Atmintis tarsi labirintas…

Atmintis tarsi labirintas, jungiantis mus su potyriais, kurie išnyko praeityje. Vartome Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazijos šimtmečio istorijos lapus kaip laiko ir likimų ženklus. Ant vakarykščių istorijų kasdien gula naujos, taip prisiminimus stumdamos tolyn. Atmintis, praeitis ir istorija susijungia per laiką. Praverkime gimnazijos laiko duris, pasivaikščiokime, susipažinkime su buvusiais gimnazistais, išklausykime prisiminimus, kaip susiklosčiusios aplinkybės lėmė jų likimus…

Mūsų šeima nesirinko pasilikti ar ne. Sekmadienį, 22 dienos vakare, mes pėsčiomis išėjome iš miesto. Išėjome visi. Skaudu, kad visų Mažeikių mieste likusių žydų istorija baigiasi vienodai – Holokaustu.

Aš, Izraelis Lempertas, gimiau 1925 m. lapkričio 17 d. Mane pavadino Izraeliu vieno iš prosenelių garbei. Gimiau Nepriklausomoje Lietuvoje. Mano mama – Liuba Levitson. Jidiš buvo mamos gimtoji kalba. Gimusi ir jaunystę praleidusi carinėje Rusijoje ji gerai mokėjo kalbėti ir rašyti rusiškai. Lietuviškai ji kalbėjo su stipriu akcentu. Kiek žinau, motinos giminės buvo kilusios iš Mažeikių. Mano tėvas Ištokas Lempertas buvo labai išsilavinęs žmogus. Be gimtosios jidiš kalbos, laisvai kalbėjo rusiškai ir lietuviškai. Jis dirbo vyriausiuoju buhalteriu Mažeikių žydų banke, aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje. 1923 m. gimė mano vyresnysis brolis. Senelio garbei jį pavadino Duviu. Mūsų šeima priklausė vidurinei klasei, nebuvome turtuoliai, tėvai nuomojosi butą, mama buvo namų šeimininkė. Bet mes visada turėjome tarnaitę – tylią ir darbščią lietuvę. Turėjome radiją – tais laikais jis buvo retas ir brangus dalykas. Broliui ir man padovanojo dviratį. Nedaug žydų vaikų juos turėjo ir tai buvo savotiška prabanga. Tėvai nebuvo religingi, mes neminėjome žydiškų švenčių, nei tėvas, nei mama nevaikščiojo į sinagogą. Didelė dviaukštė sinagoga buvo netoli mūsų buto. Rabinas Man Jofe buvo labai gerbiamas žmogus, jis gerai sutarė su mano tėčiu ir lankydavosi pas mus. Tėvas ir rabinas ilgai šnekėdavosi prie arbatos puodelio. Mažeikiuose buvo žydų pradžios mokykla. Prasimokiau joje keletą mėnesių. Mokiausi lietuvių pradžios mokyklos 4 klasėje ir po metų sugebėjau įstoti į gimnazijos 2 klasę. Dauguma bendraklasių lietuvių ir žydų buvo mano draugai. Prisimenu Mirjam Ginsburgaitę, Beilę Bekerytę, Simoną Kalvariją, Mirjam Rabinavičiūtę, Rivką Švarcaitę. Mes gerai sutarėme. 1939 m. pasijautė antisemitinės nuotaikos. Nežinau, kas tai darė, bet gimnazijos vestibiulyje atsirasdavo antisemitinių plakatų, kuriuose būtent žydas su kumpa nosimi, žandenomis, netvarkingais drabužiais, kuprotas. Plakatus nuimdavome, bet kitą rytą jie vėl atsirasdavo. Daug žmonių, bent jau mano šeima, suprato, kad fašizmas atneš didžiulę nelaimę mūsų šaliai, ir žvalgėsi į SSRS. Kai sovietų kareiviai įžengė į mūsų miestą 1940 m. birželį, daug žmonių juos sveikino tikėdamiesi geresnio gyvenimo. Mitingai vyko kiekvieną savaitę ir beveik visas miestas rinkdavosi pasiklausyti kalbėtojų. Euforiją keitė nusivylimas. Daugelis produktų dingo nuo prekystalių, liko tik vienos rūšies, prastos kokybės duona, nebuvo pramoninių prekių, prasidėjo nacionalizacija. Bankas, kuriame dirbo tėvas, buvo nacionalizuotas. Žmonės, kurie turėjo kokią nors nuosavybę ar samdė darbininkus, buvo areštuojami ir tremiami į Sibirą. Mūsų gimnazija pervadinta vidurine mokykla. Mokiausi 9 klasėje, įstojau į komjaunimo organizaciją. Vieni sovietinės valdžios metai prabėgo labai greitai. 1941 m. birželio 21 d. mokykloje buvo išleistuvių šventė. Grįžau vėlai ir ilgai neguliau. Anksti ryte išgirdome lėktuvų gaudesį, miestą pradėjo bombarduoti, prasidėjo karas. Kai kurie žydai galvojo, kad vokiečiai jiems nieko blogo nedarys, ir nusprendė pasilikti. Mūsų šeima nesirinko pasilikti ar ne. Sekmadienį, 22 dienos vakare, mes pėsčiomis išėjome iš miesto. Išėjome visi. Skaudu, kad visų Mažeikių mieste likusių žydų istorija baigiasi vienodai – Holokaustu. Liepos 30 d. prasidėjusios žudynės tęsėsi iki rugpjūčio 3 d. Pavenčiuose buvo sušaudyta apie 4000 žmonių, tarp jų 24 mūsų gimnazijos žydų tautybės gimnazistai ir 4 mokytojai. Tų pačių metų rugpjūčio 27 d. pedagogų tarybos posėdžio protokole užrašyta visus žydų tautybės mokinius išbraukti iš sąrašo…

Remiantis šia istorija sukurtas Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazijos mokinių filmas. Darbo konsultantai – mokytojai Silva Paulauskienė ir Algirdas Vilkas. Be kitų istorijos šaltinių, filme panaudota gimnazijos archyvo medžiaga. Šiuo vaizdo filmo „Laikas ir likimai“ pristatymu gimnazistai žvelgė į ateitį iš buvusio gimnazisto perspektyvos.

Kovo 15 d. Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazijoje vykusioje konferencijoje „Žydai – Žemaitijos miestelių bendruomenės dalis“ antisemitizmo aspektus tarpukario Lietuvoje dalyviams dėstė Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas dr. Linas Venclauskas. Mokslininkas teigė, kad, jeigu nebūtų buvę pirmos sovietinės okupacijos, vėliau nebūtų tokio masto antisemitizmo, jo apraiškų. Iki tol, pradedant XIX a. pabaiga, kai kurie žinomi Lietuvos visuomenės veikėjai yra publikavę antisemitinių tekstų, bet jie nebuvo sisteminiai. Minėta retorika tarpukariu kartais būdavo aštresnė, bet iš esmės ji nepasikeitė. Buvo pasisakymų: jei ne žydai, klestėtume prekyboje, jei ne lenkai, turėtume idealią politiką. Valdant tautininkams pastarieji stengėsi sumažinti bet kokius konfliktus. Prezidentas Antanas Smetona niekada nepasisakė prieš tautines mažumas, dėl to kartais sulaukdavo kritikos, kad palaiko žydus, yra silpnas. Kada atėjo sovietai, antisemitai sakė: žiūrėkite, jie (žydai) migdė mūsų budrumą, o dabar dalis jų eina prieš mus, rodo palankumą komunistams. Pasitaikydavo pavienių fizinių konfliktų, bet iki nacių įžengimo nė vienas žydų tautybės žmogus Lietuvos gatvėse nebuvo užmuštas. Holokaustas iki dabar daro įtaką mūsų santykiams.

Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams įvertinti direktoriaus pavaduotoja, švietimo programų koordinatorė Ingrida Vilkienė, remdamasi dr. Arūno Bubnio tyrimais, priminė statistiką – iš daugiau nei 200 tūkst. Lietuvoje gyvenusių žydų per Holokaustą išsigelbėjo tik apie 9–10 tūkst. Konferencijoje pasidalyta įžvalgomis, ko mes galime išmokti iš žydų istorijos. Jiems nuo seno reikėjo mokytis visą gyvenimą, kas dabar pasidarė aktualu ir mums. „Kaip žinoma, žydai, du tūkstančius metų neturėję savo valstybės, blaškyti po pasaulį, neužmiršo savo šaknų, tapatybės, religijos, empatijos, vertino tai, ką gavo, siekė mokslo, žinių. Sklando toks Vilniaus Gaono posakis, kad 40 metų žmogus mokosi pats, po 40 metų gali mokyti kitus, bet ir pats toliau turi mokytis. To daryti šiandien atvažiavome į konferenciją“, – apibendrino pranešėja.

Telšiuose įkurta mokslo, kultūros įstaiga Lietuvos buvo pripažinta aukštąja mokykla. Pristatyta šios mokyklos mokymosi programa, dienotvarkė, reikšmė. Šimtai Europos, Amerikos ir Pietų Afrikos rabinų ir politinių veikėjų įgijo išsilavinimą Telšių ješivoje.

Kaip buvo ruošiami studentai žydų religinio mokslo centre, ješivoje, parodė Telšių Žemaitės gimnazijos mokiniai (mokytoja Vilija Vaičiulienė). 1875 m. Telšiuose įkurta mokslo, kultūros įstaiga Lietuvos buvo pripažinta aukštąja mokykla. Pristatyta šios mokyklos mokymosi programa, dienotvarkė, reikšmė. Šimtai Europos, Amerikos ir Pietų Afrikos rabinų ir politinių veikėjų įgijo išsilavinimą Telšių ješivoje. Užėjus sovietams buvo pareikalauta, kad ješiva išsikeltų ir užleistų patalpas ligoninei, užėjus naciams didžioji dalis studentų ir vadovų nužudyti. 1941 m. ješiva perkelta į Klivlendą, kur veikia iki šiol.

Algirdo Vilko nuotraukos

Mokinių ir mokytojų pranešimuose tarsi vedžiojama senuoju Mažeikių, Telšių, Akmenės, Sedos, Židikų, Laižuvos, Pikelių, Viekšnių, Ariogalos, Raseinių grindiniu ir pasakojami to meto liudininkų prisiminimai bei reakcijos. Pastarojo miesto muziejininkės Linos Kantautienės pranešime – apie žmones, gyvenusius mūsų senelių ir tėvų kaimynystėje. Juk žydai, kaip ir lietuviai, gynė savo tėvynę, jauną Lietuvos Respubliką, 1918–1920 m. nepriklausomybės kovose. Už pasižymėjimą kovose daugiau kaip dvi dešimtys narsiausių žydų buvo apdovanoti „Vyčio kryžiumi“, apie 100 jų krito mūšio lauke. Daugybė civilių žydų įsitraukė į savivaldybių kūrimo darbus, Lietuvos ūkio atstatymą, dirbo paslaugų sektoriuje, medicinos, kultūros ir mokslo srityse. 1921 m. Raseiniuose gyveno 6030 gyventojų, iš jų 3000 buvo žydų tautybės. Visi gyventojai, nepaisant jų tautybės, sutartinai siekė miesto gerovės. Savivaldybės tarybą sudarė 19 narių, tarp jų buvo 8 žydai. 1924 m. Raseinių miesto tarybos pirmininku išrinktas visų miestiečių gerbiamas advokatas Maksas Levy. O liko lietuvių ir hebrajų kalbomis ant paminklinių akmenų užrašytas konkrečios Raseinių rajono vietovės aukų skaičius: Ariogaloje – 662, Girkalnyje – 1600, Lyduvėnuose – 300, Nemakščiuose – 543, Žieveliškės k. – 1677, Viduklėje – 300. Nužudyta daugiau nei 5 tūkst. žmonių: vyrų, moterų, vaikų. Ariogalos gimnazijos istorijos mokytoja metodininkė Rasa Zakaitė savo pranešimą iliustravo įvykių liudininko Vytauto P. Bložės pasakojimu ir reakcija: „<…> Šaudė moteris, pas kurias mano motina pirkdavo miltus ir druską; šaudė berniukus, su kuriais aš mainydavausi pašto ženklais ir balandžiais; šaudė barzdotus senius, kuriems mus, išdykėlius, tėvas žadėdavo atiduoti… Man tebuvo vienuolika metų, bet aš gerai supratau, kad tai pasaulio galas…“

Kaip žinoma, vienus okupantus 1944 m. vasarą keičia kiti. Tremtis dešimtmečio prisiminimuose, atsisveikinimo su tėviške, gyvenimo tremtyje ir po jos motyvai, akcentas, kad trėmė ne tik lietuvius, – tai priminta Klaipėdos „Aitvaro“ gimnazijos mokinių pranešime (mokytoja Oksana Tiapševa).

„Galiu pasakoti tris dienas apie žmones, kurie garsino Lietuvą“, – konferencijos tema kalbėjo žurnalistas, kraštotyrininkas, Jakovo Bunkos labdaros ir paramos fondo direktorius Eugenijus Bunka. Jis pasiūlė surinkti ir išleisti pranešimų medžiagą, kad ši informacija, atlikti mokytojų ir mokinių tiriamieji projektai išliktų.

Apibendrindama renginį Mažeikių M. Račkausko gimnazijos direktorė Asta Žukauskienė sakė, kad bendrumas tarsi tvyrojo ore, kur buvo demonstruojami mūsų pačių ieškojimai ir atradimai. Siekiant tai realizuoti reikia sisteminių pokyčių, prisilietimų prie kitų kultūrų. Tarsi patvirtinimas nuskambėjo konferencijos vedėjos, istorijos mokytojos ekspertės S. Paulauskienės palinkėjimas: „Ieškok Indijos, atrask Ameriką.“ Juk žydų pedagoginės sistemos esmė – meilė ir reikalavimai…

+82

0