„Dėkoju už šią dieną, vieną vienintelę gyvenime“

Gruodžio 20 d. Lietuvos mokslų akademijoje (LMA) Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos mokslininkei doc. dr. Ramutei Teresei Bruzgelevičienei buvo įteikta Meilės Lukšienės premija, kurios tikslas – skatinti daktarės M. Lukšienės iškeltų Lietuvos kultūros ir švietimo idėjų įgyvendinimą ir įvertinti ryškiausius edukologijos, kultūrologijos ir lituanistikos mokslinių tyrimų ir eksperimentinės (kultūrinės, socialinės) plėtros darbus Lietuvoje. Iš viso konkursui buvo pateikti 5 darbai.

 

Akademikas Domas Kaunas pristatė laureatę ir jos darbus (panaudota turtinga šaltinių bazė, tyrimas turi didelę išliekamąją vertę ir pan.). Mokslininkė yra apgynusi mokslų daktaro disertaciją „Lietuvos švietimo reforma ugdymo paradigmų kaitos aspektu 1988–1997 m.“, Lietuvos Respublikos prezidentės Dalios Grybauskaitės buvo apdovanota ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi.

R. T. Bruzgelevičienę sveikino Švietimo ir mokslo ministerijos kancleris Tomas Daukantas ir Kauno miesto meras Visvaldas Matijošaitis.

 

Renatos Česnavičienės nuotraukos

Laureatė vieniems dėkojo už tai, kad darbai buvo pastebėti, kitiems už tai, kad buvo ir šiandien yra šalia, ir prisiminė, jog lygiai prieš 30 metų Lietuvos švietimo darbuotojų delegacija dalyvavo TSRS švietimo darbuotojų suvažiavime, į kurį Lietuvos atstovai nusivežė Lietuvos laisvės dvasią ir švietimo koncepciją, sutrikdžiusią labai darnų, surežisuotą suvažiavimo darbą. Koncepcija buvo intensyviai aptarinėjama, kėlė sumaištį, pirmąją suvažiavimo dieną buvo sukritikuota. O po dviejų dienų į tribūną įsiprašęs šviesaus atminimo profesorius Vytautas Liutikas ironiškai padėkojo TSRS liaudies švietimo komiteto pirmininkui už tokią ryškią mūsų reformos reklamą – suvažiavimo delegatai ją tiesiog išgraibstė. Taip pat R. T. Bruzgelevičienė prisiminė ir faktą, kad būtent LMA buvo įkurta Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinė grupė – didysis žygis į laisvę tapo koordinuotas. Mokslininkai 1988–1989 m. dirbo rimtus valstybės darbus. „1989 m. pradžioje M. Lukšienė rašo, kad nuo šiol Lietuva kurs savo, savarankišką švietimą, taigi tų metų sankirtą galima laikyti koordinuotos švietimo reformos pradžia. O visa kita, kas dabar vadinama švietimo reformomis, yra paskiri instrumentai, dėl kurių gausos ir bendros ašies nebuvimo per 30 metų gerokai pakrypo esmė“, – kalbėjo laureatė.

 

„Jeigu dabar visi dirstelėtume į save prieš 30 metų, veikiausiai pripažintume, kad esame laimingi turėję galimybę tokius metus gyventi, juolab apie juos paliudyti – apie tai, kas išgyventa, patirta, rašyti buvo sunkiai lengva, nes buvo kuriamas švietimo kontekstas, reikėjo aprėpti, suvokti ir rašyti. Lietuvos švietimo istorija kol kas aprėpta iki 1997-ųjų. Todėl mokslininkams atsiveria didelė erdvė tyrinėti tolesnius švietimo kūrimo metus. Tikrai žemai nusilenksiu tiems, kurie tyrinės šį etapą. Dėkoju už šią dieną, vieną vienintelę gyvenime“, – premijos laureatė tarsi kvietė tęsti jos pradėtą darbą.

 

M. Lukšienės dukra Ingė Lukšaitė pratęsdama R. T. Bruzgelevičienės mintį teigė, kad esame ne kryžkelėje, bet dviem keliais važiuojanti visuomenė: „Švietimas rodo visuomenės ateitį. Dabar blaškomasi tarp verslininkų rekomendacijų, ką turi daryti švietimas, žiniasklaidos, kuri labai mažai žino apie švietimą, operuoja keliais neaiškiais skaičiais, todėl šitą premiją aš vertinu kaip mokslininkų, akademikų, šviesiausių, intelektualiausių galvų suteiktą galimybę prisiminti, kad yra ta alternatyvi humanistinė pedagogika. Ji yra visuomenės pagrindas – tos, kuri nenori išvykti, nenori būti tik skalbėjais, viešbučių tvarkytojais, statybininkais. Kad yra tas kelias ir jį galima retkarčiais prisiminti, o po 30 metų tai padaryti verta visiems, nes visi gerokai primiršo.“ Pasak I. Lukšaitės, tai buvo proga pagalvoti, kaip naujomis sąlygomis šią kryptį kūrybiškai tęsti.