Būti mama ir mokytoja

Dovilė Šileikytė
,
„Švietimo naujienų“ korespondentė

„Švietimo naujienose“ kalbindami pedagogus jų klausiame apie darbą mokykloje ar ikimokyklinio ugdymo įstaigoje, kartais tik vieną kitą interviu klausimą skirdami šeimai ir laisvalaikiui. Artėjant Motinos dienai sumanėme pasikalbėti su gausios šeimos mama, pasirinkusia mokytojos profesiją, ir paklausti, kuo gyvena mamos, kurios ne tik namuose, bet ir darbe visą savo dėmesį skiria vaikams. Kreipėmės į Gausių šeimų asociaciją, kuri pasiūlė nuvykti į Molėtus ir susitikti su Rasa ČEKUOLIENE. Į Molėtų gimnaziją atvykau saulėtą ir šiltą pavasario rytą. Kol aplink pamokų ir pertraukų ritmu vyko kasdienis mokyklos gyvenimas, mudvi su pašnekove tuščiame geografijos kabinete gėrėme arbatą ir kalbėjomės. Gėrėjausi mokytojos pasakojimu apie šeimą, siekį nuolat mokytis ir tobulėti, atiduoti save kitiems ir matyti tame prasmę.

 

Molėtų gimnazijoje dirbanti geografijos mokytoja R. Čekuolienė su vyru augina tris sūnus: trylikos Žygintą, vienuolikos Žeimantą ir šešiametį Rytautą (vardus tėvai išrinko pagal tėčio ir mamos vardų pirmąsias raides). Abu su vyru užaugo keturių asmenų šeimose: pašnekovė su broliu, jos vyras – su seserimi. Moteris nuo mažens pavydėdavo tiems, kurie turi daugiau sesių ir brolių – atrodydavo, kad jiems linksmiau. Sukūrusi šeimą pora norėjo turėti ne vieną ar du, o daugiau vaikų. R. Čekuolienė žavisi gausiomis šeimomis, jai gražu, kai į tėvų namus suvažiuoja vaikai su šeimomis, atsiranda anūkų – tada kiekvienas susitikimas atrodo kaip tikra šventė. „Aš irgi taip norėčiau… Ruoštis, laukti, juk paaugę išvyks studijuoti. Turime tris vyrukus, todėl prie mamos turbūt neliks. Juokiamės, kad norėjome mergaitės, bet Dievas iš mūsų pasijuokė – davė mergaitę, tik perkeltine prasme – berniuką, kurio ženklas – Mergelė. Su mergaitėmis mums kažkaip nesiseka. Sakiau, nors katytę pasiimsiu namo. Bet planas nepavyko, net ir mūsų gyvūnai – katinas ir šuo – yra vyriškos giminės. Galiu sakyti, kad esu viena tarp penkių“, – juokaudama pasakojo pedagogė.

 

Moteris svarstė, kad nežinotų, ką daryti, jei neturėtų vaikų… Studijuodama socialinės pedagogikos magistrantūroje ir pasirinkusi socialinių institucijų vadybos šaką, turėjo įvairių minčių, planų kurti šeimynas ir panašiai, bet susilaukus savo vaikų tokių planų nebeliko. Kai būdama studentė R. Čekuolienė nuvažiuodavo pas pažįstamus, turinčius mažų vaikų, su jais pašnekovei būdavo gera. Po studijų kelias dienas per savaitę pedagogė pusantrų metų dirbo vaikų darželyje – eidavo į darbą su džiaugsmu ir grįžusi nejausdavo įtampos.

Esame pripratę prie šurmulio ir klegesio namuose, jei su vyru anksčiau grįžtame iš darbo ir mums trūksta šurmulio, tada be žodžių tik susižvalgome ir važiuojame pasiimti vaikų, kad kažką nuveiktume.

 

Sunkiausia ir skaudžiausia būna tada, kai vaikai suserga – ypač jei netikėtai, pavyzdžiui, ryte prieš darbą. Pašnekovė džiaugiasi vyro, kuris dažnai imdavo nedarbingumą, pagalba: abu nuspręsdavo, kuris tą dieną gali likti su vaikais, kurio laukia svarbesni darbai. Molėtuose gyvena seneliai, kurie padeda, jei nėra kitos išeities, bet kiek įmanoma vyras su žmona stengiasi suktis patys, vaikus visada visur imti kartu. Buvo momentų, kai turėjo auklę. Geriausia, kai vaikai sveiki, tada galima planuotis dieną, ramiai eiti į darbą, nebent sulauksi skambučio: „Mama, pamiršau tą ir aną.“ Arba jau beveik pasiekus kelionės tikslą išgirsti, kad kažkuris pamiršo sportinę aprangą (nors vakare tvirtino, kad viską pasiruošė). O laikas spaudžia. Skubi atgal, turi suspėti. Mažasis užaugo būdamas mašinoje, krepšyje, kol mama vyresniuosius išvežiodavo į mokyklą, darželį – jam tai buvo įprasta ir įdomu. Jei galėdavo likti su tėčiu, nustebdavo, kodėl jam nereikia važiuoti, o pamatęs besiruošiančius eiti iš namų vyresniuosius, pats atsinešdavo batukus. Mamai buvo sunku visur spėti, tekdavo anksčiau keltis. Vienu metu vyras dirbo Vilniuje, tad ji visus vežiodavo, gyveno ant ratų. Sako, kad tada visur spėdavo, dabar turbūt taip nebesugebėtų. Gerai, kad vaikai jau paaugę ir Molėtuose nedideli atstumai, nes sunku visus išvežioti į būrelius: vienam į šokius vieną valandą, kitam kitą, vienam menai, trečiam futbolas. Vidurinysis pasirinkęs daug užsiėmimų, bet kai nori, susiderina: lanko šokius, futbolą, dainavimą, menus. Laikas sutampa, todėl susitaria su mokytojais ir eina vieną pirmadienį į futbolą, kitą į dainavimą. Taip gerą pusdienį pravažinėjus, visi grįžta vakare, reikia gaminti vakarienę, jei paprašo, padėti vaikams mokytis, taisyti mokinių darbus, guldyti vaikus ir miegoti. „Kartais tik prisimeni, kad reikia pamiegoti, išmoksti ir nemiegoti, be viso to neužauginsi vaikų“, – šypsodamasi sakė trijų berniukų mama.

 

Laisvalaikį šeima dažniausiai leidžia sodyboje, nes visiems penkiems kur nors toliau išvažiuoti sunku… Džiaugiasi, kai su vaikais nuvyksta prie jūros – stengiasi vasarą išvažiuoti nors 3–4 dienoms. Kai išvažiuoja kartu, tada visiems ramu: tėvai nieko nepalieka atsakingo, patys atsako už vaikus. O keliauti automobiliu šiems patinka: kur nors toliau važiuodami broliai ir dainuoja, ir netgi šoka – taip, sėdėdami ir prisisegę saugos diržais. Matyt, viskas įmanoma, jei tik yra noro ir gera kompanija. Šeimai norėtųsi dažniau nueiti į kino teatrą ar kavinę, bet tai kainuoja, o ir Molėtuose jų nelabai yra, reikia kažkur važiuoti… Sodyboje visi kažko griebiasi: žaidžia, randa užsiėmimų, siūlosi padėti tėvams, atitrūksta nuo kompiuterių, daugiau pabūna gryname ore, tada ir pabendraujama daugiau, nereikia televizoriaus.

 

Pasak R. Čekuolienės, požiūris į daugiavaikes šeimas Lietuvoje dažnai nėra teigiamas – priešingu atveju galbūt tokių šeimų būtų daugiau. Gausių šeimų asociacijoje, kuriai priklauso Čekuoliai, sutinkamos šeimos yra tokios, iš kurių tik mokytis ir mokytis. Tokioms šeimoms trūksta nuolaidų, pavyzdžiui, kino teatruose, kai kuriuose būreliuose. „Mes turime tik tris vaikus, esame tokia pati šeima kaip ir visos kitos, o atvykus į reabilitacijos centrą išgirstame: „Ko jūs čia kaip čigonų taboras atvažiavote?“ Juk mokame mokesčius, mūsų vaikai turi teisę… Tikrai skaudu“, – piktinosi moteris. Gausių šeimų asociacijos nariais Čekuoliai tapo neseniai, pagrindinis narystės tikslas – galimybė su vaikais nuvažiuoti į vieną kitą koncertą ar išvyką. Su Gausių šeimų asociacija teko važiuoti į pajūrį, susipažinti su šeimomis iš Šiaulių ir kitur, auginančiomis vidutiniškai po 5 vaikus. „Susibendravome, pamatėme, kad šeimos gražios, tėvai deda visas pastangas, džiaugiasi ir mato prasmę – jomis verta didžiuotis. Iš šių šeimų daug reikėtų pasimokyti, aš turbūt taip nesugebėčiau. Mūsų vaikai susidraugavo, skirtingas amžius nebuvo kliūtis“, – kalbėjo mokytoja.

Didelėje šeimoje visada esi laukiamas

 

„Esame pripratę prie šurmulio ir klegesio namuose, jei su vyru anksčiau grįžtame iš darbo ir mums trūksta šurmulio, tada be žodžių tik susižvalgome ir važiuojame pasiimti vaikų, kad kažką nuveiktume. Nebemoku gyventi tyloje, jeigu kurį laiką būnu viena, man liūdna, niūru, būtinai turiu kur nors išeiti“, – pasakojo pedagogė.

Šeimoje sūnūs mokomi, kad geriausi draugai yra broliai, tėvai, kuriais labiausiai gali pasitikėti, o draugus laikui bėgant atsirinks – visais pasitikėti negalima.

 

Pasak mokytojos, didelės šeimos privalumai – visada esi laukiamas, kai grįžti, visi tave pasitinka. Atrodo, vaikai ir pykstasi, pasimuša (pati prisimena, kad mušdavosi su broliu), bet tik pasakius pastabą, kaipmat susitaiko. Gera, kai gali jiems suteikti gerų įspūdžių, kai nuperki ilgai lauktą daiktą, matai laimingą vaiką, jo dėkingumą, kai vaikas nebijo išsikalbėti, džiaugiasi kiekviena akimirka. Gera, kai gali įgyvendinti kad ir nedidelį vaikų norą, suteikti jiems malonumą, ne vien tik liepi mokytis arba sakai „neturiu pinigų, negaliu tavęs nuvesti“. Laimingos vaikų akys, kai jie, pavyzdžiui, apsilanko delfinariume, viską atperka ir nieko daugiau nebereikia. Tada namuose tvyro kitokia nuotaika, grįžę visi kartu kuria ateities planus.

 

Gera, kai vienas kitu pasirūpina, vienas dėl kito išgyvena. Šeimoje sūnūs mokomi, kad geriausi draugai yra broliai, tėvai, kuriais labiausiai gali pasitikėti, o draugus laikui bėgant atsirinks – visais pasitikėti negalima, gali tekti skaudžiai nusivilti. Jeigu vienas nusprendžia eiti į gimtadienį, kiti nekantriai laukia grįžtančio, stebisi, kaip dabar brolio nekvies? R. Čekuolienė šypsodamasi pasakojo, kad ragina vaikus pratintis būti atskirai, nes nebus visada kartu, ateis laikas, kai turės drauges – kiekvienas savo, juk neis visi kartu į pasimatymus, draugėmis dalytis nereikės. Vaikai vieni kitus moko eilėraščių, dainelių, skaityti – mažasis jau skaito, po truputį skaičiuoja, nuolat nejučia kažko išmoksta, seka brolių pavyzdžiu, randa kalbą su vyresniųjų brolių draugais. Žino, kaip vieni kitiems geriau pateikti informaciją, kad įsimintų. Mama sako, kad taip net nemokėtų.

 

Pašnekovė teigė, kad vaikai, turintys daugiau brolių ir sesių, jaučia už juos atsakomybę, linkę dalytis, jiems negaila ką nors paskolinti. Jeigu ji išeina su kuriuo nors vienu į parduotuvę, nuperka gardumyną – „reikia paimti visiems“, jeigu iš gimtadienio parsineša vieną saldainį, būtinai visi pasidalija, jei reikia, palaukia, kol sugrįš broliai – nesvarbu, ar iki vakaro, ar savaitę, jei kažkuris išvažiavęs į stovyklą – tokiu atveju skanumynas padedamas į šoną ir kantriai laukia. Jei vienas iš brolių darosi arbatą sau, būtinai darys ir kitiems. Vaikai pripratę būti savarankiškesni, supratingesni, rūpestingi: būna, kad mama darbe, o kažkuris iš vaikų paskambinęs pasako, kad brolis turi kokį rūpestėlį, bet pats pasipasakoti nenori, mamos pagalba ar patarimas būtų ne pro šalį. Tokius dalykus ji pastebi ir kaip mokytoja. Savų vaikų neprašo auginti brolių, kad ateityje tai neatbaidytų noro turėti didelę šeimą, bet jie dalijasi darbais, yra organizuoti. Jiems lengviau bendrauti, užmegzti pokalbį: mažasis, pamatęs policininką ar kleboną, klausia, ar gali nueiti su juo pasisveikinti. Galbūt tame slypi ir dėmesio troškimas – visiems vienu metu tėvai jo suteikti negali.

 

R. Čekuolienė mano, kad jeigu turėtų tik vieną vaiką, tikriausiai galvotų, jog padarė labai daug klaidų, gimus antrajam jas atitaisinėja, kažko nebedaro, trečiasis tarsi savaime užauga. „Kartais žmonės mano, kad jei šeimoje yra 3–4 vaikai, turbūt joje sunki finansinė situacija, bet čia pasitvirtina pasakymas: „Dievas davė vaiką, duos ir duonos“, tai tikrai nėra problema. Susimąstai apie ateitį, juk reikės į mokslus išleisti – vis tiek kažkokiu būdu išleisi, jei ieškosi sprendimo būdų, juos rasi. Nelabai suprantu tokių žmonių, kurie nenori turėti vaikų ir sako: „Su jais reikės dalytis, nesąmonė, mes į kelionę neišvažiuosime“, džiaugiuosi, kai kur nors važiuojame visi kartu“, – sakė mokytoja.

Būti mokytoju – tai gyvenimo būdas

 

Pašnekovė užaugo Molėtuose, į kuriuos grįžo baigusi studijas. Ir dėl šio savo sprendimo visai nesigaili. Jau 17 metų čia dirba mokytoja. „Per klasės susitikimą po 5–10 metų gavome lapelius, kuriuose baigdami mokyklą rašėme, kuo būsime ateityje, vienas iš mano pasirinkimų buvo mokytojos profesija. Mačiau gerų pavyzdžių – mokytojų, kurie turėjo savo vidinį pasaulį, mokėjo pritraukti. Tokie buvo lietuvių kalbos, matematikos mokytojai. Visada žavėdavausi jais. Sekėsi matematika, todėl kartą mokytoja paklausė: „Tai galvoji būti mokytoja ar ne?“, atsakiau: „Žinokite, gal ir galvoju.“ Pedagogė pasiūlė pabandyti ir ištaisyti klasės draugų atliktas užduotis. Sėdėjau kartu su mokytoja, taisiau tuos darbus ir man buvo taip gera, įdomu…“ – į mokyklos laikus mintimis grįžo pašnekovė. Moteris įstojo į tuometinį Vilniaus pedagoginį ir Vilniaus universitetus, pasirinko pastarąjį, čia baigė bakalauro ir magistro laipsnio studijas. Pirmąjį darbą susirado Molėtų rajono kaimo mokykloje, privalumas čia buvo nedidelis mokinių skaičius klasėse, bet pradžia atrodė sunki, buvo baisu, paskui tapo įdomu, greitai gavo pasiūlymą dirbti dar vienoje mokykloje, paskui trečioje – vienu metu per savaitę mokytoja apvažiuodavo keturias kaimo mokyklas, nuo Molėtų nutolusias 10, 12, 15, 25 km atstumu. Iš pradžių važiuodavo autobusais, vėliau savo automobiliu, bet abiem atvejais retkarčiais nutikdavo taip, kad „pagaudavo“ save mąstančią, į kurią pusę, kurią mokyklą šiandien važiuoti. Kartais tekdavo anksti keltis, jausti nuovargį, kelionėms reikėdavo aukoti didelę dalį atlyginimo, vėliau gimė vaikai, tad važinėti tokius atstumus darėsi sudėtinga. Laikui bėgant mokytoja gavo pasiūlymą dirbti Molėtų gimnazijoje, kuri vėliau tapo vienintele darboviete.

 

Jolantos Liubeckaitės nuotraukos

 

Mokykloje pašnekovei sekėsi visai neblogai, tad kodėl pasirinko būtent geografiją, o ne kurį nors kitą dalyką? Šis mokslas sekėsi, kuo toliau, tuo būsimai mokytojai darėsi vis įdomesnis, ypač pradėjus studijuoti. Mokykloje turėjo griežtą geografijos mokytoją, kuri pasakodavo įspūdžius iš kelionių. Pašnekovė manė, kad būdama šio dalyko mokytoja daug žinos, daug pamatys. Ypač džiugina, kai vaikai pasako, kad anksčiau geografijos nelabai mėgo, o dabar pradeda suprasti, jiems tampa įdomu. Tai toks mokslas, kuriame atsiranda vis naujų dalykų, todėl mokytoja yra priversta nuolat mokytis, ieškoti atsakymų, diskutuoti su mokiniais. Pedagogė priklauso geografijos mokytojų asociacijai, nes rajone nėra daug mokytojų, prisiimančių atsakomybę, tad tenka tarpininkauti. Anksčiau didelių darbų nesiimdavo, remdamasi tuo, kad nedideli vaikai, o dabar jau po truputį galima imtis didesnių darbų, judėti į priekį. Kai pašnekovė baigė studijas ir dirbo keliose kaimo mokyklose, pasidarė per maža veiklos, norėjosi geriau pažinti vaikus, todėl vėl stojo mokytis į Vilniaus pedagoginį universitetą. Tuo metu ji dar tik mokėsi vairuoti, todėl į Vilnių važiuodavo autobusais, namo grįždavo paskutiniuoju, šiam sugedus ar neatvažiavus, tekdavo skambinti vyrui, kad atvažiuotų iš Molėtų pasiimti.

 

R. Čekuolienė sako, kad mokytojo darbas – tai gyvenimo būdas. Tuo gyvena ir darbe, ir namuose, todėl kartais laiko ir dėmesio pritrūksta saviems vaikams. Mintys nuolat kartu su mokiniais. Atrodo, ir rankos nusvyra, pervargsti, galbūt mokiniams atrodai blogas – visokių dienų būna, bet kitą rytą ateini geros nuotaikos ir vėl viskas gerai. Gera gatvėje sutikti vaikus, kuriuos kadaise mokė, jie pedagogę prisimena, sako, kad tai, ko ji išmokė, gyvenime buvo reikalinga, aplanko, paklausia, kaip sekasi, patys pasipasakoja.

Mokytojo darbas – ne tik mokykloje

 

Mokytojos kasdienybė tokia, kad nuolat reikia ruoštis pamokoms, taisyti darbus ir vaikams sakyti, kad palauktų, nes mama dar turi darbo. Būna, kad ruošiasi pamokoms, mažesnis vaikas sėdi ant kelių, vyresnieji ateina, pažiūri, klausia: „Gal ir aš galėčiau pataisyti?“, „Jeigu testai, galiu padėti?“, bet pašnekovė sako, kad savo darbų kitiems neduoda. Kol mama užsiėmusi, tėtis arba vyresnysis sūnus užsiima su jaunesniais broliais. Tada moteris jaučiasi truputį geriau, bet vis tiek jaučia kaltę prieš vaikus, graužiasi, kad negali jiems skirti dėmesio tiek, kiek norėtųsi – vakarais mama dažniausiai užsiėmusi, todėl šį laiką tenka kompensuoti per vasaros atostogas.

 

Seminaruose įgytas pedagogines žinias mokytoja pritaiko ir šeimoje, bendraudama su savo vaikais, o atėjusi į mokyklą kartais ima matyti įvykius mamos akimis: galbūt kiek per jautriai, kartais „parsineša“ namo tokių dalykų, kad ir paverkia, išgyvena dėl mokinių. Juk būna visokių situacijų… Kartais į mokinį žvelgia atlaidžiau – mano, kad daug kam pasitaiko tokių akimirkų, nors, aišku, darbe stengiasi būti griežtesnė, o namie – šiek tiek atlaidesnė. „Nešu už juos atsakomybę ir man kiekvienas yra asmenybė, atrodo svarbus. Kaip norėčiau, kad mano vaikas mokykloje būtų svarbus, taip elgiuosi ir su kitais. Kai vaikas džiaugiasi, man gera. Kiekvieną reikia mokėti prakalbinti: jie skirtingi, klasė yra kaip didelė šeima“, – pasakojo pašnekovė.

 

Ar vaikai nepriekaištauja, kad mama neskiria pakankamai dėmesio, vėl prapuolusi prie sąsiuvinių? Dabar dar nepasako, bet mokytoja įtaria, kad ateityje gali pasakyti. Kol kas tik: „Mama, ar gali?“, „Palauk, tuoj“. Darbus taisyti stengiasi vaikams užmigus arba labai anksti ryte – tada keliasi apie pusę keturių, ketvirtą.

Vyriausiasis sūnus greitai ateis mokytis į gimnaziją, todėl klausiu apie mokytojų vaikus, besimokančius toje pačioje mokykloje, kurioje dirba mama arba tėtis. Pašnekovė atsako, kad sūnaus klasės auklėtoja tikrai nebus, dalyką turbūt dėstys, nors tai nėra labai gerai. Dažnai mokytojų vaikai yra per daug matomi, tarsi po didinamuoju stiklu. Ne iš vieno kolegos pedagogė yra girdėjusi, kad tokiu atveju pedagogai dažnai sako, jog mokytojo vaikas kažko nepadarė. Mokytojai stengiasi patys dalyko savo vaikams nedėstyti, bet jeigu taip nutinka, reikia prieš tai nuteikti, kad namuose esi mama (galbūt dar prireikus per pertrauką), o pamokoje tampi mokytoja, stengiesi išlaikyti atstumą, vaikas irgi nenori parodyti, kad mama mokytoja – juk kaip čia mokytojo vaikas kažko nepadarys ar bus išdykęs. Kyla klausimas, kaip vertinti savo vaiką, jei jis tikrai viską moka? Negali jam nerašyti aukščiausio įvertinimo, o juk kiti gali manyti, kad piktnaudžiauji „tarnybine padėtimi“. Visiems geriau, kai vaikas mokosi pas kitą mokytoją.

 

Nors mokytoja ir per susitikimą, ir pirmąjį pokalbį telefonu tvirtino, kad nei ji, nei jos šeima nėra kažkuo išskirtinė, greičiau tradicinė – juk vaikai tik trys (kaip ten sakoma, mamai, tėčiui ir Lietuvai?), o kitose ir po penkis auga, manau, kad kaip tik tokios šeimos mes ir ieškojome. Turbūt kiekviena mokytojaujanti mama straipsnyje atpažins dalelę savęs.

Griežtai draudžiama svietimonaujienos.lt paskelbtą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, socialiniuose tinkluose, perkurti ar platinti kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti svietimonaujienos.lt kaip šaltinį.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *