Danijoje tėvams leidžiama pasirinkti, kokią mokyklą lankys specialiųjų poreikių turintis vaikas

Nors įtraukųjį ugdymą aktyviai propaguoja Jungtinės Tautos, diegti kokybišką įtraukiojo ugdymo sistemą rekomenduoja įvairios autoritetingos tarptautinės organizacijos, šį kelią kol kas renkasi ne visos Vakarų Europos šalys. Kai kuriose iš jų, pavyzdžiui, Italijoje, visi vaikai mokomi kartu. Vis dėlto kitose šalyse egzistuoja ir specialiosios mokyklos, skirtos specialiųjų poreikių turintiems vaikams.

Kaunietės Ramunės, gyvenančios Danijoje, sūnus Žygimantas lankė vieną iš tokių mokyklų. Mama džiaugiasi, kad vaikinas specialiojoje mokykloje įgijo žinių, kurios jam praverčia savarankiškame gyvenime.

Diagnozuotas retas sutrikimas

 

Ramunė pasakoja, kad sūnus gimė neišnešiotas, jo vystymasis buvo lėtesnis nei kitų bendraamžių. Jau ūgtelėjusiam Žygimantui diagnozuotas Williamso sindromas. Tai – reta liga, su kuria gimsta vienas iš dvidešimties tūkstančių naujagimių. Nors medikų prognozės nedžiugino, mamos pastangos nenuėjo veltui – Žygimantas vaikšto, kalba. Kaip pasidžiaugia Ramunė, šiuo metu – net dviem kalbomis: lietuvių ir danų.

 

Žygimantui diagnozuotas vidutinis protinis atsilikimas, todėl pradėjo mokytis vienoje Kauno specialiųjų mokyklų, lavinamojoje klasėje. „Mano vyras daug metų dirba Danijoje, bet man labai norėjosi, kad sūnus mokytųsi lietuviškoje mokykloje, įgytų tvirtus lietuvių kalbos pagrindus. Todėl į Daniją išvažiavome tik tada, kai jis jau buvo paauglys“, – kalba Ramunė.

Dar prieš kauniečiams persikeliant į svečią šalį, Ramunės vyras nuėjo į savivaldybę, Danijoje vadinamą komuna, ir išdėstė situaciją. „Ten jam pasakė: „Atsivežk sūnų pas mus. Padėsime jam socializuotis, parengsime savarankiškam gyvenimui. Gausite tokią pagalbą, kokios reikės.“ Susikrovėme daiktus ir iškeliavome į svetimą šalį“, – pasakoja mama.

Jei nori, tavo specialiųjų poreikių turintis vaikas gali lankyti bendrojo ugdymo mokyklą, jei ne, gali rinktis specialiąją.

Apsiprato greitai

 

Ramunė pati stebisi, kad Žygimantas Danijoje adaptavosi taip greitai. Lietuvoje baigęs penkias klases, dar nespėjęs pramokti danų kalbos, jis buvo perkeltas į specialiosios mokyklos septintą klasę. „Kasmet vasarą trims mėnesiams važiuodavome atostogų pas tėtį. Per televiziją ten rodo tik daniškus kanalus ir vieną – vaikišką, anglų kalba. Taip mano sūnus per septynerius metus įgijo anglų kalbos pagrindus. Nors pati labai nerimavau, bet sūnus tarp danų bendraamžių puikiausiai adaptavosi, kasdien iš mokyklos namo grįždavo laimingas ir viskuo patenkintas“, – sako pašnekovė.

 

Pasak jos, Danijoje iki šiol veikia daugybė specialiųjų mokyklų, tėvai patys nusprendžia, kokią lankys jų atžala. „Jei nori, tavo specialiųjų poreikių turintis vaikas gali lankyti bendrojo ugdymo mokyklą, jei ne, gali rinktis specialiąją. Žygimanto klasėje mokėsi vaikas, kurio intelektas buvo normalus, bet jis turėjo klausos problemų. Niekas tokiam mokinio pasirinkimui neprieštaravo. Mokykloje, kurią lankė Žygimantas, mokėsi įvairias negalias turintys vaikai. Niekas Danijoje tėvų neverčia integruoti savo atžalų į bendrojo ugdymo mokyklas, kiekvienam paliekama teisė rinktis“, – pasakoja Ramunė.

 

Mokykla, kurią lankė Žygimantas, įsikūrusi gamtos prieglobstyje, buvusios fermos pastatuose. „Danijoje labai populiari gyvulininkystė, ten labai daug panašių ūkių. Kai fermos nebenaudojamos pagal paskirtį, jos nenugriaunamos, bet panaudojamos įvairioms kitoms reikmėms. Į atokiau esančią mokyklą vaikus kasdien nuveža mokyklinis autobusiukas, o po pamokų parveža visus atgal“, – aiškina Žygimanto mama.

Mokymo procesas – be prievartos

Svarbiausias specialiojoje mokykloje dirbančių pedagogų tikslas – parengti negalią turinčius vaikus savarankiškam gyvenimui. Čia nesistengiama žūtbūt visiems įkalti matematikos, gramatikos ar kitų dalykų žinių.

 

Ramunė pasakoja, kad į ugdymo procesą nuo pat pradžių buvo įtraukta visa šeima. Tėvai buvo kviečiami į susirinkimus, kur pedagogai iki menkiausių smulkmenų išklausinėdavo, ką vaikai mėgsta veikti, ko nemėgsta, kaip išreiškia emocijas, kaip derėtų reaguoti į jų nuotaikas. Pasak mamos, Danijoje daugiausia dėmesio skiriama tam, kad kiekvienas vaikas mokykloje jaustųsi gerai.

Pramokti danų kalbos Žygimantui nebuvo sudėtinga. Specialiai jam klasėje buvo pakabintas didžiulis stendas su lipnia juosta priklijuotais paveikslėliais ir užrašais po jais. Jei Žygimantas ko nors nemokėdavo paklausti, jis atnešdavo mokytojui paveikslėlį. Po keturių mėnesių vaikas jau galėjo susikalbėti danų kalba.

 

Ramunė sako, kad svarbiausias specialiojoje mokykloje dirbančių pedagogų tikslas – parengti negalią turinčius vaikus savarankiškam gyvenimui. Čia nesistengiama žūtbūt visiems įkalti matematikos, gramatikos ar kitų dalykų žinių. „Žinoma, mūsų vaikus mokė ir skaičių, ir raidžių. Bet ne į tai buvo orientuojamasi. Danijoje laikomasi nuostatos: jei žmogus neišmoks rašyti, jam padės socialinis darbuotojas, parašys raštą už jį. Svarbu, kad vaikas taptų socialus, turėtų kasdieniame gyvenime reikalingų įgūdžių“, – aiškina pašnekovė.

 

Danijoje visada atsižvelgiama į vaiko norus: jei jis nenori lankyti matematikos pamokų, to daryti neverčiama. Užuot sėdėję klasėje, vaikai gali eiti pasivaikščioti, važinėtis dviračiais, riedučiais.

Mokykla, kurioje mokėsi Žygimantas, yra ant jūros kranto, bent pusę laiko mokiniai praleisdavo gamtoje. Per pamokas taip pat būdavo suteikiama nemažai laisvės. „Vieni vaikai piešia, kiti – karpo, lipdo, klijuoja, dirba kompiuteriu. Stengiamasi lavinti kiekvieno kūrybiškumą, išryškinti gabumus“, – aiškina Ramunė.

 

Be to, Danijoje nuo ankstyvo amžiaus ugdomi darbiniai įgūdžiai. Mokykloje visi kartu augina daržoves, patys ravi lysves, nuima derlių, skina, pjausto obuolius, konservuoja, gamina mišraines. Mokoma tų dalykų, kurie gali praversti kasdieniame gyvenime.

Besimokydamas mokykloje, Žygimantas kartu su draugais aplankė nemažai užsienio šalių. Kelionių išlaidas padengdavo tėvai, bet daugiau už nieką mokykloje jiems netekdavo mokėti. „Šiek tiek primokėdavome už sūnaus buvimą pailgintos dienos grupėje, bet ir šis mokestis sudarė vos apie dešimt procentų visos sumos. Likusią dengė vietos komuna“, – mena Ramunė.

Mokykla – be patyčių

 

Žygimanto klasėje mokėsi aštuoni vaikai, su jais nuolat būdavo du mokytojai ir du jų padėjėjai. Lietuviui, kaip užsieniečiui, skirtas atskiras pedagogas, kuris jį nuolat globodavo. „Pamenu tik vieną incidentą iš mokyklos laikų. Žygimantas buvo linkęs kartoti išgirstus žodžius. Kartą du vaikai kalbėjosi tarpusavyje, o jis paskui juodu kartojo žodžius. Vienam vaikų toks elgesys nepatiko, jis piktai užsipuolė sūnų. Žygimantas išsigando, pradėjo verkti“, – pasakoja mama. Pedagogai reagavo žaibiškai, išsyk paskambino tėvams ir pakvietė juos atvykti į mokyklą. Kol tėvai įveikė trisdešimt kilometrų nuo namų, problema jau buvo išspręsta. „Mokytojas sukvietė visus vaikus, susodino ratu, viduryje pasodino Žygimantą. Visiems paaiškino: „Žygimantas yra užsienietis, jam sunku išmokti kalbą, todėl jis kartoja kiekvieną žodį, kurį pasakote. Jis tai daro nepiktybiškai, iš nieko nesišaipo, tiesiog taip jam lengviau įsiminti. Prašau visus Žygimantui padėti.“ Tai suveikė. Nuo tada sūnus niekam neužkliuvo“, – kalba Ramunė.

 

Ji teigia negalinti pasakyti nė vieno blogo žodžio apie danus, jie lietuvių šeimą priėmė kaip savą. „Čia visi draugiški, net nepažįstami žmonės vieni kitiems šypsosi. Gal todėl ir Žygimantas užaugo draugiškas, komunikabilus. Jis gali gatvėje prieiti prie žmogaus, jį užkalbinti, pasisiūlyti padėti. Apie patyčias, pasišaipymą iš sūnaus per aštuonerius metus pamiršome. Tik važiuodama į Lietuvą vėl užsidedu krokodilo šarvą. Čia vis dar girdžiu šnabždesius už nugaros, matau pašaipius žvilgsnius“, – dėsto mama.

 

Specialiojoje mokykloje Žygimantas baigė dešimt klasių, paskui tęsė mokslus toliau. Taip jis įgijo išsilavinimą, kuris Danijoje labai vertinamas. Baigęs mokslus, vaikinas pasirinko darbą užimtumo centre, kur darbuojasi miške, taip pat visada geranoriškai padeda vyresnio amžiaus kaimynams – nupjauti žolę, apkarpyti gyvatvorę ar nudirbti kitus buities darbus.

Laisvalaikiu Žygimantas nemokamai lanko žirgyną, taip pat kineziterapijos užsiėmimus. Pirmadienio vakarais jie eina į klubą, kitomis dienomis – į kino filmus, žaisti boulingo, diskoteką, rankdarbių užsiėmimus, vyksta į gamtą. Taip pat Žygimantas lanko mokyklos draugų klubą, keturis kartus per metus susitinka su buvusiais bendramoksliais, pavakarieniauja, pažaidžia stalo žaidimus, pašoka diskotekoje.

 

Ramunė sako niekada netikėjusi, kad jos dar kūdikystėje nurašytas sūnus kalbės dviem kalbomis, kad, baigęs mokyklą, galės mokytis toliau, įsidarbins. Šeimai tai – didelis stebuklas, kurio jie, gyvendami Lietuvoje, net tikėtis negalėjo.