Atnaujintos Bendrojo ugdymo programos: Lietuva turi potencialo…

Ne veltui sakoma, kad svarbiausius darbus nudirbame tuomet, kai ima spausti laikas… Metams apsukus dar vieną ratą ir ėmus skaičiuoti paskutines dienas Nacionalinė švietimo agentūra sukvietė potencialius Bendrųjų ugdymo programų rengėjus susitikti ir aptarti būsimus Bendrųjų ugdymo programų atnaujinimo darbus, atlikimo būdus, principus. Dr. Philas Lambertas konsultavo ir dalijosi savo įžvalgomis ir patirtimi, koks yra Bendrojo ugdymo programų rengimo procesas, kaip turėtų būti rengiamos kompetencijomis grįstos ugdymo programos, į ką reikia atkreipti dėmesį, siekiant aprašyti ugdymo rezultatus, integruojant dalyko turinį ir kompetencijų raidos požymius.

Dr. Philo Lamberto konsultacija Lietuvos švietimo bendruomenei.

Dalykų dėstymo patirtis pasaulyje

 

Nežinoma nė viena šalis, kuri būtų atsisakiusi dalykinio ugdymo. Esama šalių, pasirinkusių integruotą ugdymo modelį. Jose mokoma menų arba gamtos mokslų. Kitose šalyse 1–6 klasėse mokoma integruotai, pavyzdžiui, gamtos mokslų, o vėliau pereinama prie atskirų dalykų. Bet nežinoma nė viena valstybė, kurioje egzistuotų plačios srities ugdymas. Dažniausiai valstybės pasirenka dalykinį ugdymą, bet stengiasi, kad jo turinys būtų kaip galima šiuolaikiškesnis.

Viena sunkiausių užduočių, kurią būtina atlikti kiekvienai valstybei, – tai nuspręsti, ko vaikų nemokyti, t. y. ko jau nebereikia mokyti. Tai ir yra pati sunkiausia užduotis. Ši problema vyrauja daugelyje valstybių. Ir jeigu jūsų švietimo ir mokslo ministras paprašytų peržiūrėti programas, net neatsivertęs galėčiau pasakyti, ką sako jūsų šalies mokytojai: ugdymo turinys yra perkrautas. O to priežastis – paprasta: įtraukti lengviau nei išbraukti.

Tarpdalykinis integruotas turinys yra įmanomas, tik, žinoma, parašyti tarpdalykiškumo ir integruoto ugdymo principais parengtas programas yra sudėtinga. Egzistuoja tam tikros technikos, kaip tai daryti. Taip einama nuo dalykinio prie teminio ugdymo. Tarptautinis bakalaureatas yra labai arti šio ugdymo principų, tačiau nėra tokios valstybės, kuri dėstytų tik pagal tarptautinio bakalaureato sistemą.

Kompetencijos ir turinys… o kur vertybės?

 

Šiandien, kalbėdami apie kompetencijas ir turinį, turime galvoje ir žinias, ir įgūdžius, ir vertybes. Nėra sunku parengti testus ir egzaminus, kur tereikia įvertinti vaiko žinias. Panašiai galima vertinti ir daugelį įgūdžių. Kai kuriuos įgūdžius lengviau pademonstruoti nei atskleisti atliekant testą ar laikant egzaminą. Pavyzdžiui, duoti vaikui sukurti tam tikrą produktą. Skirdami tokias užduotis, matome, kaip vaikas demonstruoja tam tikrus įgūdžius. Tas pats pasakytina ir apie vertybes. Jeigu norime įvertinti visa, ką surašome Bendrųjų programų vizijoje, negalime pasikliauti vien tik testais ir egzaminais. Egzaminas neparodys, ar vaikai laikosi tam tikro požiūrio, ar praktikuoja vertybes. Reikia juos stebėti, kad galėtume matyti, ką praktikuoja iš tiesų. Privalome suteikti mokytojams įrankių ir priemonių, kad jie galėtų įvertinti vaiko vertybes ir požiūrį.

Turinio rengimas

 

Turinio rengimas remiasi tam tikrais kriterijais: reiklumu, nuoseklumu, sutelktumu ir derme. Dabar pakalbėkime apie kiekvieną iš jų atskirai.

 

Vienas esminių kriterijų, kuriuo vadovaujuosi peržiūrėdamas Bendrąsias ugdymo programas, – tai reiklumas. Ar iš tiesų viskas yra pagrįsta įrodymais? Ar yra įrodymų, kad vieną ar kitą dalyką mes privalome dėstyti. Šiuo atveju atsižvelgiama į vaiko raidą ir į daugybę kitų dalykų. Tarkime, jeigu istorijos Bendrojo ugdymo programoje yra numatyta pasakoti apie Australijos kolonizaciją. Klausimas, ar verta tai įtraukti į Lietuvos Bendrojo ugdymo programas? Taip derėtų peržiūrėti kiekvieną punktą ir paklausti, kodėl vaikai turėtų to mokytis. Ar galite apginti savo pasirinktą versiją?

Jeigu kitose šalyse per matematikos pamokas trupmenų vaikai mokomi jau trečioje klasėje, o Lietuvoje – tik penktoje, vadinasi, čia taikomi žemesni standartai. Kodėl taip daroma? Žinoma, svarbu atsižvelgti, ar tai, ką parinkote mokyti, atitinka vaikų amžių, ar jiems nėra pernelyg sudėtinga. Tarkime, ar pirmokams svarbu išdėstyti sudėtingus su sveikatos ugdymu susijusius dalykus? Svarbu suvokti, ar pagal kognityvinę raidą tam tikra tema vaikui priimtina, net jei mokytojas ir geba ją gerai išdėstyti.

 

Vertinant bendrąsias programas svarbus ir antrasis kriterijus – nuoseklumas. Kas nutinka, kai Bendrojo ugdymo programoms trūksta nuoseklumo? Tarkime, viena mokytoja parengia programą matematikai, kita – kūno kultūrai, kita – geografijai, dar kita – istorijai, bet jos visos kartu niekada nesusitinka, nebendrauja tarpusavyje. Jos – skirtingos asmenybės. Vienai patinka detalus aprašymas, kitai, priešingai, visiškai abstraktus. Vienai patinka išsikelti tikslus, kita mėgsta tik bendrą koncepciją. Taip neužtikriname jokio nuoseklumo. Tampa visiškai neaišku, pagal kokį modelį reikia mokyti vaikus.

 

Noriu pasakyti, kad visos Bendrosios programos turėtų būti rengiamos pagal vieną formatą. Ir programų rengėjai, ir jų įgyvendintojai turėtų suprasti, kad esama bendrų dalykų, galinčių visiems padėti. Ir net jeigu jūsų dėstomo dalyko, pavyzdžiui, matematikos, bendri tikslai ar uždaviniai nėra iškelti, tai nereiškia, kad jų nereikia. Greičiausiai tiesiog tokiu principu dirbo ankstesnieji programų rengėjai.

Siūlau vieną iš galimų modelių, bet jis tikrai nėra vienintelis. Pavyzdžiui, išsikeliame tikslą, suformuluojame tris uždavinius, susietus su tikslu. O tada žiūrime, kaip dėstyti atskirų dalykų programas. Svarbiausia – priimti bendrą modelį, pagal kurį kiekvieno dalyko programos rengėjas galėtų formuoti savo programą. Paprastai šalys renkasi aprašyti mokinio gebėjimus arba tai, ko mokys mokytojas. Esama šalių, kurios aprašo ir viena, ir kita.

 

Trečiasis kriterijus – sutelktumas. Šiuo etapu svarbiausia, ar kiekvienam programą skaitančiam mokytojui aišku, į ką sutelktas dėmesys ir kokie yra pagrindiniai prioritetai, kiekvienu etapu išdėstant turinį. Jeigu ugdymo turinys yra panašus į sąrašą, ką būtina padaryti, tada be galo sunku suprasti, kokie yra jūsų prioritetai. Kad prioritetai būtų aiškesni, mokytinų dalykų sąrašą derėtų sutrumpinti, vadinasi, vėlgi teks apsispręsti, ko nemokyti.

Be galo svarbu įvardyti konceptualiąją idėją, ko iš tiesų siekiama 1–2 klasėse, ir kartu išvardyti turinio komponentus, kad mokytojai aiškiai žinotų, į ką daugiau sutelkti dėmesį. Tokį kelią pasirinkusios šalys renkasi gylį, t. y. mokyti giliau, išsamiau, o ne plačiau.

 

Paskutinysis komponentas – dermė. Čia kalbame apie dermę su pasirinkta politikos kryptimi, vertinimu, vizija. Gal jus ir nustebinsiu, bet esama valstybių, kurios visiškai nenaudoja vadovėlių pamokoje, esama ir tokių, kurios viską daro griežtai pagal vadovėlius. Yra valstybių, kurios daliai dalykų naudoja vadovėlį, o daliai ne. Esama tokių valstybių, kurios pačios vadovėlius ir spausdina, bet yra ir tokių, kurios tik vertina. Kitaip tariant, pasaulyje vyrauja įvairovė. Jeigu jūsų mokytojai yra įpratę dėstyti su vadovėliais, tuomet tiesiog rengiant bendrąsias programas reikia įtraukti ir vadovėlius.

 

Tipinės problemos ir iššūkiai

 

Kiekviena šalis, nusprendusi peržiūrėti ar parengti Bendrąsias programas, susiduria su problemomis: dar rengimo etapu arba jau parengus programas ima aiškėti, kokių iššūkių gali kilti.

Mokytojai mano, kad programos perkrautos, o jie neturi tiek laiko, kiek reikėtų visiems programose numatytiems dalykams išdėstyti. Štai programų rengėjai manė, kad mokytojai turi pakankamai laiko. Kai kurioms valstybėms kyla problemų integruojant kompetencijas į Bendrąsias programas.

 

Svarbiausios kompetencijos: komunikacija, žinios, socialiniai emociniai įgūdžiai, pilietiškumas, kūrybiškumas, kultūrinis suvokimas. Jas, mano galva, galėtų įvardyti dauguma mokyklų, ko norėtų išmokyti savo mokinius. Kiekvieno dalyko programų rengėjai rašo savo programas, o po kelerių metų jiems kyla klausimas, kodėl nė vienai iš tų kompetencijų niekas neteikia prioriteto. Nebent raštingumui ir gebėjimui skaičiuoti, bet tik tiek… Kūrėjai mano, kad užtenka parašyti programos turinį ir perduoti jį mokytojams, nurodant, kokie yra prioritetai, o mokytojai turėtų visa tai įgyvendinti. Problema ta, kad mokytojai nežino, kaip tai daryti.

 

Dar vienas svarbus dalykas – standartų nustatymas, bet jis taip pat kelia iššūkių, ypač jei nubrėžiame standartus, kurių mokiniai negali pasiekti ar atitikti. Arba jeigu standartai nustatomi pernelyg žemi ir mokiniams nėra ką veikti, nereikia įdėti jokių pastangų. Turime siekti, kad, norint įgyvendinti tai, ko reikalaujame, mokiniams tektų pasistengti, bet kartu reikalavimai neturi tapti neįveikiamu iššūkiu. Čia – be galo svarbus aukso vidurys.

 

Kita problema – lankstumas ir specifiškumas. Ko iš tiesų norime, kas mums palankiau? Ar reikalingos itin konkrečios Bendrosios ugdymo programos? O gal visgi palikti mokytojams daugiau laisvės rinktis? Kiekviena šalis turi atsakyti į klausimą, ar mokytojai turi pakankamai įgūdžių, gebėjimų ir profesinių žinių, kad patys galėtų lanksčiai pasirinkti, ką, kada ir kaip daryti, vadovaudamiesi bendresnio pobūdžio nurodymais. O gal visgi jiems reikia konkrečių žingsnių, nurodymų?..

Paramos ir mokymų poreikis mokytojams priklausys nuo to, kiek jiems visa tai, ką pateiksite Bendrojo ugdymo programose, bus nauja. Kiek jie turi patirties atitinkamoje srityje. Savimi pasitikintys mokytojai, galintys laisvai pereiti nuo vieno prie kito dalyko ir laisvai pakeisti įprastas priemones kitomis, sugebės visa tai padaryti, prisitaikyti. O štai kitiems prireiks pagalbos ir paramos.

 

Vertybės – dar viena naujovė, įtraukiama į Bendrojo ugdymo programas. Daugelį metų valstybės teigė, kad vertybių mokykloje nemokoma, jų turi mokyti šeima. Požiūris keičiasi. Daugelis valstybių sako, kad negalima pasikliauti tik šeima. Negalima pasitikėti, kad vaikai šeimoje bus išmokomi tų vertybių, kurių reikia šaliai. Tačiau čia jau reikia pasirinkti, kurie vertybių aspektai turi atsispindėti turinyje, o kurie turėtų tapti tiesiog mokyklos savastimi. Pavyzdžiui, lietuvių kalbos pamokose, kai vaikai mokomi kritinio mąstymo, galima juos mokyti atpažinti, kada yra bandymas pakreipti vienos ar kitos nuomonės link, bet kartu galima mokyti, kad kiekvienas gali turėti savo asmeninę nuomonę – visa tai yra demokratijos principų dalis. Taigi demokratijos principų mokymą galima įtraukti į ugdymo turinį, bet tai gali būti ir tiesiog savaime suprantamas mokyklos dalykas. Tačiau jei tai įtraukiama į dalykinį ugdymą, o mokykla yra valdoma ne demokratiškai, kur viską sprendžia vienas vadovas, kur mokiniai neturi balso, kokia vertė to, kad per dalykinį turinį bandome perteikti demokratinius principus?.. Iš esmės vertybės yra mokyklos kultūros dalis.

 

Dar vienas svarbus aspektas – gylis. Įsivaizduokite, kad jūsų programose išvardijama daugybė skirtingų dalykų. Mokytojai stengiasi viską apžvelgti pernelyg nesigilindami, kad tik aprėptų viską, kas surašyta programose. Tuomet gylio nė nereikia tikėtis.

Jei pakalbėtumėte su mokiniais iš skirtingų pasaulio šalių, dažnai išgirstumėte tą patį, kad pamokose nuolat skubama nuo vieno dalyko prie kito: nėra laiko įsigilinti. Mokytojai, žinoma, norėtų gilintis, bet dirbdami pagal mokymo programas tiesiog neturi tam laiko.

 

Reikšmingas yra ir žinių bei įgūdžių santykis. Kiek svarbu vaikams perteikti žinias, o kiek ugdyti įgūdžius? Kiek įgūdžiai yra pagrįsti žiniomis, kurias jiems suteikiame? Pavyzdžiui, pilietiškas elgesys – neužtenka vaikui tik paaiškinti, kas yra tasai pilietiškas elgesys. Vaikas turi visa tai išmėginti praktiškai. Žinoma, mokytojui taip pat svarbu turėti galimybę matyti taip besielgiantį vaiką, kad suvoktų, kiek jis taiko pilietiškumo žinias praktiškai.

 

Dar viena problema – tai siauras, tunelinis matymas. Kiekviena organizacija turi savo padalinius, skyrius. Pavyzdžiui, Švietimo ir mokslo ministerijoje yra Finansų skyrius, Ugdymo turinio skyrius ir pan. Bendrosiose programose viskas suskirstyta pagal dalykus ir kiekvienas mokytojas mato tik savo dalį. Daugumai organizacijų kyla veiklos problemų, nes skyriai nebendradarbiauja tarpusavyje, kiekvienas dirba savo darbą. Akivaizdu, kad dalykinių sričių atstovai turi bendradarbiauti, dalytis informacija tarpusavyje ir kurti jungtis.

Ugdymo turinys ir jo pateikimo būdai

 

Pateiksiu tris skirtingus būdus, kaip formuoti istorijos dalyko ugdymo turinį. Kai kurios šalys renkasi tiesiog įvardyti temą, pavyzdžiui, Antrojo pasaulinio karo veiksniai. Šiuo atveju neįvardijama, ko mokytojas turėtų išmokyti. Greičiausiai viskas baigsis tuo, kad mokytojas tiesiog išvardys veiksnius. Mokytojo uždavinys tokiu atveju – perteikti žinias.

Antras būdas tas, kad pats mokinys gebėtų įvardyti veiksnius, atvedusius į Antrąjį pasaulinį karą. Čia yra svarbu, kokį įgūdį ar gebėjimą pademonstruoja mokinys. Šiuo atveju mes jau kalbame apie tam tikrus įgūdžius, bet jie užima žemiausias pozicijas sistemoje. Iš esmės čia kalbama apie gebėjimą atsiminti.

 

Ir trečias būdas – mokinys ieško informacijos įvairiuose šaltiniuose apie tai, kokie veiksniai atvedė iki Antrojo pasaulinio karo pradžios, ir geba atpažinti pagrindinius iš jų. Tai – aukštesnio lygmens gebėjimai, gilusis suvokimas. Vaikai turi žinoti, kaip susirasti informaciją. Jie turi suprasti, kaip atrasti informacijos šaltinius. Negana to, jiems reikia atrasti patikimus šaltinius arba gretinti kelis iš jų ir pasirinkti tinkamiausią. Šiuo atveju vaikas demonstruoja gerokai aukštesnio lygmens gebėjimus ir įgūdžius. Jis ne tik turi gebėti pasirinkti pagrindinius veiksnius, bet ir juos pagrįsti. Visiškai akivaizdu, kuris iš būdų, siekiant mokyti to paties dalyko, skirtas išugdyti tiems įgūdžiams ir gebėjimams, kurie vaikui bus reikalingi gyvenimui. Pirmieji du skirti žemesnio lygmens gebėjimams ir įgūdžiams ugdyti, o paskutinysis yra daug aukštesnio lygmens.

 

Kalbame ne tik apie Bendrųjų programų turinį, bet ir apie mokymo praktiką.

Kai mokytojai sako, kad programos perkrautos, jie turi omenyje ne tai, kad ten per daug žodžių, bet tai, kad jiems reikia mokyti nauju būdu, nei buvo įpratę.

Tai, kad Bendrųjų programų tekstas bus surašytas kitaip, reikš, jog keisis mokytojo praktika klasėje, o mokiniai ugdysis visai kitokias kompetencijas. Tai jau nebebus tik klausymas, įsiminimas ir atkartojimas.

Tarpdalykinės kompetencijos ir prioritetai

 

Noriu priminti Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos projektą „2030“. Lietuva buvo tarp 15 valstybių, kurios dalyvavo šioje veikloje. Šiuo atveju nenorime lyginti šalių, tiesiog norime pasižiūrėti, kaip kompetencijos atsispindi jų Bendrojo ugdymo programose. Pavyzdžiui, jei kažkuri valstybė daugiau dėmesio skiria kritiniam mąstymui, kaip tai atsispindi jų dalykų programose. Paaiškėjo, kad kartais išskirtinis dėmesys tam tikrai kompetencijai buvo planuotas, o kartais tai įvykdavo tiesiog atsitiktinai. Kaip jau minėjau, žiūrėjome, kokių stipriųjų ir kokių silpnųjų pusių turi kiekviena iš šalių. Kaip jos išsirinko būtent tas kompetencijas kaip prioritetines ir kaip jas įpynė į Bendrąsias programas. Analizavome dalykines sritis: technologijas, gamtos mokslus, kūno kultūrą, sveikatą, gimtąją kalbą, matematiką, humanitarinius mokslus ir menus. Apibendrinę visus duomenis, gauname rezultatą, kuris rodo, kad nebūtinai kiekviena iš šalių skiria būtent toms prioritetinėms sritims dėmesį. Pagrindinės kompetencijos, kurioms valstybės skiria dėmesį: problemų sprendimas, raštingumas (plačiąja prasme), kritinis mąstymas, informacinės technologijos, refleksija. Tai ir yra pagrindinės kompetencijos, kurioms itin daug dėmesio skiria daugelis valstybių. Visiškai nenuostabu, kad kūno kultūros ir sveikatos srityse daug dėmesio skiriama aktyvumui, bet visiškai neskiriama dėmesio informatiniam mąstymui, nes kam gi jis reikalingas sportuojant?..

 

Humanitariniai mokslai – geografija, ekonomika, pilietiškumo ugdymas – dėmesio skiria kitoms sritims. Kritinis mąstymas, raštingumas, problemų sprendimas užima itin svarbią vietą, o pasitikėjimas, atsparumas, verslumas – itin žemą vietą. Kai kurios kompetencijos ugdomos daugelyje dalykinių sričių, o kai kurios tik retai kurioje. Lietuvos duomenimis, stipriausia sritis yra problemų sprendimas, jam skiriama daugiausia dėmesio, bet nebūtinai visose dalykinėse srityse.

Mažiausiai vertinami pasitikėjimas, verslumas, informatinis mąstymas. Lietuvoje raštingumas, kritinis mąstymas, pagarba, atsakomybė yra itin svarbu, na, o mažiausiai dėmesio skiriama kūrybingumui, inovacijoms, pasaulio suvokimui, verslumui, kaip kurti naujas idėjas ir ieškoti naujų galimybių. Daugelis šalių norėtų turėti verslių jaunų žmonių, bet jeigu tam neskiriame dėmesio, kaip gi tai pasieksime.

Dar keletas minusų, palyginti su kitomis šalimis. Esama matematikos spragų pagrindinės mokyklos lygmeniu. Dar pastebėjome, kad itin daug dėmesio skiriama žinioms perteikti nei gebėjimams ir įgūdžiams ugdyti. Ir net jei atrodo, kad problemoms spręsti programose skiriama daug dėmesio, visgi problemų sprendimas yra specifinis, t. y. problemos mokyklinės, o ne tos, su kuriomis vaikas susidurs realiame pasaulyje.

 

Iš gairių, kurias esate parengę, išsirašiau 5 vertybes ir 6 kompetencijas. Rengiant programas bus sudaryta galimybė, kaip integruoti dalį vertybinių aspektų. Na, o kompetencijas galima drąsiai integruoti. Mokėjimas mokytis ir komunikavimas jau yra suformuluoti ir įtraukti. Šių kompetencijų mokiniai mokosi analizuodami iš ugdymo turinio paimtus dalykus. Mokantis tam tikrų dalykų, kūrybiškumas ugdomas natūraliai, bet iš tiesų mokant bet kurio dalyko svarbu ugdyti bent vieną kitą kūrybiškumo aspektą. Pavyzdžiui, technologijų pamokose galima sukurti tam tikrus produktus ir pan. Norime, kad jaunimas išsiugdytų šias kompetencijas ir kad jos būtų kaip įmanoma plačiau pritaikomos. Bet ar kūrybingas muzikas būtinai bus kūrybingas matematikas? Ne. Kūrybiškumas, kaip kompetencija, turi būti išmokstamas kiekvienoje dalykinėje srityje.

Kūrybiškumo ugdymo galimybės

 

Pažvelkime atidžiau į kūrybiškumą, kaip ugdyti šią kompetenciją?.. Ar iš 5-mečio galima tikėtis sudėtingų idėjų, pasitelkiant vaizdinius ir pan.? Tokio amžiaus vaikas, tikėtina, pasitelks vaizduotę ir parodys savo smalsumą. Vieniems natūraliai pavyksta būti smalsiems ir tyrinėti, kitiems ne, bet visa tai yra išugdoma. Būtent todėl mažiesiems yra svarbus žaidimas, nes jis atveria daug galimybių, skatina eksperimentuoti, liesti, bandyti ir pan. Tai yra tik pradžia – inovatoriškumo, kūrybiškumo pamatai. Neskatinkite visų elgtis vienodai, raginkite rinktis savo kelią ir stebėkite, kaip jiems sekasi tai daryti. Tuomet ugdykite kitus įgūdžius ir gebėjimus: pamatyti problemą, ją apgalvoti, paeksperimentuoti, ieškoti būdų, kaip ją išspręsti.

Žinoma, čia svarbus ir kontekstas, kokiu atveju vaikai turėtų gebėti visa tai daryti? Jaunesni vaikai – pažįstamose situacijose, dirbdami su pažįstamomis temomis. Vyresniųjų klasių mokiniai – mažiau pažįstamose situacijose, o vyriausieji – nagrinėdami sudėtingas temas, kurios jiems nėra žinomos ir pakankamai abstrakčios.

Nuo gerai žinomų einama prie mažiau žinomų, nuo konkretesnių – prie abstraktesnių dalykų ir taip stengiamasi diegti naujoves. Jeigu kompetencijas ugdysite tokiu būdu, sulauksite ir rezultatų.

Ką tai reikš mokytojams? Jeigu jie nori, kad jauni žmonės būtų kūrybingi, privalo mokiniams užduoti atvirus klausimus ir jokiu būdu nekreipti vieno ar kito atsakymo link. Savaime suprantama, skatinti įvairias mokinių idėjas. Tyrinėti jas kartu. Negalima vaikams sakyti, kad jų idėja yra nesąmoninga. Reikia ją priimti ir patyrinėti kartu su vaiku, tada paklausti kitų nuomonės, kaip kiti mąsto ir pan. Jeigu išties norime, kad vaikai būtų kūrybingi, turime leisti jiems tokiems būti.

 

Taip pat turime pateikti kitokių požiūrių, kitokių alternatyvų, skatinti visa tai ir plėsti akiratį. Pavyzdžiui, šalia mokyklos ruošiamės įveisti sodą, galime klausti vaikų, kokios formos turėtų būti sodas, kokie augalai ten turėtų augti, kaip jie turėtų būti išdėstyti ir t. t. Galima kiekvienam duoti parengti sodo planą. Toks vaikų ugdymas be galo veiksmingas ir situacija taptų daug palankesnė, nei vieną dieną vaikai, atėję į mokyklą, rastų jau įveistą sodą. Taip skatiname vaikus kelti klausimus ir rizikuoti, mėginti daryti kitaip. Kūrybingi žmonės nedaro to, ką daro visi kiti… Norėtųsi, kad vaikai mestų iššūkį nurodymams ar nusistovėjusiam požiūriui, bet kad gebėtų tai daryti pagarbiai. Tarkime, mokiniams sakau, kad nuo šiol į klasę vaikščiosime dviem eilėmis: vienoje – berniukai, kitoje – mergaitės. Būtų puiku, jei kuris nors pakeltų ranką ir kultūringai pasiteirautų, kodėl nuo šiol jiems taip reikėtų vaikščioti?..

Visa tai yra didžiulis iššūkis mokytojams. Ne visi geba paprastai su šia užduotimi susidoroti. Vieniems reikia griežtai valdyti klasę, o kiti ieško alternatyvų. Bet jei mes išties nusiteikę parengti jaunimą ateičiai, siekiame išmokyti juos kurti ir savarankiškai spręsti problemas, tada turime pradėti tai daryti.

 

Kaip išmatuoti kūrybiškumą? Matuojame gebėjimą mąstyti kitaip: ne tik „tiesia linija“, bet labai plačiai. Taip pat matuojame, ar vaikas geba pateikti idėjas. Tai padaryti galime rengdami įvairius kūrybinius projektus. Galbūt mokytojams derėtų pateikti paruoštuką, ką jie turėtų rasti, vertindami tokius darbus, kokius dalykus svarbiausia pastebėti. Taip pat galima skirti užduotį, išspręsti kažkokią konkrečią problemą. Galima vertinti ir patį produktą, kurį sukūrė vaikas, ar jame atsispindi kitoniškas mąstymas.

 

***

Dr. Philas Lambertas susirinkusiesiems skyrė namų užduotį, kurioje pateikti kelių valstybių ugdymo modeliai. Lektorius siūlė palyginti Lietuvos ugdymo sistemą su kuria nors Kanados provincija, pasirinkti kurią nors iš Azijos šalių – Singapūrą, Honkongą ar Korėją. Taip pat pasižiūrėti vieną iš Skandinavijos ir Australijos valstybių. Pasak jo, pasilyginti visada verta, kad pamatytume, ko iš tam tikro amžiaus vaikų reikalaujama kitose šalyse. Taip sumažintume riziką nukristi pernelyg žemai, kad nebūtų taip, jog iš vaikų reikalausime daug mažiau, nei reikalauja kitos šalys.

Dr. Philas Lambertas pabrėžė, kad, užtikrinant tvarumą, reikalinga tvirta lyderystė, aiškumas, ką ir kada darome, geras planavimas ir, žinoma, tikėjimas tuo, ką darome. Anot jo, Lietuva turi šį potencialą, tereikia jį panaudoti.