Daug mažų širdelių plakė vienu ritmu…

„Pasaulyje nėra didesnio turto už draugystę ir nuoširdų bendravimą.“

(Kanadiečių sėkmės mokytojas Johnas Kehoe)

Kovo 27-ąją Panevėžio kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinės mokyklos (PKNPM) 2–4 klasių mokiniai, lydimi manęs, mokytojos Laimutės Lazdauskienės, bei mokytojos Gitos Gižienės, skubėjo į Panevėžio r. Velžio gimnaziją, kurioje vyko baigiamasis projekto „Draugystės ratas“ renginys. Liūdnai skamba žodis „baigiamasis“, kai trejus metus iš eilės rezgėsi glaudi draugystė tarp mokinių, mokytojų, mokyklų, kai virpančia širdimi laukėme svečių patys, kai pakilia nuotaika, pilni įspūdžių, dažnai ir apdovanoti saldžiais prizais grįždavome iš bendrų renginių. O jų buvo labai daug… Todėl per baigiamąjį renginį scena mirgėjo nuo nuotraukų, kuriose vaikai atpažino save ir draugus, prisiminė drauge švęstas šventes.

Prieš trejus metus į projekto veiklas įsitraukė dešimt Panevėžio miesto ir rajono mokyklų. Baigiamajame renginyje dalyvavo aštuonios projekto dalyvės, kurios nepabūgo kitokių draugų, kurios suprato ir priėmė mus, kalbančius kitaip, tik ta pačia širdies kalba, kurios laukė susitikimų su senais naujais draugais. Į sceną kilo ir PKNPM mokinės – ketvirtokės Miglė Tamonytė ir Edita Gižaitė bei trečiokė Tina Lučinavičiūtė. Jos buvo ramios, jautėsi laisvai ir saugiai, nes aplink matė jau pažįstamus veidus, žinojo, kad bus suprastos ir nulipant nuo scenos jas palydės ne plojimai, o pakeltų rankų jūra. Vaikai deklamavo, dainavo, šoko. Nuskambėjo paskutiniai tarpmokyklinio projekto „Draugystės ratas“ akordai, išdalytos padėkos, padaryta paskutinė bendra nuotrauka. Laikydama rankose trapius gėlių žiedus, sunkiai rinkau padėkos žodžius projekto sumanytojoms ir organizatorėms – Panevėžio r. Velžio gimnazijos logopedei ekspertei Rimai Juškienei-Bartkei ir Panevėžio „Šviesos“ specialiojo ugdymo centro Švietimo pagalbos ir konsultavimo skyriaus vedėjai Rasai Ramanauskienei. Šios šaunios moterys privertė daug mažų širdelių plakti vienu ritmu, nuoširdžiai Joms ačiū. Dėkojame visiems mokytojams, prisidėjusiems prie projekto įgyvendinimo, savo iniciatyvomis įkvėpusiems mus ir mokinius geriau vieniems kitus pažinti bei dalytis vidiniais turtais.

Renginys baigėsi, bet skirstytis visai nesinorėjo. Ne tik pagalvojome, bet ir pasakėme, kad taip gražiai užsimezgusi draugystė turi tęstis, kad mums trūks jau įprastais tapusių susitikimų, todėl nesakėme sudie, sakėme – iki kitų susitikimų!

+12

0