Ar švietimo sistemoje svarbus mikroklimatas?

Kad šiandieninėje švietimo sistemoje reikalingi pokyčiai, turbūt nedrįs ginčytis niekas. Viena teorija gena kitą, reformos įgyvendinamos nespėjus nė mirktelti, mokytojų ir tėvų bendruomenės dažnai atsiduria priešpriešoje, o vaikai vis dar lieka „dar viena plyta sienoje“, grupės „Pink Floyd“ apdainuota prieš 40 metų. Mintimis apie tai, kokio šiandien pokyčio labiausiai reikia šioje subtilioje sistemoje, dalijasi Mindaugas VIDUGIRIS, festivalio „Masters of Calm“ organizatorius, patirtinių mokymų ekspertas, „Whatansu“ stovyklų „tėtis“. 

Mindaugai, kada kilo poreikis garsiai kalbėti ir imtis mokyti komandos formavimo įgūdžių?

Mokytojams daug paprasčiau mokyti „patogius“ mokinius, nes ne paslaptis, kad akademinės žinios vis dar iškeliamos aukščiau visų kitų. Todėl šiandien esminis mūsų veiklų tikslas ir yra jie – vyresniųjų klasių mokiniai, kurie išgyvena sunkią paauglystę, meilę, neapykantą, sudėtingą santykį su tėvais, mokytojais.

Na, turbūt pradėkime nuo to, kad aiškesnė ir priimtinesnė sąvoka šiandien – mikroklimato formavimas. Nes komandos formavimas vis dar stipriai siejamas su verslumu. O mikroklimatas atrastas seniai, kai dar neorganizavome stovyklų ir kitų šiuo metu mūsų vykdomų veiklų. Tada man teko daug bendrauti su drąsiais, laisvais jaunais žmonėmis, kurie aktyviai dalyvavo švietimo sistemos veiklose, organizavo mokinių parlamentą. Ir vienas jų kartą tarė: „Žinai, Mindaugai, aš labai pavargau… Su vaikais viskas yra gerai.“ Aš negalėjau patikėti, bet kuo giliau ėmėme kapstyti, tuo aiškiau supratome, kodėl taip išties yra: įvairiose netradicinėse, kūrybiškose veiklose požiūrį, elgseną pakeitę vaikai galop vis tiek turi grįžti į įprastą savo aplinką. Ir ten jiems „nurauna stogus“. Pirmiausia, namuose, nes tėvai gyvena kaip gyvenę, lygiagrečiai situacija kartojasi ir mokykloje… Mokytojams daug paprasčiau mokyti „patogius“ mokinius, nes ne paslaptis, kad akademinės žinios vis dar iškeliamos aukščiau visų kitų. Todėl šiandien esminis mūsų veiklų tikslas ir yra jie – vyresniųjų klasių mokiniai, kurie išgyvena sunkią paauglystę, meilę, neapykantą, sudėtingą santykį su tėvais, mokytojais. Tačiau dabar kaip niekad aiškiai suvokiame, kad pirminis pokytis turi prasidėti mokykloje, nes kai ugdymo įstaiga, jos bendruomenė suvoks, kaip veikia mikroklimato kūrimo principai, pajus, kaip tai svarbu ir naudinga visiems (ir mokytojams, ir mokiniams), nori nenori į tai įsitrauks ir tėvai.

 

Emocinis intelektas ir tarpasmeniniai santykiai – tai kryptys, kuriomis vadovaudamiesi savo mokymuose ir kuriame mikroklimatą. Ir visa tai vyksta vien per patirtinį ugdymą. Tai mūsų išskirtinumas ir stiprioji pusė, nes apie teoriją, metodą, jų pritaikymą galima šnekėti tik po išgyvento patyrimo ir niekaip kitaip. Išsiguglinti, kas yra tarpasmeniniai santykiai, mokame visi, tačiau imkite ir atsisėskite su savo kolega akis į akį, pasikalbėkite atvirai, iš širdies… Ir kaip?

 

Ar matai bent menkutį pokytį mokyklose šiandien ta linkme?

Prisipažinsiu, man be galo džiugu, kad emocinio intelekto lavinimas mokyklose tampa ugdymo proceso dalimi. Tai reiškia, kad mes jau imame suprasti, jog to reikia. Deja, vis dar gerai nežinome, kaip tą padaryti. Neturime patikrintų, priimtinų įrankių. Viena mano svajonių – vienerius metus kuruoti 10 mokyklų ir dirbti su jomis per patirtinį ugdymą, atlikti visus mokslinius tyrimus, fiksuojančius, kaip keitėsi mokyklos bendruomenė, jos mikroklimatas, kas vyko su patyčiomis ir pan.

 

Kas pirmiausia turėtų gauti tokį įrankį? Mokytojai? O gal lygiagrečiai – tėvai? Kad galutinis taškas, t. y. vaikas, kuris mums šiuo atveju rūpi labiausiai, gautų galimybę augti ir tobulėti tokioje saugioje terpėje?

Esminis klausimas, man rodos, šiandien yra – kaip mes, mokytojai, kartu su visa mokyklos bendruomene galime sukurti tokį mikroklimatą, kur patys, visų pirma, kasdien gerai jaustumėmės, jaustumėmės komanda. Ir tada visą tą išjautimą perduotume vaikams.

Kol mokytojai nėra paragavę, kas yra mikroklimato kūrimas, vaikų negali to mokyti. Manau, pirmiausia reikia dirbti su jais, kad jie turėtų patyrimą. Lygiagrečiai dirbti su kitais nėra prasmės. Jie nepasiruošę. Čia tas pats kaip teoriškai pasiskaityti, kaip vairuoti automobilį, ir sėsti prie vairo. Ar dar geriau – mokyti to kitus: „Aš niekad nevairavau, bet atsisėsiu šalia ir paaiškinsiu tau, kaip tai daryti.“

Tad esminis klausimas, man rodos, šiandien yra – kaip mes, mokytojai, kartu su visa mokyklos bendruomene galime sukurti tokį mikroklimatą, kur patys, visų pirma, kasdien gerai jaustumėmės, jaustumėmės komanda. Ir tada visą tą išjautimą perduotume vaikams. Jei tiksliau, jiems tuomet nieko perdavinėti tiesiog… nebereikia, jie tą jau mato. Visi puikiai žinome, kad asmeninis pavyzdys – geriausias būdas ko nors išmokyti. Tiesa?

 

Kodėl tu tiki, kad viskas – mokytojo rankose?

Diskutuokime pavyzdžiais: ką šiandien gali padaryti bet kuris tėvas, supykęs dėl mokytojo elgesio su jo vaiku? Ateiti į mokyklą ir visa tai pasakyti jam į akis? Suburti dar kelis tokius pat nepatenkintus tėvus ir šturmuoti mokyklos administraciją? Pagaliau… atstatydinti mokytoją?

Kas atsitinka konkrečioje situacijoje, jei mokykloje neegzistuoja sveikas mikroklimatas? Ogi visi nusisuka nuo mokytojo, palikdami jį srėbti „savo košės“. Toks šiandien yra susiskaldymas! Aš daug bendrauju su mokytojais, žinau. Bendruomenėje, kur mikroklimatas sveikas, kuri kasdien veikia lyg vienas kumštis, komandos nariai, visų pirma, palaiko vienas kitą. Be išlygų.

Jei esi mokytojas, tada, manau, viena pagrindinių tavo, kaip asmenybės, vertybių turėtų būti atvirumas. Kaip tu suprasi, kas su vaiku vyksta, jei pats esi uždaras ir nemoki nei reikšti, nei paaiškinti savo jausmų, negyveni toje terpėje, kur propaguojamas atvirumas?

 

Deja, bet tenka pripažinti, kad nuo nepriklausomybės atgavimo poreikis kurti mikroklimatą mokyklose nunyko, užleisdamas vietą kitokiems švietimo sistemos bandymams, gerosios patirties perėmimui… Dabar mes iš kolektyvizacijos perėjome į individualizmą – tai faktas. Tai reiškia, kad mes „išimame“ mokytoją, kaip atskirą individą, iš visos mokyklos bendruomenės. Noriu paklausti – kodėl emocinio intelekto lavinimas yra įtrauktas į ugdymo programą, bet jis neskiriamas mokytojui?

Be abejo, mikroklimatas mokykloje turi apimti visus lygmenis: tėvai – mokytojai, tėvai tarpusavyje, mokytojai – vaikai, vaikai tarpusavyje. Tačiau kaip gali ugdyti emocinį intelektą, jei tau pačiam nėra tam skirta laiko ir resursų? Todėl mokytojas, mano galva, užima ypač svarbų vaidmenį šioje daugialypėje grandyje. Ir emocinio intelekto realizacija vyksta per mikroklimato formavimą ir mokymąsi, kaip tai yra daroma savo aplinkoje. Ne mokantis to kaip metodo, o mokantis savo kasdienėje aplinkoje iš tikrųjų kurti.

 

O kaip atvirumo klausimas? Juk tam reikia drąsos. Pirmiausia, prieš save, o tada – ir prieš kitus. Tai mūsų tautai – ne itin būdingas bruožas…

Jei esi mokytojas, tada, manau, viena pagrindinių tavo, kaip asmenybės, vertybių turėtų būti atvirumas. Kaip tu suprasi, kas su vaiku vyksta, jei pats esi uždaras ir nemoki nei reikšti, nei paaiškinti savo jausmų, negyveni toje terpėje, kur propaguojamas atvirumas? Mokytojas ir mokykla – atspirties taškas, kur vaikas turėtų išmokti, kad atvirumas atsiperka. Kur atvirumas, ten nebelieka melo, baimės, manipuliacijų, patyčių. Pavyzdžiui, ateini pas mane ir sakai: „Tu man nepatinki dėl to ir to.“ Ir jeigu man atvirai, ne už akių žmogus pasako, aš nepuolu atgal, išklausau ir tada jau pagalvoju, ar tai tiesa, ar tai apie mane, ar tai – tikrai mano, ne jo. Aš save įsivertinu. Bandymas vienam kitą suprasti – neabejotinai viena svarbiausių sąlygų kuriant tarpasmeninį santykį. Ir to išmokstama gana lengvai. Per patyrimą.

 

Ar matai aiškias formas, gaires, nuo ko pradėti šį mikroklimato kūrimo pokytį?

Mikroklimatas sukuria atsakomybės, bendrumo jausmą. Jausmą, kad visi esame apie tą patį ir norime to paties. Tad pirmasis žingsnis – duoti mokytojams „pačiupinėti“, koks tas jausmas – švaraus, sveiko mikroklimato. Kaip gera (nebijoti) būti savimi! Kitas žingsnis – atvirai ir garsiai užduotas klausimas „Ar visa mūsų mokyklos bendruomenė nori tai daryti? Kurti tokį mikroklimatą drauge?“ Nes kol mokytojai bus susvetimėję, jie neturės galimybės pažinti vienas kitą, sužinoti apie vienas kito asmeninius poreikius. Primityvus pavyzdys: galbūt, tarkime, šiandien yra taip, kad mano kolegai mirtinai reikia šaldytuvo, o jis net neturi su kuo apie tai pasikalbėti? Patikėkite, tik išsprendę „šaldytuvo klausimą“, galime kalbėti apie kažkokį pokytį, mokymus ir drauge judėti toliau. Kai mokykloje atsiranda kritinė masė, paragavusi, kas yra sveikas mikroklimatas, tada tas žinias galima plėsti, taikyti kuriant sveiką, atvirą bendruomenę. Manau, kad mokytojų kvalifikacijos kėlimo lygmeniu privalo atsirasti eilutė apie mikroklimato kūrimą, tai turi būti įgyvendinama bent kartą metuose. Verslas visame pasaulyje šiandien tokiems mokymams skiria ypač daug dėmesio ir lėšų. Puikiai suvokdamas, kad jei nėra saugumo ir pasitikėjimo komandoje, rezultatai niekada nebus aukšti. O kas smagiausia – sukūrus sveiką mikroklimatą mokytojų bendruomenėje, vaikų to mokyti jau… nebereikia, jie tas „žinias“, pajautimą natūraliai perima. Kitaip negali būti – tavo aplinka jau tarsi ima reikalauti tam tikrų elgesio normų, diktuoja jas ir nebeleidžia elgtis nederamai. Mokytojai žino visus mokymo metodus, bet jiems trūksta pasitikėjimo, savistabos, suvokimo, kad esu ne tik mokytojas, visų pirma, aš esu Žmogus. Trūksta gebėjimo atsitraukti ir pailsėti, pabūti su savimi. Ugdymo programoje tam nėra „eilutės“. Pavyzdys – mokyklose, kuriose stipriai dirbama mikroklimato kūrimo klausimu, kuriama stipri bendruomenė. Norinčiųjų pakliūti į tokias – daugybė. Ir galiausiai laimingi visi: administracija dėl reitingų, mokytojas dėl pagarbos jam, tėvai dėl vaikų rezultatų ir vaikai dėl sveikos emocinės atmosferos mokykloje…

 

O kokias dar sferas mokykloje pakeistų mikroklimato sukūrimas, be jau minėtų ir šiandien itin aktualių patyčių?

Visų pirma – pažangumą. Vaikas norėtų eiti į mokyklą, kasdien būti aplinkoje, kur jam saugu. Saugu ne todėl, kad drausmę prižiūri 5 mokytojai ir 2 policininkai, o todėl, kad vaikas žino, jog niekas iš jo nesityčios. Antra – bendravimas. Jausmas, kad pats gali rinktis, su kuo ir kaip jis nori bendrauti. Trečia – klasės bendrumo jausmas, susijungimas įvairiausiomis formomis. Tai taip smagu.

O visa tai darant per patyrimą! Patirtiniai mokymai pirmiausia išmoko žmones reflektuoti, t. y. suprasti, kas su jais vyksta tuo momentu. Atpažinti, išjausti ir papasakoti. Kad kitą kartą, atsidūrus panašioje situacijoje, jau žinočiau, kad turiu patirties ir galiu elgtis kitaip. Reflektyvaus gebėjimo gyventi mums visiems labai trūksta…

Didžiausią įspūdį paliko dešimtokų klasė, kuri su mokytoja reflektavo po mano paskaitos. Tą akimirką suvokiau, kad neturiu ten ką veikti, kad neturiu ko jų mokyti… Jie matuoja savo būtį savaitės atstumu: ką išgyveno, kas jų gyvenime vyksta, su kuo susiduria, kas svarbu.

 

Norisi daugiau gerų pavyzdžių, kurie įkvepia tave patį judėti pirmyn ir toliau daryti tai, ką darai.

Man teko „pačiupinėti“ vieną lietuvišką mokyklą, kurioje ypač stipriai investuojama į bendruomenės ir mikroklimato kūrimą. Didžiausią įspūdį paliko dešimtokų klasė, kuri su mokytoja reflektavo po mano paskaitos. Tą akimirką suvokiau, kad neturiu ten ką veikti, kad neturiu ko jų mokyti… Jie matuoja savo būtį savaitės atstumu: ką išgyveno, kas jų gyvenime vyksta, su kuo susiduria, kas svarbu. Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad dešimtokai taip geba. Užburiantis sąmoningos egzistencijos pavyzdys. Tokioje mokykloje tėvai žino visa, kas vyksta – nuo biudžeto iki smagių ir skaudžių aktualijų. Čia dirba mokytojai, kurie suvokia, kad turi išmokyti vaikus ne tik mokomųjų dalykų, bet ir tarpasmeninių santykių…

 

Dar vienas pavyzdys – mūsų „Whatansu“ stovyklų patirtis: „Kaip mano vaikui sekasi?“ – įprastas tėvų klausimas mokytojui. Kai tėvai atvažiuoja į stovyklas ir mums užduoda tokį pat klausimą, organizuojame patyrimą, leidžiame jiems patiems pačiupinėti tą aplinką už komforto zonos ribų, kur jų vaikai leido laiką. Ir tuomet mes klausiame: „Ar suvokiate, kad jūs čia tik pusvalandį, valandą, o jie – tris paras ar net savaitę taip gyveno. Ar aiškiau, per ką jie praėjo?“ Tėvams atsiveria akys: „Aš pamiršau galvoti iš vaiko perspektyvos!“ Ir paskui tėvai su didžiuliu entuziazmu bando tą patyrimą įnešti į savo namus, savo vaiko klasę, nes tokiais atradimais, natūralu, norisi dalytis. Deja, šiems patyrimams klasėje daugiausia priešinasi… mokytojai. Nes jų niekas nemokė, nes jie nežino kaip, nes patys nepatyrę, koks tai jausmas. O vaikai išvykdami iš stovyklų mūsų klausia: „Kaip man reikės toliau gyventi? Grįžus ten, kur niekas apie tai nekalba ir niekam tai nėra svarbu?“ Lygiai tas pats vyksta su į stovyklas atvykstančiais mokytojais. Jie sako: „Mums liepta parsivežti metodus ir perduoti gerąją patirtį. Aš nežinau kaip tai padaryti?“ Be abejo! Nes tai reikia PATIRTI. Tai ne teorija ant popieriaus, tai – realus pojūtis ir pokytis!

 

Jei galėtum šiandien padrąsinti mokytoją pokyčiui…

„Esi nuostabus“, – tarčiau jam. „Tik pamiršai save, pamiršai, kad visų pirma esi… Žmogus. Kad ir tu turi jausmus, pojūčius, problemas, skaudulius“, – pridurčiau.

Šiandien turėtume pakeisti savo požiūrį į mokytoją užduodami klausimą ne „Kodėl šitas mokytojas taip jaučiasi?“, o „Kodėl šitas ŽMOGUS šitaip jaučiasi?“ Matau, kad šiandien mokytojai yra palikti likimo valiai. Ar tikrai daug vaikai gali išmokti iš pervargusių, nusivylusių mokytojų? Labai norėčiau, kad pedagogai turėtų galimybę kokybiškai ilsėtis, kad jie kasdien jaustųsi saugūs atėję į darbą. Ir dar labai norėčiau, kad mokytojai turėtų galimybę ir rinktųsi išlikti tokie smalsūs, kaip ir mokiniai. Mokytojai jaučia baimę ir įtampą daryti tai, kas jiems atrodo teisingiausia. Tik įsivaizduokime tokią mokyklą, kur mokytojas ateina į darbą žinodamas savo stipriąsias puses, pasitikėdamas savo jėgomis, žiniomis, taikomais mokymo metodais. Žinodamas, kad niekas pas jį neateis, nečiups už rankos ir nedraus to daryti. Žinodamas, kad juo pasitiki ir tiki administracija, tėvai ir mokiniai. Matau tokių pavyzdžių, tokių drąsių mokytojų, kuriuos dažnai už akių vadina bepročiais. Bet jų tai nejaudina. Jie gerąja prasme yra „nurauti“, eina, daro savaip ir sako: „Nepatinka – meskit mane lauk!“ Čia prisiminkime ne tokį seną įvykį viešojoje erdvėje, kai gerą, stiprų mokytoją bandė išmesti, bet visa bendruomenė stojo mūru! Vienetai tokių… O turėtų būti 90 proc. Noriu tikėti, kad yra tokių, kurie turi savo bendravimo ir mokymo stilių, savo būdą dirbti, paremtą ne kitų pripaišytomis, bet savo paties vertybėmis. Mes visų jų laukiame, nes kaip mėgstame sakyti: „Aš noriu, kad tau pasisektų!“

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.

Komentarai (2)

  • Redaktorė

    Ir kaip susidoroja, Roma? Kalbėkime apie tai.

  • Roma

    Jūs net neįsivaizduojate, kaip darbdavės švietime susidoroja su pavaldiniais – mokytojais, vos tempia nuopatyčių; tie, kurie tampa ,,aukomis“, t.y. mato tiesą ir ją garsiai sako…