijas – savotišką savianalizę, pasikalbėjimus, kaip sekėsi mūsų studentams mokyklose. Netiesa, kad studentai nenori eiti į mokyklas. Jie nori. Jie stoja, žinodami, kur stoja ir kas jų laukia. Ir mokyklose nori dirbti. Bet neretai, grįžę iš ilgosios savarankiškos praktikos, studentai prasitaria, kad ne visada jaučiasi laukiami mokyklose. Gal jie mažiau sulaukia pagalbos iš patyrusių mokytojų?..

 

Švietimo akademija yra pasirašiusi bendradarbiavimo sutartis su daugeliu Vilniaus miesto ir rajono lietuviškų ir tautinių mažumų mokyklų. Studentams yra pateikiamas jų sąrašas – pedagoginių praktikų vietas jie renkasi patys. Galima pasidalyti ir gerosiomis patirtimis: pavyzdžiui, baigęs Vilniaus Jono Pauliaus II gimnaziją, jaunuolis pasirinko studijuoti mūsų universitete, pedagoginę praktiką atliko savo gimnazijoje ir grįžo ten dirbti. Yra studijas baigusių puikių studentų, grįžusių į savo gimtąsias mokyklas Suvalkijoje – į Lukšius, Kybartus. Tai labai svarbu. Ir mes tuo džiaugiamės.

 

Gaila, kad dėl ribotų finansinių galimybių negalime išleisti studentų atlikti pedagoginės praktikos jų gimtuosiuose miestuose, nors anksčiau tokia galimybė buvo. Pedagogines praktikas stebi didaktikos dėstytojai – mentoriai, kurie teikia pastabas, komentarus. Jei studentai rinksis praktiką, pavyzdžiui, Kupiškyje ar Mažeikiuose, kas iš dėstytojų ten privažinės?.. O būtų labai prasminga studentams sugrįžti į savo gimtąsias mokyklas. Gaila, nes žinau, kad mokyklos labai laukdavo savųjų augintinių sugrįžimo. Kartais taip norisi padėkoti tiems mokytojams, kurie atsiunčia, deleguoja mums savo ugdytinius. Ir norėtųsi parodyti, ką mes per tuos 4 metus užauginome – siųsti studentus atlikti praktiką į tuos jaukius nedidelius miestelius, pagelbėti ten dirbantiems mokytojams. Dabar studento ryšys su erdve, kuri jį užaugino, nutrūksta.

 

Kada šiemet prasidės stojamieji egzaminai?

Stojamųjų egzaminų nėra, bet jau visai netrukus prasidės prašymų pildymas LAMA BPO sistemoje, kur stojantieji galės rinktis savo pageidavimus. Naujausios žinios liudija, kad pedagoginių studijų VDU Švietimo akademijoje Vilniuje nebus. Studentų priėmimas vyks tik Kaune, o Švietimo akademija Vilniuje turės tik baigiamuosius kursus. Kyla klausimas, ar tikrai toliau bus užtikrinamas mokytojų rengimo tęstinumas?

 

Ar dirbant administracinio pobūdžio darbą ir dėstant studentams lieka laiko knygų skaitymui? Kultūros bendruomenė Jus žino kaip literatūros tyrinėtoją ir kritikę…

Knygos, literatūra man – didžiausia atsvara ir atgaiva po administracinių darbų, tuo aš gyvenu. Nesvarbu, koks rūškanas ir nesėkmingas būtų rytas, bet kai įeinu į auditoriją ir pamatau smalsių studentų akis, visas rytines nesėkmes ar niūresnes nuotaikas pamirštu. Po paskaitos išeinu kupina pačių geriausių emocijų. Dėstymas mano gyvenimui suteikia didžiausią prasmę. O jei kas nors po paskaitos dar prieina ir tyliai pasisako, kad „rašau eilėraščius, ar galėčiau Jums parodyti?..“ – apima toks džiugesys, kad manimi pasitikima! Ir smalsumas – apie ką rašo, kaip sekasi, kas bus toliau? O administracinis darbas – amžina potvarkių, nuostatų, įstatymų kaita, prie kurios mes vis taikomės…

 

Kuo daugiau skaitote, tuo mažiau pelnote pajamų…

Aš sąmoningai rinkausi studijas tuometiniame Vilniaus pedagoginiame universitete. Stodama į jį 1990-aisiais, patekau į išskirtinę aplinką. Tuo metu universitete dirbo ir mums dėstė tokios asmenybės kaip Albertas Zalatorius, Irena Veisaitė, Dovydas Judelevičius, Kęstutis Nastopka, Aldona Vaitiekūnienė, Vytautas Martinkus. Jie ir suformavo asmeninę nuostatą, kad jei pasirinkai literatūros dėstytojo kelią, vadinasi, pasirinkai ne finansinės prabangos, o vidinės darnos, noro dalytis tuo, ką perskaitei, sužinojai, kelią. Augimo ir auginimo kelią. Mes buvome taip auklėjami, tokius pavyzdžius matėme, kad jei esi šiame kelyje, atiduodi save visą. Neskaičiuoji laiko. Ir tai man atrodė natūralu.

 

Pastaruoju metu daug važinėju po Lietuvos mokyklas – skaitau paskaitas apie naujausią literatūrą, apie Jurgio Kunčino kūrybą ir romaną „Tūla“, kuris įtrauktas į mokymosi programas. Mokyklų vadovai dažnai nedrąsiai klausia: „Kiek būsime skolingi?“ Bet juk vykstu ne dėl uždarbio, o dėl šiais laikais gal ir keistai skambančio vidinio įsipareigojimo dalytis – žiniomis, gerąja patirtimi. Turbūt dažnas sukritikuos. XXI a. viskas paskaičiuojama, pamatuojama…

Tos išvykos teikia daug džiaugsmo. Įdomu, kaip gyvena mokyklos, kuriose dirba mano buvusios kurso draugės ar studentės. Ypač įdomu važiuoti į mažų miestelių mokyklas, kurios kartu atlieka ir kultūros centro, kultūros židinio misiją. Teko svečiuotis keliose Kupiškio rajono mokyklose. Užeinu į biblioteką ir matau to miestelio vaikus, dirbančius prie kompiuterių. Namuose jie neturi tokios galimybės. Norisi šiuolaikinio švietimo ir ugdymo turinio reformuotojus, atitrūkusius nuo tikrovės, siųsti į mažų miestelių mokyklas ir bibliotekas. Lankyti reikia ne tik prestižines Vilniaus ar Kauno gimnazijas, bet būtina užsukti į mažų miestelių mokyklas, tik taip galima suprasti, kas nutiks, kai ten neliks mokyklos… Kuo aš galiu padėti? Galiu atvežti knygų, mokomosios medžiagos ir paskaitą paskaityti. Tokia yra dėstytojų pagalba.

 

Teko kalbėti su kolegėmis, gyvenančiomis ir dirbančiomis Skandinavijos šalyse. Svarbus buvo jų ištartas palyginimas, kuo skiriasi švietimo sistema Lietuvoje ir Skandinavijos šalyse: ten pasitikima mokytoju kaip savo srities profesionalu, todėl jo darbas nekvestionuojamas. Jei mokytojas dirba, jis išmano, ką daro. Didžiausios bėdos kyla tada, kai nepasitikima mokytoju. Šiandien mokytojo darbą Lietuvoje vertina įvairiausios grandys, pradedant tėvais ir baigiant politikais, turinčiais tik labai fragmentiškas žinias apie švietimą. Kai pradėsime pasitikėti mokytoju, galėsime sakyti, kad mūsų švietimo sistema gerėja! Ir nesvarbu, kur, kokiuose centruose bus rengiami mokytojai – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ar Šiauliuose. O kai mokytoju nepasitikima, tada ir mokinių egzaminų rezultatai „ne tie“, ir žinios „ne tokios“, ir universitetai Lietuvoje „ne kažką“… Juk kai einame pas gydytoją, juo pasitikime? Norėtųsi, kad dominuotų ne patyčių, niekinimo, o tikėjimo ir pasitikėjimo santykiais grįsta švietimo kultūra.

 

Dėkojame.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.