Daug ką su mokiniais galima padaryti minimaliomis sąnaudomis

Asta Girnienė – Lietuvos aklųjų bibliotekos Ukmergės padalinio vyriausioji bibliotekininkė. Iniciatyvi, vietoje nenustygstanti moteris ne tik populiarina knygas ir skaitymą, bet ir aktyviai prisideda prie Ukmergės rajono mokinių ugdymo.

Apsilankymų nauda – dvejopa

 

Bibliotekininkė sako, kad darbui su Ukmergės rajono mokyklų vaikais atiduoda labai daug savęs, nes čia mato didžiulę prasmę. Vaikai, atvykę į biblioteką, ne tik iš arti susipažįsta su neregių pasauliu, bet ir rengia įvairius projektus: „Sakau rajono pedagogams: turime tokią biblioteką, išnaudokime ją kiek įmanoma. Siūlykite įvairias veiklas – viską, kas mano jėgoms, padarysiu su minimaliomis sąnaudomis. Man pakanka noro dirbti, kurti, taip pat ir fantazijos.“

Ypač daug mokinių bibliotekininkė sulaukdavo praėjusių mokslo metų pabaigoje. „Visi skundėsi – birželis, karšta, nėra ką veikti, vaikai alpsta. Tada mokyklų pedagogai, sužinoję apie mano veiklą, susisiekė ir paklausė: gal galite pagelbėti? Pasakiau – veskite visus pas mane, veiklų užteks“, – šypsosi Asta.

 

Jos teigimu, net didžiausias padaužas paauglius veiklos aklųjų bibliotekoje sužavi. „Visi meta išmaniuosius telefonus į šalį ir klausosi. Parodau jiems, kaip atrodo aklam vaikui skirtas vadovėlis, vaikiška knygelė, taktiliniai leidiniai, neregiams skirti paveikslėliai. Edukacinė programa įprastai trunka valandą, bet kai kada susidomėję vaikai užsibūna ir gerokai ilgiau“, – dėsto bibliotekininkė.

Mokiniai per užsiėmimus mokosi vaikščioti su baltąja lazdele, susipažįsta su Brailio raštu, sudarytu iš šešių taškų kombinacijų. A. Girnienė sako į panašias ekskursijas žiūrinti labai rimtai – vaikai po užsiėmimų išsineša svarbią žinią, kad tarp mūsų yra ir kitokių, specialiųjų poreikių turinčių žmonių, taip pat – įstaigų, kur galima rasti netradicinių, įdomių veiklų. 

Atsiranda įdomūs kūriniai

 

Fantazijos nestokojanti Asta bet kurio amžiaus vaikams – nuo darželinukų iki vyriausiųjų – gali pasiūlyti daug nauja, originalaus. Praėjusiais mokslo metais su vienos iš mokyklų septintokais drauge nusprendė sukurti knygą liečiamais paveikslėliais nematantiems vaikams. Pasirengimo procesas užtruko: visi kartu rinko knygai reikalingas medžiagas, svarstė, kokios tiktų rankomis skaitantiems neregiams vaikams.

„Pasirinkome istoriją apie tris paršiukus, taigi reikėjo sukurti tris skirtingus namelius. Vieną gaminome iš šiaudų, kitą – iš skiedrų, trečią – iš nuo ledų likusių pagaliukų. Buvo svarbu parinkti tokias medžiagas, kurios nesužeistų skaitančiųjų rankomis pirštų. Dalį reikalingų medžiagų parūpino mokiniai. Knygelės tekstą pritaikėme patys, stengėmės, kad jo būtų kuo mažiau. Ant viršelio surašėme ir visus knygelės autorius“, – šypsosi Asta.

 

Didelį įspūdį A. Girnienei paliko darbas su jaunuoliais, besimokančiais pagal produktyviojo mokymo programas. „Mokymosi esmė – trys dienos mokykloje, dvi dienos praktikos, kur galima „pasimatuoti“ skirtingas profesijas. Viena iš vietų, kur šie mokiniai lankosi, – mūsų biblioteka. Priėmiau juos su mielu noru. Sulaukiu fantastiškų, labai kūrybingų vaikų“, – dėsto bibliotekininkė.

Mokiniams ji pasiūlė skirtingų veiklų. Kūrybingieji kartu su bibliotekininke rengė originalias knygas, tiems, kurių šis darbas netraukė, moteris surado kitos veiklos: nurašyti knygas, suvesti naujus kūrinius į bibliotekos kompiuterinę sistemą.

 

Idėja užsiėmimams su besimokančiaisiais pagal produktyviojo mokymo programas bibliotekininkei kilo apsilankius Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. „Ten susipažinau su labai įdomiu projektu, pavadintu „Knygos lagaminuose“. Sename lagamine – ne tik knyga, bet ir daiktai, susiję su joje pasakojamomis istorijomis, primenantys vienokias ar kitokias siužeto linijas. Užsidegiau ką nors panašaus sukurti ir pas save“, – pasakoja Asta.

Senų lagaminų Ukmergėje, žinoma, neatsirado. „Nusprendžiau projektui panaudoti senas, nebereikalingas, nurašytas Brailio rašto knygas. Iškarpėme storus Brailio rašto lapus, padarėme viduje savotišką dėžutę. Pasiūlau vaikams – vizualizuokite pasakojimą, kurkite patys mylimą knygelę. Buvo įdomu stebėti, kaip atsiranda įdomūs, originalūs kūriniai“, – kalba pašnekovė.

 

Mokiniai rinkosi Hanso Kristiano Anderseno pasakas, kartu svarstė, kas galėtų būti knygoje-lagamine pasakoje „Mergaitė su degtukais“. Kai kurie kūrė eilėraščius, piešė.

A. Girnienė sako suteikusi mokiniams daug kūrybos laisvės: „Ypač sužavėjo Rapolas – labai kūrybingas ukmergiškis, jūrų skautas. Nenuostabu, kad jis pasirinko Aloyzo Každailio knygą „Laivai ir jūrininkai“. Knygai-lagaminui jis išlankstė iš popieriaus laivelį, gamino paukštukus. Jo sumanymas – atsiverčiantys, patrauklūs paveikslėliai. Mokymosi problemų turintis vaikas nuoširdžiai įsitraukė į kūrybos procesą, net bandė kurti baltąsias eiles.“

 

Bibliotekininkė šypsosi, kad su šiais mokiniais teko padirbėti ir psichologe. Buvo tokių, kurie norėjo išsipasakoti, pasidalyti skaudžiomis gyvenimiškomis istorijomis, kurios, pasak Astos, kartais atrodė neįtikėtinos.

„Vis dėlto tai, ką mokiniai pasakoja, lieka tik man – labai bijau sugriauti jų trapų pasitikėjimą. Bendradarbiavimas su šiais vaikais tęsiasi iki dabar. Neatstumiu nė vieno, kuris nori ateiti, pasikalbėti. Nebandau vaikų ir pririšti – paleidžiu, pasidžiaugusi, kad galėjau jiems padovanoti nors kruopelytę gėrio. Visi pas mane besilankantys mokiniai – labai įdomūs, kūrybingi, tereikia tinkamai išnaudoti jų gabumus. Esu įsitikinusi: nederėtų versti mokinio nerti vąšeliu, jei jam įdomūs kompiuteriniai žaidimai. Jei pasėji meilės literatūrai, skaitymui sėklą, anksčiau ar vėliau ateina metas ir Maironiui“, – teigia bibliotekininkė.

 

Autorės nuotraukos

Dirba ir su rizikos grupės šeimomis

 

Praėjusiais metais A. Girnienė, bendradarbiaudama su Ukmergės nestacionarių socialinių paslaugų centru (UNSPC), organizavo kelių valandų per dieną vasaros stovyklą vaikams, besilankantiems UNSPC dienos centre. „Pagrindinis tikslas, kurį užsibrėžiau, – propaguoti skaitymą. Su vaikais, iš anksto pasidaliję vaidmenimis, skaitėme pjeses. Buvo gera žiūrėti, kaip jie įsitraukia į procesą. Kartą, kai pjesės skaitymas baigėsi per anksti, dar buvo likę laiko užsiėmimams, paklausiau vaikų – ką darome toliau? Vienas, sakyčiau, labiausiai išdykęs, atsakė: „Skaitome dar.“ Buvo labai gera tai išgirsti“, – aiškina pašnekovė.

Stovyklos lankytojams, prižiūrimiems socialinės darbuotojos, Asta siūlė ir įvairias viktorinas, visas veiklas rengė pati. „Pusantro mėnesio organizavau užsiėmimus viena, kasdien. Pavargau. Supratau, kad taip yra per sunku, reikia pagalbos. Todėl šiais metais stovyklos rengti nebesiėmiau“, – teigia A. Girnienė.

 

Bibliotekininkė sako, kad visos jos veiklos skirtos tam, kad žmonės atrastų literatūrą, pajustų skaitymo džiaugsmą: „Darbas su vaikais – mano atradimas, mano meilė. Myliu net tuos, kurie per užsiėmimus naršo išmaniajame telefone. Vis dėlto tokių pasitaiko labai retai – visiška dauguma aktyviai įsitraukia į siūlomas veiklas. Labai nudžiungu radusi kurio nors iš paauglių ant stalo paliktą raštelį: „Man patiko“, ir dar su šypsenėle.“

Idėjų – apstu

 

Be šių veiklų, bibliotekininkė randa ir kitų įdomių užsiėmimų – skaito literatūros kūrinius UNSPC Suaugusiųjų dienos centro lankytojams. A. Girnienė stengiasi parinkti žmonėms, turintiems proto negalią, tinkančią literatūrą, skaityti raiškiai. Ji pasidžiaugia, kad centro lankytojams panašūs užsiėmimai labai įdomūs.

Be to, Asta pritraukia skaitytojus itin originalia veikla – mezgimu ant grėblio. Jos teigimu, žmonės, susidomėję netradiciniu rankdarbių kūrimo būdu, atranda ir įgarsintų knygų, literatūros pasaulį.

 

Neseniai Lietuvos aklųjų bibliotekos Ukmergės padalinys dalyvavo antrajame mokytojų piknike „Ukmergė moka mokytis“, kuriame A. Girnienė surengė pamokėlę „Mezgimas ant grėblių“. „Sulaukiau didelio susidomėjimo, buvo daug pokalbių, kilo naujų idėjų. Mokytojų piknikas – gera proga viešai pristatyti padalinio paslaugas, parodyti, kokias veiklas ir kaip plačiai galima vykdyti. Rudeniui suplanuota dar bent keletas naujų, prasmingų susitikimų“, – sako bibliotekininkė.

Pasak jos, labai svarbu, kad per renginį ji turėjo galimybę pasidalyti žiniomis ir pranešti mokytojų bendruomenei apie savo veiklas bei naujas galimybes mokiniams.

 

Dar vienas A. Girnienės užsiėmimas, džiuginantis tiek vaikus, tiek suaugusiuosius, – vąšeliu nertos lėlės. Asta jau sukūrė dvidešimt tokių lėlių, pusė jų – su tautiniais Aukštaitijos ir Žemaitijos regionų kostiumais, likusios – įvairių gėlių motyvais. „Džiaugiuosi, kad mano lėlės keliauja į kaimo bibliotekų padalinius, iš vienos vietos į kitą. Lėles kuriu dar tik penktus metus, todėl tai – tik pradžia. Turiu daug minčių ir daug idėjų, pritrūksta tik laiko joms realizuoti“, – sako bibliotekininkė.