Apie Lietuvos vaikų fizinį aktyvumą ir fizinio ugdymo pamokas mokykloje

Dovilė Šileikytė
,
„Švietimo naujienų“ korespondentė

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijoje vyko forumas „Kokius stereotipus laužo fizinio ir sveikatos ugdymo pedagogas?“, kuriame diskutuota apie fizinio ugdymo realybę šiandien ir rytoj, šio dalyko mokytojo portretą, pristatyta nauja studijų programa, pasiruošusi drąsiai laužyti nusistovėjusius stereotipus, siekta iš skirtingų perspektyvų pasikalbėti, pasitarti, kaip kilstelėti fizinio ugdymo mokytojo autoritetą, prestižą.

 

VDU Švietimo akademijos kanclerės pavaduotojas prof. habil. dr. Algirdas Raslanas, pradėdamas renginį, kalbėjo, kad apie fizinio ugdymo mokytojų rengimą diskutuota ir Švietimo, mokslo ir sporto ministerijoje: „Lietuvos sveikatos mokslų universitetas norėtų, kad tokie specialistai būtų rengiami tik vienoje institucijoje, bet pedagogų rengimas turėtų vykti platesniu mastu, juolab, kad yra 3 pedagogų rengimo centrai. Kol kas Lietuvoje trūksta 6 fizinio ugdymo mokytojų, bet palaipsniui, įvedant trečią savaitinę pamoką, situacija turėtų keistis. Fizinio ir sveikatos ugdymo dalyko programą planuojama vykdyti Kaune, bet mes norime, kad ji būtų vykdoma ir Vilniuje. Klaipėdos universitetas, bendradarbiaudamas su Kauno pedagogų rengimo centru, taip pat nori vykdyti pedagogines studijas. Norisi, kad trečioji pamoka būtų susieta su sveikatos ugdymu. Pavyzdžiui, daugėja vyresniųjų klasių mokinių, rūkančių elektronines cigaretes, todėl svarbu ugdyti sveikos gyvensenos sampratą“.

 

Doc. dr. Aušra Lisinskienė, Švietimo akademijos mokslininkė, dėstytoja, naujos programos vadovė papasakojo apie naują studijų programą, kurią parengė su darbo grupe, besitardami su užsienio mokslininkais, norėdami atliepti šiandienos fizinio lavinimo lūkesčius. Šiuo metu vyksta daug iniciatyvų, nuveikta nemaža darbų: trečioji savaitinė fizinio ugdymo pamoka (penktose–šeštose klasėse, tikimasi, kad kasmet „augs“ su kiekviena klase), Sveikatos apsaugos ministerijos sprendimas dėl fizinio pajėgumo nustatymo, aktyvios pertraukos ir pan. Bet nepaisant to, pasak A. Lisinskienės, visi žinome, kad fizinis aktyvumas drastiškai mažėja – ir vaikų, ir suaugusiųjų. Pasaulinės sveikatos organizacijos rekomenduojamos 60 min. fizinio aktyvumo normos per dieną vaikai nepasiekia. Todėl ši programa buvo orientuota į trečiąją pamoką. Fizinį pasyvumą lemia daug priežasčių – šeimos pavyzdys, technologijos ir t. t. „Nuo 2016 m. vykdami į mokyklas ir stebėdami fizinio ugdymo pamokas, girdėdami praktiką atlikusių studentų atsiliepimus, matome, kad šio dalyko pamokose ne viskas yra gerai. Susidaro įspūdis, kad arba pamoka nevyksta, arba vyksta tik iš dalies, būna „pritempta“. 70–80 proc. vaikų sėdi ant suoliuko su džinsais, nenuleisdami akių nuo telefonų, o kai paklausi, kodėl jie taip elgiasi, kai kurie pasako nė neslepia – „Neįdomu“. Pedagogų nuomonės įvairios, tačiau dauguma sako, kad šiuolaikiniai vaikai yra nesuvaldomi, visiškai nemotyvuoti. Kyla klausimas, ar tai mokytojo nekompetencija, ar švietimo spragos, ar per mažai įsitraukia Sveikatos apsaugos ministerija, ar aukštosios mokyklos nepakankamai gerai paruošia mokytojus? Grįžę po praktikos 3–4 kurso studentai sako, kad pabuvę tokioje nemotyvuotoje aplinkoje, kai net patys mokytojai demotyvuoja studentą, grįžta nuleistomis galvomis, aiškiai žino, kad nedirbs šio dalyko mokytojais“, – pasakojo A. Lisinskienė.

 

Naujoji programa sukurta norint laužyti stereotipus ir sakyti „ne“ sėdėjimui ant suoliukų, neįdomioms pamokos, kamuolio numetimui pasakant: „Žaiskite, ką norite“. Siekiama pažadinti kiekvieno vaiko norą judėti, diegti nuostatą būti fiziškai aktyviam visą gyvenimą. Būsimi mokytojai, šios programos studentai turėtų mokėti bent dvi užsienio kalbas, išmanyti informacines technologijas (ne tik įsijungti kompiuterį, o analizuoti fizinio aktyvumo metodikas, kaip ruošti analizes, interpretacijas, perduoti tėvams, objektyviai jas vertinti) ir medijų raštingumą, kad gebėtų ir užmegzti, ir palaikyti tarptautinius ryšius, galėtų stažuotis užsienyje, įgyti tarptautinės patirties. Toks mokytojas galbūt taptų ir kompetentingas, ir konkurencingas ne tik šalies, bet ir tarptautiniu mastu, jaustųsi geriau, gebėtų kurti įvairias prevencines ar intervencines sveikatos programas, taikyti jas ugdymo procese. O kartais, norint padėti pagyvinti pamoką mokyklose jau dirbantiems mokytojams, pakanka paprastų dalykų – sporto salėje skambančios muzikos, naudojamų multimedijų.

Šiuolaikiniai vaikai – kitokie, todėl būtų keista vesti pamokas taip, kaip mokydavo mus, kai turėdavome peršokti šokdyne 100 kartų per vieną minutę – ne visi nori tai daryti. Dabar yra daug sporto madų, pavyzdžiui, Insanity treniruotės – visi nori jas lankyti, bet nenori eiti į fizinio ugdymo pamokas. Kodėl negalime tų elementų perkelti į pamoką?

Fizinio ugdymo pamokų realybė

 

Lietuvos kūno kultūros mokytojų asociacijos prezidentė Laima Trinkūnienė pabrėžė, jog fizinio ugdymo mokytojai nelaimingi, o šią būseną lemia trikdžiai ir sunkumai. Tikrosios darbo sąlygos visiškai skiriasi nuo išsakytų lūkesčių. Mokytojų darbo krūviai didžiuliai. 70 proc. jų veiklos sudaro neformalusis ugdymas mokykloje, pradedant sporto renginių organizavimu, baigiant visomis kitomis veiklomis, tad pamokai nebelieka laiko. Taip yra todėl, kad mokyklos dalyvauja įvairiuose projektuose, žaidynėse, iš jų gauna finansavimą, kad įsigytų reikiamų priemonių. Tose mokyklose, kur matoma darni sąveika tarp mokyklos vadovo ir fizinio ugdymo mokytojo, yra ir pakankamai priemonių, ir ne viena sporto salė, bet jei vadovo pozicija yra kitokia, situacija – liūdna. L. Trinkūnienė apibūdino fizinio ugdymo mokytojo portretą: 50 metų ar vyresnis, jeigu orientuojasi į sportinius pasiekimus, pamokų metu ruošia mokinius varžyboms, mokymas ir ugdymas lieka antroje vietoje (jei mokyklų vadovai neskiria mokytojams neformalaus ugdymo valandų) – mokytojui iškeliamas tikslas laimėti apdovanojimą, kad laimingi būtų ir vaikai, ir jų tėvai. Salėje 60 vaikų, didelis triukšmas. „Kai kalbėjome su viceministre, siūliau, kad trečioji pamoka vyktų lauke – kaip Skandinavijoje. Pagal higienos normas, esant -8 °C temperatūrai, vaikus galima vesti į lauką, šią žiemą tokios nė nebuvo. Mano siekis yra bendruosiuose ugdymo planuose (jei yra tokia galimybė) nacionaliniu lygiu reglamentuoti, kad trečioji pamoka visose mokyklose vyktų lauke. Taip išspręstume ir salių, ir triukšmo problemas“, – sprendimą siūlė asociacijos prezidentė. A. Lisinskienė sakė, kad naujojoje programoje pamokoms lauke (kaip ir darbui su spec. poreikių vaikais) numatytas atskiras modulis. Jos nuomone, mokytojai bijo eiti į lauką ne dėl to, kad vaikai susirgs, bet dėl to, kad nepatogu: daug organizacijos, situacijos nesuvaldymo, veiklų nežinojimo. O veiklų įvairiu oru yra daugybė: orientacinis sportas, sniego futbolas ir pan.

 

Trylika metų trenere dirbanti sportininkė, Lietuvos Shotokan karatė klubų federacijos prezidentė Jurgita Januškaitė-Žilinskienė, 6 metus dirbo fizinio ugdymo mokytoja specialiojoje mokykloje, o dabar tą daro lopšelyje-darželyje. Vaikai, kuriuos ji treniruoja karatė, prašo atleidimų nuo fizinio ugdymo pamokų, sakydami, kad jiems nuobodu arba ši pamoka penktadienį yra paskutinė. Tai yra iššūkis norint pritraukti sportininkus, turinčius neigiamą šio dalyko pamokų patirtį, kad vėliau jie taptų mokytojais. Tiek specialiojoje mokykloje, tiek darželyje beveik visi noriai sportuoja. „Kodėl sportininkui lengviau vesti pamokas? Nes tu esi pavyzdys. Kalbant apie vyresnius mokinius, juos labai veikia socialiniai tinklai: jeigu aš įkeliu vaizdo įrašą, kaip sportuoju, dalyvauju varžybose, jeigu per treniruotę padariau daugiau atsispaudimų už juos, jie „pasitempia“. Šiuolaikiniai vaikai – kitokie, todėl būtų keista vesti pamokas taip, kaip mokydavo mus, kai turėdavome peršokti šokdyne 100 kartų per vieną minutę – ne visi nori tai daryti. Dabar yra daug sporto madų, pavyzdžiui, Insanity treniruotės – visi nori jas lankyti, bet nenori eiti į fizinio ugdymo pamokas. Kodėl negalime tų elementų perkelti į pamoką? Manau, kad sportininkams daug lengviau pamokose įtraukti mokinius, įnešti įvairovės. Per pusės metų darbo darželyje laiką nuolat šluostau dulkes nuo per projektus supirktų priemonių, kurios kažkodėl nenaudojamos (turbūt tai priklauso nuo mokytojo). O kitos mokyklos skursta, jų neturi“, – palygino J. Januškaitė-Žilinskienė ir pridūrė, kad dirbant darželyje vidinė motyvacija yra kur kas didesnė nei gaunamas atlyginimas. Sportininkė ir pedagogė teigiamai vertina darželiuose įsteigtą fizinio ugdymo specialisto etatą, nes požiūris į sportą formuojamas nuo mažens – vėliau ateina dvylikametis, kuris jau turi susiformavusį požiūrį, jį pakeisti sunku, ko nepasakysi apie trejų metų darželinuką. Trimetis verks, jei jį pasodinsi ant suoliuko ir neleisi sportuoti, o dvylikametis – apsidžiaugs.

Fizinio aktyvumo svarba žmogaus ir valstybės raidai

 

Švietimo, mokslo ir sporto viceministrė Kornelija Tiesnesytė sakė, kad palyginus su europinėmis tendencijomis, esame šiek tiek „užstrigę“ kalbant apie supratimą, ką sportas, kaip įrankis, suteikia žmogaus ir valstybės raidai. Sportas (ne aukštasis meistriškumas, bet fizinis aktyvumas) Lietuvoje nėra pakankamai gerai įvertintas. Viceministrės nuomone, per daug atsakomybės tenka mokyklai ir per mažai – tėvams. Į mokyklą ateidami vaikai tam tikras nuostatas ir įgūdžius atsineša iš šeimos ir darželio. Tėvai daug kur padaro meškos paslaugą rašydami atleidimo raštelius, negerbdami mokytojo, aiškindami, kaip jam reikia dirbti. Europos Sąjunga turi aktyvių finansavimo instrumentų – jeigu mokytojas mokėtų dvi užsienio kalbas, galėtų susipažinti su įvairiais projektais, didžiulėmis galimybėmis, reikia nebijoti bandyti ir dalyvauti. Nacionalinėje pažangos programoje yra du rodikliai, vienas iš jų susijęs su didesniu fiziškai aktyvių žmonių skaičiumi, kitas – su aukšto meistriškumo medalių skaičiumi. Sportas – tai sritis, kuri švietimui, sveikatinimui, ekonomikai, žemės ūkiui, krašto apsaugai gali būti itin naudinga. To reikia, kad gyventojai būtų sveikesni ir laimingesni, mažėtų sveikatos išlaidos. Šią žinią reikia skleisti visiems.

 

LR Sveikatos apsaugos ministro patarėjas Audrius Daunoravičius pasakojo, kad jam teko lankytis įvairiuose šalies regionuose – jo nuomone, daug kas priklauso ir nuo rajono mero. Pavyzdžiui, Kauno rajono meras baigė studijas tuometinėje Lietuvos kūno kultūros akademijoje, anksčiau dirbo fizinio ugdymo mokytoju, todėl sporto sritis jam svarbi. „Teko matyti aktyviąją pertrauką, kai vaikai nusiauna batus, sueina į salę, gauna kamuolius ir aktyviai juda, o kitur nutukę vaikai sėdi ant suoliuko. Higienos institutas trečius metus skaičiuoja nutukusių ir turinčių antsvorio vaikų skaičių: nutukusių dabar yra 6,2 proc. (skaičius nekinta dvejus metus iš eilės, o prieš 7 metus turbūt net 1 procento nebuvo). Turinčiųjų antsvorį yra 16 proc. Tendencija – pavojinga, nes ateityje gali nebelikti kam dirbti, uždirbti pensijų. Su ŠMSM ir Lietuvos tautiniu olimpiniu komitetu antrus metus organizuojame akciją pradinukams, siekdami išlaikyti fizinio aktyvumo, kuris suformuojamas darželiuose, tęstinumą. Siekiama, kad jis būtų palaikomas ir pradinėse klasėse, kur nėra fizinio ugdymo mokytojo. Vienas pedagogas asmeniškai skundėsi, kad į ketvirtą klasę vaikai ateina turėdami itin sumažėjusį norą judėti, todėl sugalvojome šventę „Olimpinis mėnuo“, šiemet joje dalyvavo 18 tūkst. pradinukų, pateiktos įdomios fizinio aktyvumo veiklos, vaikai turėjo filmuotis, atsiųsti įrašus“, – patirtimi dalijosi A. Daunoravičius. Ministro patarėjas pateikė pavyzdį, kad, lankantis mokykloje, galima pamatyti, kaip 70-čiai vaikų duotas vienas kamuolys, du iš jų kažką su juo veikia, kiti – 68 stovi. Salėje didžiulis triukšmas, lauke šviečia saulė, o renovuotas stadionas – tuščias. Kažkuris iš renginio dalyvių pateikė pavyzdį, kad kai kuriose užsienio šalyse per pertraukas vaikams įprasta eiti į lauką, o pas mus kai kuriose ugdymo įstaigose net durys užrakintos, kad vaikai neitų rūkyti.

Pamokų tikslas – gerinti sveikatą stiprinantį fizinį aktyvumą

Mūsų mokykloje vaikai buvo kviečiami lankyti krepšinį (nemokamai, mokyklos sporto salėje) – iš 200 atėjo keturi. Jie nelinkę judėti. Šią situaciją derėtų pradėti gerinti nuo darželio ir pradinių klasių, nes tuomet susiformuoja įgūdžiai ir poreikis judėti – tokio vaiko ant suoliuko nepasodinsi. Jei jam nepatiks šokinėti per šokdynę, jis eis žaisti krepšinio.

 

Vilniaus Gabijos gimnazijos fizinio ugdymo mokytoja Romualda Pinkevičienė pabrėžė, jog pagrindinis fizinio ugdymo pamokų tikslas – sveikatą stiprinančio fizinio aktyvumo gerinimas. Pedagogės treniruojami vaikai, rankinio čempionai, taip pat įvairių sporto (įskaitant ir kovos menus) mokyklų auklėtiniai nenori eiti į fizinio ugdymo pamokas dėl didelio užimtumo (tie, kurie sportuoja rimčiau). Taip pat dėl to, kad perpildytoje salėje vienu metu sportuoja 2–3 klasės, o mokytojas dirba su 30 vaikų, tarp kurių gali būti ir žaidžiantis nacionalinėje rinktinėje, ir nesugebantis dviem kojomis peršokti linijos; sporto salė dalijama į tris dalis. Tokiomis sąlygomis mokytojams dirbti – itin sunku. Pedagogė pasakojo, kad dėl trečiosios pamokos lauke sulaukiama milžiniško tėvų ir vaikų pasipriešinimo: tėvai rašo skundus, net kai vaikai sportuoja lauke esant 10 laipsnių temperatūrai. Visose mokyklose situacija panaši, visų pirma reikia keisti poziciją valstybiniu (ŠMSM, savivaldybių) lygmeniu. Norint, kad mokytojas gerai dirbtų, reikia jam sudaryti geras sąlygas. „Mūsų mokykloje vaikai buvo kviečiami lankyti krepšinį (nemokamai, mokyklos sporto salėje) – iš 200 atėjo keturi. Jie nelinkę judėti. Šią situaciją derėtų pradėti gerinti nuo darželio ir pradinių klasių, nes tuomet susiformuoja įgūdžiai ir poreikis judėti – tokio vaiko ant suoliuko nepasodinsi. Jei jam nepatiks šokinėti per šokdynę, jis eis žaisti krepšinio“, – įsitikinusi mokytoja. A. Daunoravičius pasiūlė motyvacijos daugiau judėti būdą – pokalbius su tėvais ir vaikais, paaiškinant, kad sportas padeda užtikrinti jauno organizmo sveikatą (kaulų, odos, širdies, kraujotakos sistemos vystymąsi), kad jie žinotų, kodėl tai reikalinga.

 

Kauno r. Neveronių gimnazijos direktorė Danguolė Marmienė perskaitė, kokio fizinio ugdymo mokytojo nori mokiniai: jie nurodė, kad norėtų, jog jų mokytojas būtų jaunas (nors direktorė vaikams akcentavo, kad jaunystė praeina), šiuolaikiškas, suprastų mokinius, motyvuotas, entuziastingas, išmanantis savo dalyką. Forume keltas klausimas ir apie visuomenės sveikatos specialistų mokyklose vaidmenį – teisiškai jie nėra nei mokytojai, nei gydytojai.

 

Apibendrinant diskusiją, visi jos dalyviai vieningai sutarė, kad daug kas priklauso nuo mokytojo, jo charizmos, bet ne viskas. Reikalinga sistema – pradedant ŠMSM, savivaldybe, mokyklomis ir jų vadovais.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.