Auklėtoja dirbanti Irena Jakonienė: stengiuosi vaikams atstoti mamą

Irena Jakonienė dirba Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro Neformaliojo švietimo ir socializacijos skyriuje. Auklėtoja metodininkė jau trisdešimtus metus rengia gyvenimui regos sutrikimų turinčius vaikus. „Didžiausias užmokestis už darbą – tavęs nepamirštantys buvę auklėtiniai. Džiaugiuosi, kad jie vis paskambina, pasiteirauja, kaip sekasi, sveikina įvairių švenčių proga, mini geru žodžiu“, – sako Irena.

Tiki darbo prasme

 

I. Jakonienė baigė Vilniaus valstybinį pedagoginį institutą, rusų kalbos ir literatūros bei auklėjamojo darbo metodikos specialybę. Iš pradžių Trakų 2-ojoje vidurinėje mokykloje dėstė rusų kalbą, vėliau, persikėlusi gyventi į Vilnių, įsidarbino tuometėje Antano Jonyno aklųjų ir silpnaregių internatinėje mokykloje.

 

„Iki tol neturėjau nieko bendra su regos sutrikimų turinčiais vaikais. Tiesą pasakius, nebuvau mačiusi aklo žmogaus, nežinojau, kaip su juo bendrauti. Skaičiau daug specialiosios literatūros, kalbėjausi su didelę patirtį turinčiais žmonėmis, lankiau įvairius kursus. Išmokau Brailio raštą, kaip vedžioti neregius, kaip su jais elgtis viešosiose vietose, kaip pagelbėti neregiams ar silpnaregiams kino teatre, viešajame transporte ir pan. Auklėtojo darbe reikia išmanyti labai daug. Teko mokytis pagrindinių dalykų“, – dėsto Irena.

Pirmosios dienos naujojoje darbovietėje auklėtojai buvo itin sunkios. Vaikai, su kuriais jai teko dirbti, turėjo ne tik regos, bet ir intelekto negalią. „Jau pirmąją dieną parėjusi namo pagalvojau –tikriausiai neištversiu, dirbti negalėsiu. Kai ateina naujas žmogus, vaikai visada bando nusistatyti ribas, kaip su juo elgtis – reikia klausyti ar ne, galbūt galima tiesiog pabėgti ir pasislėpti. Teko įdėti nemažai pastangų, kol pradėjome suprasti vieni kitus. Tada viskas pasikeitė iš esmės“, – pasakoja auklėtoja.

Stengiasi atstoti mamą

 

Pašnekovė sako, jog dirbti su vaikais – jos pašaukimas: „Dar prieš tapdama pedagoge, visada įsivaizdavau: jei atiduosi vaikams širdį, meilę, rūpestį, sulauksi tokio pat atsako. Žinoma, taip būdavo ne visada, teko susidurti ir su kitokia realybe. Vis dėlto, kito darbo dirbančios savęs neįsivaizduoju. Džiaugiuosi, kad pavyksta rasti raktą kone į visų vaikų širdis“.

 

Anot Irenos, vaikams, besimokantiems internatinėje mokykloje, atskirtiems nuo tėvų, reikia itin daug dėmesio. Ypač mažiesiems, kuriems sunku be mamos, tėčio, artimųjų. Daug nerimo patiria ir tėvai, palikdami vaiką toli nuo namų. „Pati esu mama, todėl stengiuosi įsivaizduoti, kaip mano vaikas jaustųsi svetimoje vietoje, tarp svetimų žmonių? Kur kas ramiau žinant, kad jis – gerose rankose. Stengiausi atstoti savo auklėtiniams mamą, būti tuo žmogumi, į kurį galima kreiptis bet kuriuo metu ir bet kokiu klausimu“, – dėsto pašnekovė.

 

Jos teigimu, auklėtojos vaidmuo mokyklose, kur vaikai ne tik mokosi, bet ir gyvena, yra labai svarbus. Mokytojas moko, suteikia žinių per pamokas, o auklėtojas būna su vaikais visą likusį laiką. „Kai vaikai jaučia tikrą rūpestį, saugumą, be artimųjų apsipranta kur kas greičiau. Žiūrėk, praeina mėnuo ar pusantro ir jau taip stipriai nebesiilgi namų. Tiesa, kiekvienas vaikas – vis kitoks. Būdavo, kad kai kuriuos savaitgaliais vesdavausi į savo namus – tokia sudėtinga buvo jų adaptacija“, – kalba Irena.

 

Pasak jos, geras auklėtojas privalo pastebėti kiekvieną vaiką, jo nuotaikas, elgesį: „Verkiantį priglaudi, paguodi, su besišypsančiu kartu pasidžiaugi. Paklydusį paimi už rankos, nuvedi, kur reikia, parkritusį pakeli. Ne mažiau svarbi mūsų darbo dalis – rengti vaikus savarankiškam gyvenimui. Mokome išsiskalbti drabužėlį, susitvarkyti kambarį, nuvalyti dulkes“.

Laisvalaikiu Irena kartu su auklėtiniais mokosi gaminti maistą, kartą per mėnesį visi kartu ruošia vakarienę, vėliau susėdę skanauja savo paruoštus patiekalus, bendrauja tarpusavyje. Drauge švenčiami ir gimtadieniai, įvairios kalendorinės šventės.

 

Auklėtoja pasidžiaugia, kad kalbą rasti jai sekasi su visais vaikais – nuo parengiamukų iki jaunuolių. Irena – autoritetas netgi „sunkiems“ vaikams, paaugliams. „Ne kiekvienas vaikas, atvykęs į jam svetimą aplinką, atsiveria išsyk, ne kiekvienas prisileidžia artyn svetimą žmogų. Kai kuriais atvejais tenka įdėti labai daug pastangų, kol įgyji pasitikėjimą. Vaiko neapgausi – jis priima tave tik tuo atveju, jei juo domiesi nuoširdžiai“, – kalba Irena.

Laikytis taisyklių – privalu

 

Vis dėlto, auklėtojos teigimu, labai svarbu savo auklėtiniams nustatyti tam tikras elgesio ribas, mokyti laikytis taisyklių. Kai kuriais atvejais tenka būti griežtai: „Su vaikais sutariu gal ir dėl to, kad jie visada žino, ko iš jų reikalaujama. Jau per pirmąjį susitikimą išdėstau taisykles. Vaikai žino – jei jų laikysis, viskas bus gerai. Nesilaikys – kalbėsimės, pyksimės. Vaikai imlūs – greitai perpranta, ko iš jų norima, todėl kivirčų tarp mūsų beveik nebūna“.

 

Sėkmingam bendravimui labai svarbus ir tarpusavio atvirumas. Auklėtoja visada prašo vaikų pasipasakoti, jei prikrėtė eibių ar ką nors padarė ne taip: „Pati žinau – visko gyvenime nutinka, visi klystame. Sakau vaikams, jog svarbiausia ką nors padarius, prisipažinti, tada kartu ieškosime išeičių. Pabrėžiu: jei slėpsite ir sužinosiu apie tai iš aplinkinių – reakcija bus visai kita. Visada stengiuosi savo auklėtinius užstoti, ginti. Tai žino tiek mokiniai, tiek pedagogai“, – šypsosi Irena.

Pasak jos, po pamokų su vaikais dirbančiai auklėtojai tenka pabūti ir psichologe. „Turi pabuvoti kiekvieno amžiaus tarpsnio vaiko kailyje – nuo paties mažiausio iki beveik suaugusio jaunuolio. Visada džiaugiuosi, kai vaikai ateina su manimi pasikalbėti, pasipasakoja. Niekada nelendu vaikams „į dūšią“, bet jei nori kalbėtis – išklausau. Vaikai žino, kad viskas, ką man pasakė, liks paslaptyje“, – pabrėžia auklėtoja.

 

Pasak jos, į mokyklą ateina ir vaikų, kurie iš anksto nusiteikę priešiškai, „su spygliukais“. Irena nesistengia prieiti prie jų išsyk – kartais tenka palaukti, kol vaikas pats panorės bendrauti: „Matau – paauglys užsisklendęs, nenori kalbėtis. Palieku tokį ramybėj. Prieinu reikiamu momentu, kai vaikui reikia pagalbos, prisėdu, pasikalbam. Žiūrėk, taip ir tampam draugais visam gyvenimui. Stengiuosi suprasti kiekvieną auklėtinį, nė vieno nesmerkiu, kiekviename bandau atrasti gerąjį pradą“.

Jos teigimu, per visą darbo laiką pasitaikė vos pora atvejų, kai bendros kalbos su vaikais rasti nepavyko. Šias situacijas auklėtoja vertina kaip neišmoktas gyvenimo pamokas.

I. Jakonienė pasidžiaugia, jog šiuo metu dirba su vyresniųjų klasių vaikais, kurie jau puikiai žino taisykles, jiems griežtumo nebereikia. Tarpusavio bendravimas paremtas geranoriškumu ir draugyste.

 

Veiklų – daug

 

Irenos teigimu, auklėtojo darbas – tai ne tik gražus bendravimas su vaikais. Auklėtojui tenka išmanyti daugybę dalykų – kartu su auklėtiniais ruošti pamokas, gebėti paaiškinti dėstomus dalykus, kurių tuo metu mokosi vaikai. „Tenka pasigilinti ir į istoriją, ir į geografiją, ir į kitus dalykus. Žinoma, niekada neturėsi tiek žinių, kiek turi specialistas, bet stengiuosi atsiliepti į kiekvieno vaiko prašymą, prireikus padėti“, – pasakoja Irena.

 

Auklėtoja su vaikais dalyvauja įvairiuose renginiuose, tiek respublikiniuose, tiek tarptautiniuose projektuose. I. Jakonienei neseniai pavyko atgaivinti ilgametę draugystę su Lenkijos Liaskų miesto aklųjų ir silpnaregių mokykla, dabar vėl kolegos važinėja vieni pas kitus. Gerai lenkų kalbą mokanti auklėtoja sudarinėja susitikimų programas, lydi svečius, juos globoja.

„Skatinu auklėtinius dalyvauti įvairiuose konkursuose, parodose. Tokiu būdu vaikai lavina savo kūrybingumą, integruojasi į visuomenę. Nemažai mano vaikų gauna padėkas, skatinamuosius prizus, užima prizines vietas“, – džiaugiasi I. Jakonienė.

 

Kartu su vaikais Irena važiuoja ir į stovyklas, rengiasi šventėms. „Mūsų darbe reikia labai daug fantazijos, kūrybiškumo. Turi kaskart sugalvoti ką nors nauja, sudominti tiek vaikus, tiek centro bendruomenę. Auklėtojas turi visada būti kupinas energijos: stovyklose kartu su vaikais keliesi, darai mankštą, sportuoji, eini pasitikti saulėtekio. Neturi laiko senti, visada privalai išlikti jauna“, – šypsosi darbšti, išradinga, vaikų ir jų tėvų mylima auklėtoja.