Apie ilgesio aidą ir „Vilnies“ mokyklą…

„Švietimo naujienos“ turi bičiulių svečiose šalyse. O užsimezgė tos bičiulystės per lituanistines, šeštadienines ar sekmadienines mokyklas, kurios dažniausiai vadinamos mokyklėlėmis. Bet iki šių metų rugsėjo jokie bičiulystės saitai nesiejo mūsų leidinio su vienintele lituanistine mokykla Brazilijoje, „Vilnimi“, kol šį rugsėjį mokytojauti ten neišvyko Vilniaus universiteto klasikinės filologijos absolventė Miglė STASIULIONYTĖ, kuri prieš išvykdama pažadėjo interviu „Švietimo naujienoms“. Kai tik apšils…

 

Migle, mes tuos kelis rudens mėnesius nepaleidome Jūsų iš akių socialiniuose tinkluose, todėl žinome, kad Jums sekasi gerai. Taip pat iš Jūsų interviu „Bernardinuose“ sužinojome, kad „Vilnis“ atgijo tik 2015 m., o prieš tai Brazilijoje visą dešimtmetį nebuvo lituanistinės mokyklos. Kodėl taip buvo nutikę?

Sunku apibendrinti situaciją ir pateikti konkrečias priežastis, tačiau įtakos turėjo įvairiausi veiksniai – tiek kalbos sudėtingumas, dėl kurio pritrūkdavo motyvacijos mokytis, tiek jos nepritaikomumas (galbūt nuskambės pragmatiškai, bet atsiradus galimybei gauti Lietuvos pilietybę, atsirado daug didesnis susidomėjimas ir lietuvių kalba). Dabar Lietuva brazilams vis labiau tampa tarsi langu į Europą, taigi, atgaivinant lietuvybę jiems atsiveria durys ir į Europos kultūrą, gyvenimą Senajame žemyne. Tiesa, dabartinės mokyklos atidarymas susijęs ir su generalinio konsulato įkūrimu San Paule.

 

Mes taip pat žinome, kad lituanistinėse mokyklėlėse, kai kalbos mokomi suaugusieji, mokytojui dažnai tenka išrasti savo metodiką. Kaip mokote Jūs?

Nors turime gana nemažai lietuvių kalbos vadovėlių, nėra vieno, kuriuo būtų galima naudotis nuosekliai. Tenka imti po truputį medžiagos iš visur, taip pat kurti savo užduotis. Žinoma, reikia derinti skirtingas veiklas – tiek, tarkime, kalbėjimą, tiek gramatines užduotis. Be abejo, labiausiai norisi, kad mokiniai prabiltų lietuviškai, tačiau tam būtinai reikia bent trupučio gramatikos, o ją pateikti suprantamai lengva nėra. Kadangi vietiniai lietuviai jau gerokai atitolę nuo Lietuvos konteksto, o aš atvykau tiesiai iš jos, man taip pat norisi perduoti kuo daugiau lietuviškų aktualijų, papasakoti apie mūsų kultūrą, žmones, jų mentalitetą, gamtą ir kt. Taigi, pamokos nėra koncentruotos vien į kalbos mokymąsi.

 

Ar mokykla palaiko ryšius su Lietuva? Ar gauna iš mūsų paramos?

Taip, palaiko. Mokykla dalyvauja įvairiuose projektuose, kuriuose gauna finansavimą iš Lietuvos. Ši parama iš tiesų vertinga puoselėjant lietuvybę ir pasiekia tiek pačią mokyklą, tiek vietinę lietuvių bendruomenę.

 

Lietuvos Respublikos generalinis konsulatas San Paule rugsėjį organizavo susitikimą su Brazilijos lietuviais. Sakėte, kad buvo be galo smagu susitikti su tautiečiais. Pasidalykite tuo, ką sužinojote. Kokie patys didžiausi sunkumai įvardijami?

Manau, kad situacija kompleksinė – sunkumai įvairaus pobūdžio. Viena vertus, San Paulas yra milžiniškas miestas (tai didžiausias megapolis abiejuose Amerikos žemynuose), taigi, čia ne tik gausu žmonių, bet ir yra milžiniški atstumai, o visa tai atima daug laiko ir jėgų. Pamokos dabar vyksta trijose miesto vietose, tačiau ne visiems jas patogu pasiekti. Manau, kad daugeliui (net ir norintiems mokytis) motyvaciją numuša šie nepatogumai. Tiesa, yra galimybė kalbos mokytis nuotoliniu būdu, bet tai irgi nelabai pasiteisina – dažniausiai žmonėms pritrūksta valios, o ir konsultacijos su mokytoju, ypač mokantis lietuvių kalbos, – labai svarbios. Be to, retam kuriam čia lietuvių kalbos mokymasis yra prioritetas – dažniau tai mėgėjiškas smalsumas, noras prisiliesti prie savo šaknų, senelių ar prosenelių kalbos. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad mokantis kalbos labai svarbu turėti konkretų tikslą, žinoti, kur tą kalbą pritaikyti, nes kitu atveju atrasti entuziazmo yra sunku. Nėra lengva ir mokytojams – portugalų kalbos gramatika beveik diametraliai skiriasi nuo lietuvių, pavyzdžiui, brazilams nesuvokiama mūsų linksnių sistema, tad ją reikia pateikti kiek įmanoma aiškiau.

 

Kuo Jūsų manymu skiriasi Brazilijos ir Europos lituanistinės mokyklos?

Mano manymu, esminis skirtumas yra tas, kad čia, kitaip nei Europoje, dabar beveik visai nebeatvyksta naujų gyventojų iš Lietuvos. Kaip jau minėjau, čia lietuvių kalbos žmonės mokosi daugiau iš nostalgijos, taigi, ir pačios lituanistinės mokyklos veikla yra grynai idėjinė. Dauguma Brazilijos lietuvių yra trečios ar ketvirtos kartos ir daugiausia jau asimiliavęsi su vietine kultūra. Jie, kitaip nei Europoje gyvenantys tautiečiai, neturi tikslo grįžti ar gyventi Lietuvoje.

 

Papasakokite apie savo mokinius. Kas jie?

Nuo praktikos pradžios turiu tris mokinius. Du iš jų turi lietuviškų šaknų ir nori gauti Lietuvos pilietybę. Nors tam nebūtina mokytis lietuvių kalbos, labai smagu, kad šie vaikinai tokie pilietiški ir į tai investuoja savo laiką ir pastangas. Abu jie pradėjo mokytis nuo nulio, bet domisi Lietuva, jos aktualijomis, istorija, kartais papasakoja ką nors, ko net pati nežinau, tai man palieka didelį įspūdį. Trečiasis mokinys – aštuoniolikos metų brazilas, jokių giminystės ryšių Lietuvoje jis neturi, tačiau prieš kelerius metus internetu susipažino su mergina iš Šilalės ir ją pamilo. Lietuvių kalbos brazilas mokosi jau metus, gali neblogai susišnekėti ir planuoja vykti į Lietuvą aplankyti draugės bei studijuoti. Prieš keletą savaičių subūrėme ir naują grupę, tai – lietuvių tautinių šokių kolektyvas „Rambynas“. Kadangi jie kitais metais vyks į Dainų šventę Lietuvoje, supažindinsime bent jau su lietuvių kalbos pagrindais. Didžioji dauguma šokėjų – aktyvūs ir entuziastingi jaunuoliai, tad mokyti ir bendrauti su jais labai smagu. Turiu pripažinti, kad visi mokiniai man teikia labai daug džiaugsmo. Su kita čia dirbančia mokytoja net vadiname juos truputį „fanatiškais“ ir kaip tik tuo žaviais – juk nuspręsti mokytis lietuvių kalbos tikrai reikia nemažai ryžto.

 

Brazilija prieš šimtą (ar beveik šimtą) metų buvo pažadėtoji vilties žemė ne vienam valstiečio vaikui, pakėlusiam akis nuo žagrės… Dabar jau ir tų kaimų nebėra, ir išvykusiųjų vaikaičiai nebeturėtų kam laiškų rašyti. Bet gal išliko kažkoks ilgesio aidas? Ir kokio grįžtamojo ryšio Jūs tikitės?

Ilgesio aidas tikrai išlikęs. Brazilijos lietuviai, kaip jau minėjau, domisi tuo, kas vyksta Lietuvoje, jos kultūra, negali atsižavėti Lietuvos gamta ir kt. O dėl grįžtamojo ryšio… Kadangi pirminis šios praktikos tikslas – mokyti lietuvių kalbos, man nėra nieko džiugesnio, kaip girdėti lietuviškus žodžius ir frazes dėliojančius ar lietuvių kalba skaitančius, jau sugebančius suprasti teksto esmę savo mokinius. Jei praktikos laikotarpiu sugebėsiu bent truputį juos priartinti prie tėvynės, tai bus jau labai daug.

 

Norėčiau paprašyti paatvirauti. Kodėl Brazilija? Kodėl Rio de Žaneiras? O jeigu Brazilija „pagavo ir nebepaleido“, gal tai Jūsų žemė, Jūsų dangus?

Labai geras klausimas, kuriam aiškaus atsakymo turbūt neturiu iki dabar. Viskas prasidėjo nuo svajonės apsilankyti Rio de Žaneire, kuris man visada atrodė vienas įspūdingiausių miestų pasaulyje. Vėliau ten nuvykusi susiradau draugų, atsirado saitų, norėjau daugiau sužinoti apie Brazilijos kultūrą, geriau ją pažinti, grįžti į šią šalį… Įdomu tai, kad, nepaisydamas visų Brazilijos problemų (nesaugumo, korupcijos, netvarkos), šį kraštą vis tiek pamilsti. Jis turi sunkiai apibūdinamos tropinės melancholijos, kuri išties „pagauna ir nebepaleidžia“. Portugalų kalboje yra toks gražus ir sunkiai į kitas kalbas išverčiamas žodis saudade, apytiksliai verčiamas kaip „nostalgija“ ar „ilgesys“. Taigi, būtent tokią emociją visada jaučiu Brazilijai. Būsiu atvira – ateityje savo gyvenimą įsivaizduoju tik Europoje. Be galo myliu Lietuvą, galbūt apsistosiu ten, nors ir kitose Europos šalyse jaučiuosi kaip namie, visur atpažįstu savos kultūros ženklus. Brazilijoje to nėra. Žinoma, europietiška įtaka čia taip pat juntama, tačiau man tai vis tiek yra kitas, gana svetimas pasaulis.

 

Visai nesistebiu, kodėl Jums tokia svarbi lietuvių kalba ir kultūra, kodėl pasirinkote, bent kol kas, būti mokytoja. Sakyčiau, gavote likimo dovanų. Bet neskubate prisipažinti, kieno anūkė esate… Ar čia tas variantas, kad viskas nuo pradžių ir viskas iš savęs?

Man be galo svarbi mano šeima, nes be jos nebūčiau tokia, kokia esu. Labai ją myliu ir didžiuojuosi, nors ir nesipuikuoju. Kadangi studijavau klasikinę filologiją ir visiems toje aplinkoje buvo žinomos mano šaknys, prisipažinsiu, ne visada dėl to maloniai jausdavausi, galbūt tai net truputį įpareigodavo. Mano seneliai yra mano seneliai, mano tėvai yra mano tėvai, o aš esu aš – visi rašome savas istorijas ir likimus. Niekada negalvojau, kad man galėtų taip patikti pedagoginis darbas, kaip tuo įsitikinau dabar – tad gal vis tik ir egzistuoja toks dalykas kaip genai…

 

Ačiū. Ir laimingų Naujųjų metų!

 

Zina RIMGAILIENĖ

 

Griežtai draudžiama svietimonaujienos.lt paskelbtą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, socialiniuose tinkluose, perkurti ar platinti kuriuo nors pavidalu nenurodant svietimonaujienos.lt kaip šaltinio.