Apie šv. Valentino dieną kitaip

Vasario 14-oji minima kaip šv. Valentino, įsimylėjėlių diena. Šia proga rengiama daug įvairiausių renginių, gamintojai siūlo daugybę įvairiausios atributikos. Taip siekiama išreikšti jausmus, padėką ir pagarbą, parodyti dėmesį, padaryti įspūdį… Tai, žinoma, yra gerai ir sveikintina, tačiau siūlau pažvelgti į šios šventės atsiradimo priežastis ir gilesnę prasmę.

 

Šv. Valentinas buvo Romos vyskupas, gyvenęs III a. Tuometinis Romos imperatorius Klaudijus II buvo išleidęs įsakymą, įpareigojantį visus Romos gyventojus garbinti dvylika pagonių dievų ir draudžiantį tuoktis. Taip siekta, kad kuo daugiau vyrų eitų kariauti ir gintų imperiją nuo išorės priešų bei palaikytų vidinę tvarką. Imperatorius manė, kad vedę vyrai negali būti geri kariai, nes bus labiau prisirišę prie šeimų ir joms turės skirti dėmesio ir laiko.

Tačiau vyskupas Valentinas buvo pasišventęs Kristaus idealams ir, matydamas šitokią neteisybę ir įsimylėjusių žmonių skausmą, juos sutuokdavo slapčia. Klaudijus II, sužinojęs apie tokį vyskupo elgesį, labai supyko ir įsakė jį suimti bei uždaryti į kalėjimą, kur 270 m. vasario 14 d. vyskupas Valentinas buvo nubaustas mirtimi. Po kiek laiko Valentinas buvo paskelbtas šventuoju.

Nuo to laiko šv. Valentinas gerbiamas kaip ramybės ir bitininkų globėjas, tačiau labiau pripažįstamas kaip įsimylėjėlių ir santuokų globėjas. Sutuoktiniai ir toliau yra kviečiami savo santuoką sutvirtinti santuokos sakramentu.

 

Santuokos sakramentas – tai Dievo ir Bažnyčios liudytojų akivaizdoje vyro ir moters duota priesaika visą gyvenimą vienas kitą mylėti, gerbti ir susilaukti vaikų bei juos ugdyti. To reikia vyro ir moters sąjungai, vaikų gerovei ir saugumui, kad jie užaugtų mylimais ir mylinčiais žmonėmis.

Esminės santuokos savybės, kurios turi būti žinomos ir besąlygiškai priimtinos besituokiantiems krikščionims – vienumas ir neišardomumas. Santuokinį ryšį įtvirtino pats Dievas, tad sudaryta pakrikštytųjų santuoka niekada negali būti panaikinta: „Taigi jie – jau nebe du, o vienas kūnas. Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“ (Mt 19, 6). Santuokoje vyras ir moteris yra lygiateisiai, vienas kitam atsidavę, tarnaujantys ir pasiryžę būti atviri gyvybės dovanai bei drauge auginti vaikus. Be to, tai vienintelis sakramentas, kurį teikia ne kunigas, bet vienas kitam Dievo akivaizdoje prisiekiantys sužadėtiniai.

Popiežius Pranciškus kiekvieną mūsų kviečia tarnystei – svarbu atpažinti savo pašaukimą ir suprasti, kuris kelias padės geriau mylėti Dievą ir žmones. Viena iš tarnysčių gali būti tarnystė vienas kitam šeimoje. Žmogus jausdamas, kad juo yra nuolat rūpinamasi šeimoje, jaučiasi mylimas ir saugus. Būdamas saugus, žmogus geba geriau atlikti savo pareigas, ilsėtis, geriau atsiskleidžia jo įgimti talentai… Duodami gauname, nes matome savo pastangų ir darbo rezultatus – laimingus šeimos narius.

 

Kaip žinome, priesaika – tai laisvas, tvirtas, Dievo ir žmonių akivaizdoje viešai paskelbtas pasižadėjimas vienas kitam visada išsaugoti ištikimybę, laimėje, varge, sveikatoje ir ligoje, visą gyvenimą vienas kitą mylėti ir gerbti. Tikrai mylintys vienas kitą asmenys nevengia prisiimti įsipareigojimų, siekia nuolat rūpintis vienas kitu, kad galėtų nugyventi kuo įdomesnį ir ilgesnį gyvenimą kartu.

Be duotos priesaikos, kitas santuokos sakramento simbolis yra žiedas, simbolizuojantis ištikimybę, įsipareigojimą ir nesibaigiančios meilės pasirinkimą. Kad santuoka būtų sėkminga, svarbu kasdien prisiminti duotą priesaiką ir jos paisyti. Krikščioniškose santuokose gyvenančios poros, norėdamos dar labiau sustiprinti tarpusavio ryšį, atnaujina santuokos įžadus, duotus vienas kitam prieš kelerius, keliolika ar net keliasdešimt metų.

 

Vis dėlto sėkminga santuoka – tai nuolatinių pastangų, darbo ir pasiaukojimo vienas kitam rezultatas. O jokia žmogaus pastanga nėra sėkminga, jei Dievas jos nelaimina…