Daugybė takų link vieno kelio…

Aušra Židžiūnienė

Kiek veiklų gali tilpti viename žmoguje? O jeigu jis – Mokytojas? Ir dar toks, kurį išgirsta, pastebi ir įvertina dr. Meilės Lukšienės premija? Pasirodo, kad, kai nori, „netaupai“ savęs rytojui, turi tikslą, gali be galo daug…

Šįmet dr. Meilės Lukšienės premija apdovanotas Raseinių Šaltinio progimnazijos istorijos mokytojas Arnas ZMITRA sako turintis tikslą gyventi įdomiai, matyt, todėl išmėginantis daugybę skirtingų veiklų ir savo gyvenimo kelią tiesiantis iš daugybės atskirų takų. Mokytojas sako, kad namai jam – tai jaukumas, o šeima – visa ko pradžia. Mokykla – kultūros židinys su daugybe margų kaip pasaulis mokinių. Mokytojas svajoja ir ateityje dar skristi aukštai aukštai, nes, pasak jo, tik „per aspera ad astra“! Kviečiame susipažinti…

 

Ką Jums reiškia būti apdovanotam Meilės Lukšienės premija? Kokiomis Meilės Lukšienės idėjomis vadovaujatės?

Tai – didžiulė atsakomybė. Jau esu minėjęs, kad ši premija yra idėjinė, gavęs ją tampi tarsi Meilės Lukšienės idėjų nešėju, savotišku ambasadoriumi. Kartu tai ir įpareigojimas toliau tęsti įvairias veiklas švietimo baruose.

Asmeniškai man visada patiko Meilės Lukšienės mintys apie mokyklą, kaip kultūros židinį. Joje vaikas susiformuoja, išmoksta bendrauti, atpažinti kultūros ženklus, įvertinti juos. Ypač tai aktualu mažesnėse mokyklose. Demokratija ir bendradarbiavimas mokymo(si) procese taip pat svarbus elementas. Ypač daug dėmesio skiriu bendradarbiavimui su kitomis institucijomis, verslo subjektais ar net privačiais asmenimis. Įvairios veiklos, sukurtos bendradarbiaujant, pagyvina mokymo(si) procesą, jį padaro įdomesnį, turiningesnį.

 

Kodėl ir kaip tapote mokytoju? Ar tai spontaniškas sprendimas, kilęs studijų metais, o gal mintis brandinta dar mokykliniame suole? Kas Jus tam įkvėpė?

Mokytoju tapau paveiktas autoriteto, savo istorijos mokytojo eksperto Jono Janušo. Vadinasi, tai jau mokyklos suole subrendusi mintis. Todėl, įstojęs į Vilniaus universiteto Istorijos fakultetą, pasirinkau gretutines pedagogikos studijas. Tiesa, buvo metas, kai nuo mokyklos buvau atitolęs, bet paskutiniais studijų metais iš naujo buvau paveiktas prof. Vilijos Targamadzės. Ji man vis priminė, kad turiu neapleisti švietimo. Vėliau, gavęs savos mokyklos kvietimą grįžti ten padirbėti, atsisakyti negalėjau, tad vis joje, daugiau ar mažiau, darbuojuosi.

 

Atsiimdamas M. Lukšienės premiją, sakėte: „Tikrai nesu idealus mokytojas, dar mokausi iš kitų. Šiandien čia susipažinęs su šešiolika puikių žmonių, po visų mūsų pasikalbėjimų, aš galvoju, kad švietimo rytojus yra tiesiog nuostabus.“ Kokią žinią nešė Jūsų kolegos, pretendavę į M. Lukšienės premiją?

Pirmiausia, kolegos priminė ir parodė visiems, kad Meilės Lukšienės idėjos yra gyvos ir aktualios. Visi jie vienaip ar kitaip jas puoselėja. Kitas labai svarbus momentas yra tas, jog visi mano kolegos neša aiškią žinią visuomenei, kad jaunoji pedagogų karta yra čia, jie yra profesionalūs, išmano savo darbą ir švietimo ateitis yra gerose rankose.

 

Vienu metu vykdote daug skirtingų veiklų: mokytojystė, turizmas, protmūšių organizavimas, be to, dar tapote ir Raseinių rajono jaunimo reikalų tarybos nariu… Kaip visa suspėjate? Mokytojai skundžiasi, kad visiškai nelieka laiko sau, o kaip jūs?.. Gal atradote 25 valandą paroje?

Šis klausimas dažnai kamuoja ir mane, ir mano draugus. Kiti vis spėlioja, kada aš „perdegsiu“. Bet ir čia, manau, kalta mokykla. Dar mokydamasis mokykloje įsitraukiau į neformalias veiklas, mokinių tarybą: jau 10 klasėje teko pabuvoti jaunimo reikalų tarybos nariu. Mokykloje įskiepyta meilė savam kraštui taip ir rusena mano širdyje iki dabar. Viską darau ir grįžau į savo rajoną tik dėl to. Mokykloje tenka gana gerai mano profilį atitinkantis vaidmuo. Dažniausiai pavaduodavau kolegas, turiu tik keletą pamokų per savaitę, bet mokyklos administracija įtraukia (dažnai ir pats pasiūlau įsitraukti) į įvairias neformalias veiklas, organizuoti išvykas ir pan. Štai ir šiemet, dėstydamas tik vienai iš 3 aštuntų klasių, inicijavau projektinę dieną, integravome kelis dalykus ir paminėjome Lietuvos žydų genocido dieną žygiuodami, aplankydami žymias rajono vietas ir atmindami mirusiuosius.

Galbūt tas entuziazmas ir, kaip kiti sako, „visko prisigalvojimas“ truks iki tol, kol būsiu vienas, be antrosios pusės, be šeimos… Kol kas visas jėgas noriai atiduodu vadovaujamai įstaigai „Atrask Raseinius“ ir Šaltinio progimnazijai. Prisipažinsiu, kad kartais net pats nesuprantu, kur ir kada turiu būti, ką daryti.

 

Prieš keletą savaičių kalbėdamas Delfi.lt studijoje teigėte, kad šiais laikais derėtų daugiau dėmesio skirti integracijai (mokyklos, verslo, kitų organizacijų ir pan.), ar dėl to kažką darote? Galbūt Jūsų mokykloje tai nėra tik idėja, o greičiau realybė?

Negražu girtis, bet Raseinių Šaltinio progimnazija šioje srityje tikrai pažengusi. Dažnai į mokyklos renginius įsitraukia įvairios bendruomenės, verslo struktūros. Pamokos integruojamos, vyksta projektai. Štai praeitą savaitę mokykla minėjo 30-metį, per jį vyko įvairios veiklos. Sulaukėme ir buvusių mokyklos mokinių, kurie, išsibarstę po pasaulį, grįžo vienai dienai į mokyklą papasakoti vaikams savo sėkmės istorijų.

Mano supratimu, integracija turi itin atsispindėti per įvairias projektines ar nepamokines dienas, kai įvairių dalykų mokytojai gali paruošti aktualias užduotis, pavyzdžiui, atmintinos dienos. Bendradarbiavimas su kitomis institucijomis ryškiausiai galėtų atsispindėti per pamokas. Paskutinis mano darytas „eksperimentas“: kalbėdamas mokiniams apie krikščionybės plitimą viduramžiais į pamoką pasikviečiau Šiluvos šventovės rektorių, kuris puikiai viską papasakojo, o svarbiausia – papasakojo apie save. Taip vaikai susipažįsta su nauju žmogumi, iš pirmų lūpų sužino tai, kas jiems įdomu. Pamoka dėl to tampa visai kitokia. Norėčiau pasigirti paskutiniu savo džiaugsmu. Su Raseinių savivaldybės pagalba mano vadovaujama įstaiga „Atrask Raseinius“ išleido knygutę pradinių klasių vaikams „Atrask, pažink ir keliauk po Raseinių kraštą“. Tai – puikus įrankis mokytojams atverti mokiniams savo krašto pažinimo džiaugsmus. Knygutėje yra įvairios informacijos ir užduočių, susijusių su gamtos ir kultūros paveldu, net ir su kulinariniu krašto paveldu – užduotis apie Viduklės koldūnus.

 

Šiandien ypač daug diskutuojama apie švietimo sistemos pokyčius. Ką, Jūsų nuomone, reikėtų keisti, norint, kad mokykla būtų šiuolaikiškesnė, traukianti mokinius?

Mokiniai ieško naujovių, jiems patinka išmaniosios technologijos, jomis domisi. Mokykla turėtų modernėti ir kaip infrastruktūros objektas. Naujos erdvės, netradicinės klasės, kuriose vyktų pamokos… Įvairūs nauji įrankiai, su kuriais mokiniai galėtų dirbti per pamokas, tikrai keltų motyvaciją mokytis ir eiti į mokyklą.

 

Daugiausia dirbate su paaugliais, koks šiandieninis paauglys yra, ko jis ieško, ką jam stengiatės suteikti?

Paaugliai visais laikais buvo kitokie. Tik šiandien jie turi vieną įdomų kitiems mokytojams itin įkyrų bruožą: nuolat klausia, kodėl man tą reikia mokytis? Kokia iš to nauda? Kam reikia eiti į mokyklą? Ši mokinių grupė yra išskirtinė, itin pragmatiška, nes kelia klausimus, į kuriuos mokytojams nuolat tenka atsakinėti. Paaugliams reikia įrodymo, kad viskas, ką daro, yra jiems naudinga.

 

Kaip manote, kokių įgūdžių apskritai reikia XXI a. vaikams?

Iš savo patirties mokykloje galiu pasakyti, kad vaikai turi įgūdį greitai rasti informaciją, nes „Google“ – visagalis. Tai yra labai gerai, šio įgūdžio XXI a. reikia visiems. Bet vieno įgūdžio itin trūksta, be kurio žmogui sunkiai sekasi, – tai informacijos interpretavimo. Gyvenimas nėra tik faktai ar žinios, gyvenimas yra jų interpretavimas.

 

Kokias mokymo naujoves, inovatyvius metodus taikote savo pamokose? Papasakokite, kaip skatinate mokinį tapti aktyviu pamokos dalyviu?

Esu tos nuomonės, kad ne visos pamokos turi būti inovatyvios, su naujausiais metodais. Gyvenimas yra margas ir pamokų turi būti visokių. Kartais labai puikiai veikia seni geri metodai, tradicinė pamoka. Mokytojas pats jaučia, ką gali padaryti su kiekviena klase, kuri klasė paklūsta naujiems metodams, o kuriai geriau tradiciniai.

Kadangi dėstau istoriją, tai mano tikslas – kuo labiau suaktualizuoti temą, paaiškinti priežastinius ryšius, kas buvo ir kas vyksta dabar. Labai dažnai naudoju vaizdus (pasitelkęs multimediją ar spausdintus). Pavyzdžiui, aštuntokams sakau, kad Jūs galite nežinoti, kada kuri religija atsirado, bet išsilavinęs žmogus turi atskirti cerkvę, bažnyčią ir mečetę. Jų vaizdus visada parodau mokiniams. Kitas pavyzdys – sena viduramžių istorija apie Karolį Didįjį. Jau ne vienerius metus pamoką pradedu nuo vaizdo siužeto iš Karolio Didžiojo premijos įteikimo prezidentei Daliai Grybauskaitei. Būtinai paaiškinu, kodėl ji gavo Karolio Didžiojo premiją. O vėliau jau galima pasigilinti ir į istoriją.

 

Prisipažinsiu, kartais pakankinu mokinius, vaikai ypač nemėgsta nagrinėti istorinių šaltinių. Bet jie reikalingi, todėl tuomet organizuoju tradicinę pamoką, per kurią skaitome ir formuluojame atsakymus. Paauglystėje reikia pradėti daryti šiokius tokius apibendrinimus, paaiškinti, kodėl yra vienaip ar kitaip.

Vienomis sėkmingiausių savo pamokų laikau išėjimą į kitas erdves, į miestą. Mėgstu istoriją papasakoti naudodamas vietinę istoriją, vėliau pereidamas į globalius kontekstus. Išėjimas prie Nepriklausomybės paminklo, savanorių ar knygnešių kapų, pamokos cerkvėje yra šiek tiek įdomiau, tikiu, kad jos išlieka mokinio atmintyje ilgiau.

 

Dalyvavote projekte „Misija Sibiras“, ką Jums, kaip mokytojui, davė šis projektas? Ar pritaikote tai istorijos pamokose?

Šis projektas man davė galimybę gyvai prisiliesti prie istorijos. Taip jau nutiko, kad aš neturėjau senelių, kurie man papasakotų istorijų apie karą, tremtį ir pan. Istorija, kaip jau minėjau, susidomėjau tik dėl mokytojo įtakos. O štai šis projektas man davė neįkainojamą patirtį, gyvą prisilietimą prie istorijos, labai skaudžios istorijos, kurios man gyvenime neteko patirti.

 

Kaip pavyksta užmegzti dialogą mokykloje tarp kolegų, tėvų ir mokinių? Ar susikalbate?

Į šį klausimą turėtų atsakyti kolegos, tėvai ir mokiniai. Man atrodo, kad turiu Dievo dovaną ir gebu bendrauti su visomis amžiaus grupėmis, spręsti problemas ir pan. Nors per mano trumpą karjerą buvo visko. Viskas priklauso nuo žmogaus, jei jis ateina spręsti problemos geranoriškai, tai ir kalbą randame, o būna konfliktiškų asmenybių, su kuriomis sekasi sunkiau. Beje, su vaikais tas pats. Rodos, randi kalbą su dauguma klasės mokinių, bet aiškiai matai, kad kažkam nepatinki. Bet toks gyvenimas, visiems neįtiksi ir nepatiksi…

 

Galima dažnai išgirsti frazę, kad mokytojui svarbiausia laisvė, o kiek iš tikrųjų laisvės turite mokykloje Jūs?

Esu dėkingas mokyklos administracijai. Prisipažinsiu, dar niekada nebuvau „nusodintas“ ar kontroliuojamas, ką ir kaip darau per projektus ar pamokas.

 

Kas padeda auginti žmogų kaip asmenybę?

Pirmiausia – žinios. Antra – pažintys su naujais žmonėmis, kurie gyvenime gali tapti autoritetais ir kelrodžiais.

 

Koks turi būti mokytojas, kad būtų galima sakyti, jog jis dirba sėkmingai?

Gerbiantis save ir kitus, vertinantis savo darbą. O svarbiausia – suvokiantis, kad jo darbas yra išskirtinis arba prestižinis, kaip dabar madinga sakyti!

 

Dėkoju už pokalbį, linkėdama būti mokiniams autoritetu ir nepamesti savojo kelio…

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.