Ar profesinis mokymas prieinamas intelekto negalią turintiems jaunuoliams?

Lina Jakubauskienė

Dirbti, užsidirbti, būti visaverčiais visuomenės nariais nori visi, ne išimtis – ir sunkią ar vidutinę intelekto negalią turintys žmonės. „Mano sūnus Laurynas nuo vaikystės sakydavo: baigsiu mokyklą, eisiu į darbą. Vis bandau nuteikti vaiką, aiškinu – jis per geras žmogutis, kad dirbtų. Iš patirties žinau, kad sunkią ar vidutinę intelekto negalią turintys žmonės darbo rinkoje nelaukiami, profesinės mokyklos jiems nelabai ką turi pasiūlyti“, – sako socialinio darbo magistro laipsnį įgijusi reta liga sergantį sūnų auginanti šiaulietė Vida Jočienė.

Vaiko prognozės kito

 

Laurynas gimė su reta akių liga aniridija, kuri lėmė problemas su regėjimu. Vis dėlto dar vienas sutrikimas, nuo kurio kenčia vaikinas, iki šiol nediagnozuotas. Aiškūs tik jo simptomai – vidutinis intelekto, taip pat autizmo spektro, judesio koordinacijos sutrikimas. Lauryno raida gerokai atsilieka nuo bendraamžių.

Vida pasakoja, kad sūnus iš pradžių lankė Šiaulių darželį, skirtą regos sutrikimų turintiems vaikams, bet dėl sutrikusio intelekto čia veikiančiai mokyklėlei nebuvo tinkamas. „Prieš pradėdami lankyti pirmąją klasę, atlikome tyrimus Pedagoginėje psichologinėje tarnyboje. Intelekto lygis sūnui nebuvo išmatuotas, nes jis tuo metu dar nekalbėjo. Laurynas pripažintas nemokytinu, nukreiptas į lavinamąją klasę specialiojoje mokykloje“, – dėsto mama.

 

Vis dėlto po kelerių metų Laurynui pasiūlyta pereiti iš lavinamosios į specialiąją klasę, kurioje daugiausia mokėsi tik fizinę negalią turintys mokiniai. Dar būdamas lavinamojoje klasėje vaikas pradėjo kalbėti, be to, pedagogai pastebėjo, kad jis stipriausias tarp joje besimokančiųjų, imlus kai kuriems dalykams. „Pedagogai motyvavo – vaikas lavinamas, ugdomas, tuo metu jis jau buvo pramokęs skaityti. Iš pradžių būta nerimo – kaip Lauryną priims klasės draugai, turintys tik fizinių sutrikimų, ar nesityčios. Konsultavausi net su psichologais, Šiaulių universiteto specialistais – ar vaikui bus gerai su stipresniais, ar jis nebus nustumtas į kamputį, pamirštas. Visgi baimės nepasiteisino – Laurynas puikiai adaptavosi, jam ypač daug padėjo klasės auklėtoja Daiva Šakinienė. Ji visada užkirsdavo kelią bet kokioms patyčioms, asmeniškai globojo Lauryną“, – pasakoja V. Jočienė.

 

Turi ir ypatingų gebėjimų

 

Mama sako žinanti, kad Laurynas niekada nesimokys aukštojoje mokykloje, neįgis prestižinės specialybės. Šeima džiaugiasi net ir nedideliais sūnaus pasiekimais. Ypač visus stebina Lauryno gabumai matematikai – jis nesvarstydamas gali pasakyti, kokia savaitės diena bus bet kurią mėnesio dieną. „Laurynas kai kuriuos dalykus moka geriau nei kiti. Be to, jis labai geranoriškas – be priežasties apkabina, paglosto, palinki geros dienos. Vis dėlto jis nesavarankiškas, jam reikia pagalbos buityje. Visaip stengiuosi sūnų įtraukti į namų ruošą, kad jis tobulėtų. Laviname Lauryno įgūdžius šeimoje, daug ko jis išmoksta mokykloje“, – dėsto Vida.

 

Ji teigia, kad sūnus sunkaus fizinio darbo dirbti negalėtų, jo sveikata nėra stipri. Vis dėlto vaikinas galėtų skaičiuoti detales, klijuoti etiketes, pakuoti produktus – Laurynui labai patinka sverti įvairius daiktus. Mama mano, kad Laurynas, prižiūrimas asmeninio asistento ar socialinio darbuotojo, galėtų sėkmingai įsilieti į darbo rinką. „Sūnui svarbu ne pinigai, o savivertė. Kiekvienas intelekto sutrikimą turintis vaikas labai individualus, pagal kiekvieną reikėtų pritaikyti ir darbus. Deja, kai kiti Lauryno specialiosios klasės bendramoksliai keliauja į profesines mokyklas, sūnus su keletu draugų lieka socialinio ugdymo klasėje. Vėliau jam žadama siūlyti lankyti dienos centrą, skirtą intelekto negalią turintiems žmonėms“, – pasakoja Vida.

Pedagogai stengiasi padėti

 

Lauryno auklėtoja, Šiaulių specialiojo ugdymo centro mokytoja D. Šakinienė sako, kad kiekvienam vaikui stengiamasi parinkti gyvenimo kelią pagal jo galimybes. „Stengiamės, kad kuo daugiau specialiąją klasę baigusių vaikų toliau mokytųsi profesijos. Ir šiemet dalyvavome Šiaulių profesinio rengimo centre vykusioje profesijų mugėje, susipažinome su tuo, kas čia siūloma. Dauguma vaikų išsirinko profesinį kelią. Vienas berniukas žada mokytis šaltkalvio specialybės, nes jo tėtis, senelis buvo šaltkalviai. Marta žada mokytis reklamos. Gaila, bet trims vaikams, tarp jų ir Laurynui, profesijos parinkti kol kas nepavyko“, – dėsto mokytoja.

 

Vis dėlto pedagogė sutinka, kad ir šie vaikai galėtų dirbti tam tikrus darbus. „Bandome parinkti veiklas, kurios tiktų vidutinę ar sunkią intelekto negalią turintiems vaikams. Lankėmės Botanikos sode – čia mūsų vaikai galbūt galėtų prižiūrėti augalus, ravėti, laistyti, dirbti pagalbiniais darbininkais. Jei tik darbdaviai būtų geranoriški, mūsiškiai galėtų įsidarbinti ir prekybos centruose, kur dėliotų prekes, tvarkytųsi. Intelekto negalią turintys vaikai yra kruopštesni, jie labiau stengiasi. Deja, visuomenė šių žmonių dar nepasirengusi priimti“, – kalba D. Šakinienė.

Mokytoja mano, kad ir Laurynui, dar porą metų pasimokiusiam socialinio ugdymo klasėje, galbūt pavyks rasti savo gyvenimo kelią: „Per dvejus metus jis sutvirtės, įgis papildomų įgūdžių, taps savarankiškesnis. Mes savo ruožtu ieškosime ugdymo įstaigų ar potencialių darboviečių, kur pas mus besimokantys vaikai galėtų realizuoti savo gebėjimus.“

 

V. Jočienė sako, kad tėvams labai sudėtinga rasti informacijos, kokios profesinio mokymo galimybės siūlomos vaikams, turintiems intelekto negalią. Į „Švietimo naujienų“ pateiktus klausimus šia tema mielai sutiko atsakyti Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Profesinio mokymo skyriaus vyr. specialistė Jolanta ZABIETIENĖ.

 

Sovietmečiu laikyta, kad žmonės, turintys proto negalią, yra nemokytini. Kaip pasikeitė požiūris į šiuos asmenis?

Profesinio mokymo įstatymas nustato, kad asmenys, turintys intelekto sutrikimų, būtų priimami į profesinio mokymo įstaigas ir mokytųsi pagal profesinio mokymo programas kartu su visais.

Jau neberengiamos atskiros programos, kurios būtų skirtos tik specialiųjų poreikių turintiems asmenims, kaip būdavo anksčiau. Programos pritaikomos taip, kad atitiktų specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių asmenų galias, be to, jiems teikiama pagalba.

 

Galbūt esama informacijos, kokias profesijas renkasi intelekto sutrikimų turintys žmonės, kokias rekomenduoja specialistai?

Dažnai pasirenkamos profesinio mokymo įstaigų vykdomos naujos modulinės profesinio mokymo programos: virėjo, kambarių tvarkytojo, duonos ir pyrago gaminių kepėjo, floristo.

Taip pat tinkamos ir kitos mokymo programos: dailiųjų dirbinių pynėjo, baldžiaus, apdailininko (statybininko), avalynės taisytojo, dailiųjų rankdarbių gamintojo, floristo, lengvų drabužių siuvėjo, siuvinių gamintojo, staliaus, šaltkalvio, viešbučio darbuotojo, virėjo, konditerio, želdinių tvarkytojo.

 

Ar į tokias programas norintiems patekti asmenims nustatyti reikalavimai, proto negalios lygis?

Profesinio mokymo programos pagal sudėtingumą yra priskiriamos I–V kvalifikacijų lygiams, visi stojantieji turi atitikti programose nustatytus reikalavimus, todėl renkantis programą reikėtų įvertinti asmens galias. Profesinio mokymo įstatymas numato galimybę mokytis ne tik pagal profesinio mokymo programas, bet ir pagal šių programų atskirus modulius.

Mažesni reikalavimai asmeniui nustatyti II kvalifikacijų lygiui priskiriamoms profesinio mokymo programoms, I kvalifikacijų lygio modulinių profesinio mokymo programų šiuo metu neturime. Kaip buvo minėta, jau neberengiamos atskiros programos, kurios būtų skirtos tik specialiųjų poreikių turintiems asmenims, jos turi būti pritaikomos.

 

Labai skatiname, kad jau mokykloje vaikas būtų orientuojamas į vienokią ar kitokią profesinę sritį, atsižvelgiama į jo galimybes. Kiekvienoje mokykloje veikianti Mokyklos vaiko gerovės komisija kartu su karjeros specialistu pagal poreikį privalo konsultuoti specialiųjų ugdymosi poreikių baigiamosios klasės mokinį dėl jo tolesnio mokymosi ir pagal galimybes užtikrinti sklandų palydėjimą, perėjimą į kitą mokymosi įstaigą.

 

Kaip vyksta mokymas profesinėse mokyklose vidutinę proto negalią turintiems žmonėms? Ar teikiamos palydėjimo, asmeninio pagalbininko, pavėžėjimo iki mokyklos ir panašios paslaugos?

Šiuo metu mūsų prioritetas – mokytojų pasirengimas dirbti su specialiųjų ugdymosi poreikių turinčiais mokiniais. Profesinio mokymo įstaigose dar trūksta specialiosios, specialiosios pedagoginės, psichologinės pagalbos, didelė dalis profesijos mokytojų, dirbančių su specialiųjų ugdymosi poreikių turinčiais asmenimis, neturi įgiję specialiojo pedagogo kvalifikacijos, išklausę tik specialius kursus.

 

Ministerija nuo rugsėjo planuoja įgyvendinti naują projektą, kuriuo remiantis profesinės mokymo įstaigos bus geriau aprūpinamos būtinomis mokymo priemonėmis. Žadama parengti mokomąją medžiagą, skirtą specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems mokiniams mokyti, tobulinti pedagogų kvalifikaciją, priimti dirbti daugiau švietimo pagalbos specialistų – specialiųjų pedagogų. Specialieji pedagogai konsultuos rengiant sutrikusių funkcijų lavinimo individualiąsias, pogrupines ir grupines programas, rengs ugdymosi rekomendacijas, konsultuos mokytojus, dirbs klasėje kartu su mokytoju.

Pagal šį projektą taip pat bus parengti socialinių įgūdžių moduliai „Bendravimas su kitais žmonėmis mokymosi ir darbo aplinkoje“ ir „Įsitraukimas į socialinį gyvenimą bei darbinę veiklą“.

 

Ar šalyje yra profesinių mokyklų, kurios priimtų mokytis sunkią ir vidutinę intelekto negalią turinčius asmenis? Jei taip, kokios tai mokyklos, kokios programos?

Asmenį, turintį sunkią ir vidutinę negalią, prasminga ugdyti pagal socialinių įgūdžių programą iki tol, kol jis sulauks 21-erių metų. Su jo brandumu siejasi atsakomybės, pareigos jausmas, savarankiškumo lygis. Socialinių įgūdžių programas įgyvendina kai kurios bendrojo ugdymo mokyklos.

Sunkią protinę negalią turinčių mokinių iki 21-erių metų, kurie mokytųsi profesinio mokymo įstaigose pagal profesinio mokymo programas, šiuo metu nėra. Pagal kompetenciją tokių suaugusių asmenų mokymu rūpinasi Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.

 

Profesinis mokymas vykdomas atsižvelgiant į tai, koks darbingumo lygis ir paslaugų poreikis yra nustatytas. Kai kurie žmonės siunčiami mokytis į reabilitacijos centrus ar pas kitus profesinio mokymo teikėjus, turintieji vidutinę negalią – į profesinio mokymo įstaigas. Programos panašios į tas, kurios paminėtos anksčiau.

Mokiniai, turintys vidutinį intelekto sutrikimą, sėkmingai mokosi Kauno statybos ir paslaugų mokymo centre, Vilniaus technologijų mokymo ir reabilitacijos centre, Utenos regioniniame profesinio mokymo centre, Šiaulių profesinio rengimo centre, VšĮ Telšių regioniniame profesinio mokymo centre, Klaipėdos Ernesto Galvanausko profesinio mokymo centre ir kitose profesinio mokymo įstaigose.

 

Ministerija taip pat pradėjo ES lėšomis finansuojamą projektą „Turi profesiją – turi ateitį“ ir planuoja nuo kitų mokslo metų įsigyti diagnostines priemones, kurios padėtų nustatyti, kokia profesija asmeniui yra tinkamiausia, kokie jo gebėjimai ir panašiai. Žinoma, niekas neignoruos ir paties jauno žmogaus norų, tai nebus nustatinėjama vien mechaniškai. Vis dėlto tokia pagalba padėtų asmenims, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių, įsitvirtinti darbo rinkoje.

 

Galbūt esama statistikos, kiek proto negalią turinčių žmonių, baigusių profesines mokyklas, įsidarbina, kiek dirba daugiau kaip vienerius metus?

Ministerija tokio registro neturi. Duomenis apie tai renka profesinio mokymo įstaigos, kurios bendradarbiauja su darbdaviais, socialiniais partneriais.

 

Dėkoju už išsamius ir naudingus atsakymus.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *