Atskirtys ir įtrauktys švietime

Praėjus kiek laiko po parodos „Mokykla 2019“, kviečiame prisiminti vieną iš renginių, kuris buvo skirtas atskirtims ir įtrauktims. Šia tema šiemet buvo kalbėta, diskutuota ir „Santaros-Šviesos“ suvažiavime Alantoje, ir diskusijų festivalyje „Būtent“ – „Kaip sukurti mokyklą kiekvienam“: ar iš tikrųjų kai kurios grupės išskiriamos, ar ieškoma sąlygų, kad visi galėtų sutilpti po vienu stogu, nejausdami diskomforto, atskirčių. Parodoje, kurios koncepcija jau kelerius metus nusakoma trimis žodžiais „Mokykla be sienų“, ši tema tęsiama. „Mūsų vizija buvo tokia, kad kiekviena paroda turėtų išjudinti mus skiriančios sienos pamatus. Kartais sienas pavysta nugriauti, kartais tam reikia didesnės jėgos, bet net ir nugriovus reikia pasitikrinti, ar nelieka sienos šešėlio – tai dar pavojingesnis dalykas“, – renginio pradžioje kalbėjo Gražvydas Kazakevičius, Nacionalinės švietimo agentūros Švietimo pagalbos departamento Mokyklų veiklos įsivertinimo ir tobulinimo skyriaus metodininkas.

 

Renatos Česnavičienės nuotraukos

„Skirtingi MES“

Justinas Burokas, psichologas, psichoterapeutas, Žmogaus studijų centro partneris

Sprendimą, ar žmogus tinkamas eiti tam tikras pareigas, ar jis geras, ar blogas, dažnai priimame per sekundės dalį. Kas yra geras mokytojas? Jeigu jis rūko – geras jis ar blogas? Kaip mes skirstome žmones? Analizuodamas žmonių mąstymą dr. Davidas Burnsas pastebėjo, kad visi darome mąstymo klaidų, viena iš jų yra etiketės. Mes linkę jas kabinti greitai, dažnai pasąmoningai. Pavyzdžiui, manome, kad žmogus blogas, jei jo vertybės neatitinka mūsų vertybių. Nesigilindami kabiname etiketes, kurios mums leidžia geriau suprasti pasaulį. Bet koks stereotipinis mąstymas reikalingas greičiui, evoliuciniu požiūriu labai svarbu per sekundės dalį nuspręsti, kas yra priešas, o kas – draugas, tai sukuria saugumą. Mūsų visuomenė nuo to dabar kenčia, labai greitai keičiame „geras / blogas“ kategorijas – padarė klaidelę, nuomonė nesutapo su bendra nuomone ir politikas, mokytojas ar mokinys priskiriamas kategorijai „netinkamas“. Kai jaučiamės nesaugūs, norime skirstyti ir dėlioti etiketes, todėl vienas iš iššūkių kalbant apie atskirtis – kaip tas etiketes nuimti? Žmonės yra įvairūs, skiriasi jų elgesys.

 

Pastaruoju metu versle vis dažniau kalbama apie išskirtinumą ir įtrauktį: pastebėta, kad kuo skirtingesni yra komandų nariai, tuo geresnių rezultatų jos pasiekia. McKinsey tyrimas 2015 m. parodė, kad įmonės, kuriose etninė įvairovė yra didelė, pasiekia 35 proc. aukštesnių finansinių rezultatų, o tos, kuriose užtikrinamas lyčių balansas (ypač vadovų pozicijose), pasiekia 15 proc. aukštesnių finansinių rezultatų, gauna 41 proc. didesnes pajamas.

Jei visi žmonės būtų vienodi, turėtume bendrą požiūrį į situaciją, vieną sprendimą, kuris tai grupei yra geriausias, bet nebūtinai objektyviai geras. Būtų mažai pykčio, mažai diskusijos, mažai galimybių pažiūrėti į situaciją iš skirtingų kampų. Harvardo universitete magistro studijos paremtos atvejo analize ir skirtingų nuomonių įvairove, diskusijomis. Pavyzdžiui, vyko diskusija apie dirbtinio kraujo gamybą. Tikimybė, kad žmogus su perpiltu dirbtiniu krauju išgyvens, yra lygi 60 proc. – dauguma sakytų, kad nedidelė, neracionali. Bet grupėje buvo žmogus, tarnavęs Irake, jis sakė, kad tokia tikimybė yra didelė, nes kai jis buvo vienas dykumoje ir jo draugą sužeidė, jam ir 1 proc. atrodė geras rezultatas. To žmogaus nuomonė įnešė visai kitą požiūrį. Tad kyla klausimas – jei žinome, kad skirtingos nuomonės atneša geresnį rezultatą, kodėl renkamės bendrauti su panašiai mąstančiais žmonėmis? Mums labiausiai patinka žmonės, kurie panašūs į mus: ekstravertą traukia ekstravertai, intravertą – intravertai, taip mums lengviau vieniems kitus suprasti, sutarti. Jei sudarytumėte du sąrašus – viename surašytumėte žmones, kurie patinka, o kitame savo asmenines vertybes, pamatytumėte, kad 95 proc. sutampa. G. Jungas suskirstė žmones į 4 tipus – mąstymo, jausmų, pojūčių ir intuicijos. Kaip sutarti skirtingiems žmonėms? Tai iššūkis. Bet kai vienoje komandoje bus visų keturių tipų žmonės, mes kitaip matysime pasaulį, pasieksime kitokių rezultatų. Toks iššūkis yra ir mokykloje, kur susirenka skirtingi vaikai. Galvodamas apie atskirtis ir įtrauktis mokykloje, keliu klausimą, kas yra geras mokinys? Nėra mokinio ar elgesio, kuris būtų geras ar blogas. Tai yra etiketės. Elgesys arba veda į tikslą, arba ne. Prieš 100 metų geras mokinys buvo protingas – tas, kurio IQ aukštas. Bet vėliau imta kalbėti apie 7 intelektus: matematinį-loginį, verbalinį, muzikinį, kinestezinį, erdvinį, tarpasmeninį, vidinį. Kuris iš jų geresnis, sunku pasakyti, nes jie visi skirtingi. Broliai Lavrinovičiai galbūt nebuvo pirmūnai mokykloje, bet jie puikiai valdo kūną, todėl pasiekė aukštų rezultatų sporto srityje.

 

Pas mane prieš kelias dienas atėjo tėtis ir klausė, kaip jam savo vaikui paaiškinti, kad jo klasėje besimokantis vaikas yra „kitoks“, nes autizmo spektro sutrikimą turintis bendraklasis kartais elgiasi keistai. Sakau jam: „Neaiškinkite, kad jis yra kitoks, kalbėkite apie elgesį – galbūt jis tiesiog negeba pasisveikinti, (tinkamai) išreikšti savo emocijų, galbūt jam reikia padėti.“ Viskas būtų paprasčiau, jei etikečių nekabintume – visi esame skirtingi ir skirtingai elgiamės. Tiesiog reikia žinoti, kaip elgtis, kai vaikas agresyvus, kai jis nesupranta ir pan.

 

„Socialinė nelygybė ir atskirtis visuomenėje: sociologinis požiūris“

Natalija Valavičienė, socialinių mokslų (sociologija) daktarė, Mykolo Romerio universitetas,
Nacionalinė švietimo agentūra

Negalima kalbėti apie socialinę įtrauktį nežinant, kas yra socialinė atskirtis. Sociologija tiria mus supantį socialinį pasaulį (jį sudaro visa, ką sukuria žmogus). Tam, kad atsirastų sociologija, užtenka mažiausiai 3 žmonių – dviejų sąveikaujančių ir sociologo, tiriančio jų tarpusavio ryšį. Sociologijos laukas platus – nuo sąveikos tarp dviejų žmonių iki sudėtingų ryšių tarp tautų ar tarptautinių korporacijų. Šis mokslas tiria, kokios socialinės jėgos lemia mūsų elgesį, visuomenės raidą, transformacijas, kodėl mes mąstome vienaip ar kitaip, gali mums padėti suprasti save. Paprastai kalbant, socialinė nelygybė – tai padėtis, kai žmonės nevienodai gali naudotis socialinėmis gėrybėmis (turtu, galia, prestižu). Sociologija tiria, kaip ši nelygybė atsiranda, kodėl vieni žmonės turi daugiau galimybių nei kiti. Egzistuoja du teoriniai požiūriai.

 

Funkcionalizmo teorija teigia, kad visos visuomenės dalys veikia kaip vienas organizmas (švietimo institutas yra viena iš sudėtinių dalių). Šiuo požiūriu nelygybė egzistuoja todėl, kad vienos veiklos vertinamos labiau negu kitos. Visada svarbu laikas ir kontekstas – kas tuo metu visuomenėje yra vertinama, kas suteikia daugiau prestižo, už ką daugiau moka – dėmesiu, pinigais, kitais dalykais. Šiuo požiūriu nelygybę lemia tai, kad žmonių gabumai nevienodi, manoma, kad nelygybė visuomenei yra natūrali ir būtina.

Socialinio konflikto teorija teigia priešingai – socialinė nelygybė egzistuoja todėl, kad nutinka tam tikroms grupėms. Jos dažniausiai yra privilegijuotos, turinčios įtaką, valdžią, kapitalą, autoritetą. Šios teorijos požiūriu, didesnę įtaką turinčios grupės stengiasi išlaikyti status quo – esamą padėtį, todėl visą laiką vyksta konfliktas, nes tie, kurių padėtis mažiau palanki, nori situaciją pakeisti.

 

UNESCO 2013 m. išskyrė 4 pagrindinius veiksnius, kuriančius mokinio išsilavinimo ir apskritai gyvenimo galimybes: tai lytis, gerovė, etninė kilmė, gyvenamoji vieta, iš kokios šeimos vaikas kilęs, kur gyvena – mieste ar kaime, kokioje valstybėje ir pan. Lyties aspektas mūsų visuomenėje nėra toks ryškus, bet kai kuriose šalyse 70 proc. 7–14 metų mergaičių niekada nėra lankiusios mokyklos. Šie keturi veiksniai yra tai, ko vaikas negali pasirinkti.

Socialinė atskirtis yra procesas, kai vienas žmogus tam tikrame gyvenimo etape gali atsirasti socialinėje atskirtyje ir iš jos išeiti (arba ne). Žmogus (suaugęs ar vaikas) negali kontroliuoti tų išorinių jėgų, dėl kurių atsiranda atskirtyje. Kalbant sociologiškai, visada svarbus laikas ir kontekstas, to laikotarpio vertybės (pavyzdžiui, anksčiau mergaitės negalėjo lankyti mokyklos). Kalbėdami apie šią atskirtį visą laiką turime galvoje grupes, kurių padėtis daugiau ar mažiau palanki.

2015 m. duomenimis, Lietuvoje 31 proc. mokinių (t. y. kas trečias) mokyklose jaučiasi pašaliniais. Mūsų šalį lenkia tik Dominikos Respublika ir Turkija. Tų, kurie taip jaučiasi, gamtos mokslų raštingumo rezultatai yra 22 taškais žemesni.

 

„Įvairovė švietime: problema ar nauja norma?“

Lina Miltenienė, socialinių mokslų daktarė, docentė, Šiaulių universitetas

Ar įvairovė kelia iššūkių švietimui? Kokie jie? Skiriasi asmenybės, žmonių temperamentai. Kartais iššūkių kelia poreikių įvairovė, kai yra didelės grupės, klasės – tai mokiniai, turintys specialiųjų ugdymosi poreikių, labiau socialiai pažeidžiami, kalbantys kitomis kalbomis, kitų tautybių, lietuviai, grįžtantys iš užsienio. Kartais PISA tyrimai rodo mergaičių ir berniukų pasiekimų skirtumus. Tai kelia klausimų ir verčia susimąstyti, ar mes iš tikrųjų tenkiname įvairius vaikų poreikius. Kalbėdami apie poreikių įvairovę galėtume vardyti ir daugiau požymių, tačiau čia turime nepamiršti ir pažeidžiamumo, ypač kai kalbame apie vaikus, turinčius specialiųjų ugdymosi poreikių ar negalių. Žmogaus teisių ir panašiose ataskaitose, dokumentuose galima rasti informacijos, kuri tarsi pasako, kodėl šie žmonės yra pažeidžiamesni, dėl to dažniau atsiduria atskirtyje ir gali būti diskriminuojami. Yra daug didesnė rizika būti atstumtam, izoliuotam – nuo šeimos, bendraamžių, santykių, galimybės būti ir dalyvauti, sulaukia patyčių, rečiau gali įgyti kokybišką išsilavinimą ir pan.

 

Anksčiau Lietuvoje buvo įprasta, kad negalią turintys vaikai mokosi atskirose mokyklose. Iki šiol jose mokosi vaikai, turintys didelių specialiųjų poreikių. Remiantis vaikų, kurie iš bendrojo ugdymo mokyklų perėjo į specialiąsias, mintimis, jie iš suaugusiųjų, mokytojų girdi, kad tarsi kažko neatitinka, negali mokytis bendrojo ugdymo mokykloje, nes jiems nepavyksta mokytis taip, kaip kitiems. Kur veda noras pritaikyti vaiką, bet ne aplinką? Mokykla ir sistema nėra lanksti, priešingai – standartizuota. Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijoje ir kituose panašiuose dokumentuose įvardyta, kad specialioji mokykla yra segreguojanti, atskirianti – turėtų būti siekiama, kad kuo daugiau vaikų turėtų galimybę mokytis kartu.

 

Tyrimai rodo, kad vaikai vis dar skirstomi: geresni / gabesni / stipresni ar mažiau geri / gabūs / silpni. Geriau besimokantys mokiniai sulaukia daugiau pagalbos, nors turėtų būti atvirkščiai. Berniukai rečiau nei mergaitės pastebi mokytojo dėmesį savo asmenybei, gauna mokytojo ir bendraamžių pagalbą, mažiau įsitraukia į mokymąsi ir pasiekia aukštų rezultatų (PISA ir kt.). Ryškūs mokinių pasiekimų skirtumai priklauso nuo vaiko šeimos socialinio ekonominio konteksto. Mokiniai, turintys specialiųjų ugdymosi poreikių, dažniau nei kiti atsiduria atskirties situacijose, rečiau patiria mokymosi sėkmę. Specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių mokinių ir jų tėvų nuomone, didžiausia įtraukiojo ugdymo kliūtis – emocinis nesaugumas, patyčios ir pagalbos stoka bendrojo ugdymo mokyklose, todėl priimamas sprendimas lankyti specialiąją mokyklą.

Vaikas savo negalios pakeisti negali, todėl keistis, ieškoti išeičių tokiose situacijose turėtų mokykla. Pozityviu keliu mus veda Geros mokyklos ir personalizuoto ugdymo koncepcijos. Svarbu kurti lanksčią mokyklą be sienų, sudaryti sąlygas vaikams pažinti įvairovę.

 

Diskusijoje buvo kalbama, kad nuo pat mokyklos lankymo pradžios vaikai „rūšiuojami“ pagal gebėjimus, negalią, padėtį, o vėliau stebimės, kad mūsų visuomenėje yra didelės atskirtys. Segreguota visuomenė mums daug kainuoja – net ir finansiškai. Todėl mokykloje turi būti išplėtota norma būti skirtingam.