Ar tikrai lietuvių kalbos ir literatūros įskaita – tik spektaklis?

Anksčiau lietuvių kalbos ir literatūros įskaita vykdavo kitaip – mokiniai iš anksto pasirinkdavo temą, ruošdavosi, tačiau konkrečias potemes sužinodavo tik įskaitos dieną. 2010 m. ši tvarka pakeista, nuo tada abiturientai potemes sužino iš anksto. Tokia naujovė paskatino nesąžiningumą – mokiniams kalbas ėmė rašyti jų draugai ar giminaičiai, studentai, tai net tapo tam tikra komercine veikla – mokamas planų ir kalbų rašymo, konsultavimo paslaugas teikiantys asmenys pradėjo reklamuotis internete, steigti įmones. Pavyzdžiui, viena iš šias paslaugas teikiančių platformų, pristatoma kaip dešimtus metus gyvuojanti įmonė, ją sudaro profesionali specialistų komanda, padedanti moksleiviams ir kitiems asmenims tobulėti lietuvių kalbos ir literatūros srityje: „Per visą gyvavimo laikotarpį, sukaupėme neišsemiamą patirtį ir garantuojame konsultacijų ir tinkamą darbų atlikimą ir kokybę. Esame lankstūs naujovėms bei Jūsų pageidavimams, tačiau tuo pačiu laikomės visų nustatytų NEC (tuometinio Nacionalinio egzaminų centro, dabar tai Nacionalinės švietimo agentūros dalis – aut. past.) reikalavimų. Siekiame maksimalaus įvertinimo, todėl darbai yra tikrinami profesionalių redaktorių“. O kur dar daugybė interneto svetainių, skelbimai portaluose ir įvairiuose forumuose bei socialiniuose tinkluose. Todėl ši įskaitos laikymo tvarka nuolat keldavo diskusijas, itin paaštrėjusias šiemet, kai lietuvių kalbos ir literatūros įskaitą abiturientai laiko nuotoliniu būdu ir mokytojai negali patikrinti, mokinys savo ar kito asmens parengtą kalbą išmoko, o gal ją apskritai tik skaito. „Švietimo naujienos“ pakalbino dvi skirtingas puses: mokytoją, išsakiusį savo ir mokinių poziciją, bei egzaminus organizuojančios įstaigos – Nacionalinės švietimo agentūros (NŠA) – atstovę.

Tik imitacija?

 

Vilniaus Laisvės gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas, „Laisvės“ kino klubo vadovas Marius Janulevičius kartu su mokiniais sukūrė filmuką „Mama! Aš laikau įskaitą!“ (jį galima pamatyti čia), jo aprašymas skelbia: „Kasmet tūkstančiai abiturientų ir lietuvių kalbos mokytojų dalyvauja spektaklyje, pavadintame lietuvių kalbos ir literatūros įskaita. Šis imitacinis retorikos gebėjimų patikrinimas atrodo beprasmis tiek mokiniams, tiek mokytojams. Tačiau skatina Lietuvos ekonomiką: viešųjų kalbų rašymu ir prekyba užsiima studentai, korepetitoriai, tam skirtos specializuotos interneto svetainės. Šiemet abiturientams net nebūtina atmintinai išmokti savo kalbų: dėl karantino įskaita vyksta nuotoliniu būdu. Filmas skiriamas mokytojams ir abiturientams, kurie supranta, kad dalyvauja absurde, bet neturi kito pasirinkimo“. Šis filmukas ir paskatino redakciją pasirinkti gvildenamą temą.

Dvi nuomonės

 

Marius Janulevičius, Vilniaus Laisvės gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas, „Laisvės“ kino klubo vadovas. Filmukas vaidybinis, situacijos neturėtų būti siejamos su konkrečiais asmenimis, gimnazijos kino klubas tiesiog parodijavo įskaitą, kuri seniai tapusi beprasmė ir neatlieka tų gražių tikslų, numatytų programoje. Ne paslaptis, kad klesti prekyba kalbėjimo temomis, abiturientai jas mokosi atmintinai ir deklamuoja per įskaitas, o šiemet, organizuojant įskaitą nuotoliniu būdu, buvo galima tiesiog skaityti – ar mokinys to nedaro ir atsakinėja sąžiningai, techniškai net neįmanoma patikrinti, kai mokytojas sėdi kitoje ekrano pusėje. Techniškai mūsų gimnazijoje įskaita pavyko puikiai, nuotoliniam mokymui mes pasiruošėme labai operatyviai, todėl ir įskaitos organizavimas nebuvo labai didelis iššūkis. Bet esmė ta, kad pati įskaita jau seniai praradusi bet kokią prasmę tiek dėl piktnaudžiavimo galimybių, tiek dėl to, kad ja iš esmės nepatikrinamos jokios mokinio kompetencijos. Tai egzamino prielipas, kuris iš principo yra beprasmis, ir lituanistai apie tai kalba jau ne pirmus metus.

 

Dr. Zita Nauckūnaitė, NŠA Ugdymo turinio departamento Ugdymo turinio rengimo skyriaus metodininkė atsakinga už lietuvių kalbą ir literatūrą. Gyvenime viešai išreikšti mintį žodžiu tenka bent 10 kartų dažniau negu raštu. Ar bereikia priminti, kad mąstyti ir kalbėti savo vaikus moko visas demokratinis pasaulis? Negebėjimas kalbėti XXI a. yra ne šiaip sau trūkumas, o socialinė ir asmeninė tragedija lygiai taip, kaip XIX a. nemokėti skaityti ir rašyti. Ir labai gaila, jeigu kam ąžuolas su ą nosine atrodo svarbiau negu viešas žodis. Pasak vienos išmintingos knygos, reikia tai daryti ir ano neapleisti, nes kitaip iškoši uodą, o prarysi kupranugarį… (plg. Mt 23, 23-24).

 

Ką rodo kasmetinis sujudimas prieš kalbėjimo įskaitą? Nejaugi tai, kad mokiniai 12 metų tylėjo ir staiga jiems tenka prabilti? Tada jau, žinoma, tragedija. Tada nežinia, nuo ko pradėti. O jeigu dar mokytojas pasako, kad reikia pačiam ir temą pasirinkti, ir pasirengti, ir kad ta įskaita apskritai nesvarbi? Visi gauna gerus pažymius – spektaklis, ir tiek… Ko tada tikėtis? Ir kuo piktintis?

 

Absoliuti dauguma mokytojų šitaip nesielgia. Jie dirba pagal LR ŠMM ministro patvirtintą Lietuvių kalbos ir literatūros vidurinio ugdymo programą (2011 m.), kurioje nurodyta, kad 11–12 klasėse mokiniai turi gebėti parengti ir pasakyti argumentuotą, į adresatą orientuotą informacinę ir / arba įtikinimo kalbą visuomenės gyvenimo, kalbos, literatūros (kultūros) tema, siekdami sudominti auditoriją; įvertinti informacijos tinkamumą ir patikimumą, interpretuoti įrodymus, nuomones, vaizdinę medžiagą, klausimus; tinkamai formuluoti teiginius, argumentus, problemas ir išvadas; taikyti minčių dėstymui svarbias logikos taisykles; pasirinkti tinkamas retorines priemones kalbos argumentavimui sustiprinti; laikytis kalbos normų ir viešojo bendravimo etikos. (žr. 5.5.1; 5.6.1; 5.6.2.2.)

 

Visi suprantame, kad likus mėnesiui iki kalbėjimo įskaitos per vėlu rūpintis mokinių mąstymo, kalbos ir stiliaus ugdymu. Tai reikia (reikėjo!) daryti nuolat. Tada ir kalbėjimo įskaita būtų natūrali, pavyzdžiui, mokinių projektinių darbų, lingvistinio ar literatūrinio tyrimo užbaiga, buvusio pranešimo tąsa ir pan. O kur dar dalykų integracijos temos? Lietuvių kalbos ir literatūros ir istorijos, vaizduojamojo meno, muzikos, kitų kalbų ir pan.?

 

Lietuvių kalbos ir literatūros įskaitos programa (2015 m. spalio 9 d. įsakymo Nr. V-1059 aktuali redakcija) plačiai atveria duris mokinio ir mokytojo kūrybiškumui: vadovaudamiesi Bendrąja programa mokiniai su mokytoju sudaro savo temas; mokinys, konsultuodamasis su mokytoju, remdamasis įvairiais šaltiniais rengia temos medžiagą ir kalbos planą; kalbėjimo metu mokinys gali naudotis planu, grožinės ir negrožinės literatūros kūriniais, parengta temos medžiaga (žr. III. 7–10).

Tik dirbk ir norėk. Ruoškis gyvenimui. Patirk pažinimo džiaugsmą!

Ko trūksta? Sakote, tik egzaminas suteikia prasmę?..

 

Kaip tik šiuo metu Nacionalinės švietimo agentūros Ugdymo turinio departamentas pradeda atnaujinti Bendrąsias ugdymo programas. Kiekvieno dalyko ugdymo programoje bus numatytas ir visas vertinimo procesas. Viena iš sudedamųjų lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino dalių gali būti egzamino dalis žodžiu. Žinoma, ne tokia, kaip kalbėjimo įskaita. Egzamino kitas svoris, kiti reikalavimai, tai ir užduotys atitinkamos.

 

Kviečiame ramiai ir prasmingai bendradarbiauti (žr. https://www.mokykla2030.lt/) atnaujinant Lietuvių kalbos ir literatūros ugdymo programas ir numatant tiek pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo, tiek brandos egzamino reikalavimus ir užduotis.

Nors prasmę mūsų darbui suteikia tikrai ne egzaminas…