Ambicija: netapti pačiam ir neauginti vidutinybių…

Kauno pedagogų kvalifikacijos centras tęsia gražią tradiciją, organizuodamas šventę „Metų Švietėjas“, kurioje pagerbiami su centru bendradarbiavę aktyvūs ir talentingi miesto pedagogai. Kasmet įvertinama pedagogų praktikų švietėjiška, metodinė veikla, inovacijų skleidimas siekiant ugdymo kokybės. „Metų Švietėjo“ titulas suteikiamas labiausiai tais metais nusipelniusiam Mokytojui.

16-ąja „Metų Švietėjo 2018“ nominacija ir Kauno pedagogų kvalifikacijos centro (KPKC) padėkos raštu apdovanotas istorikas – Kauno Stepono Dariaus ir Stasio Girėno gimnazijos ir Kauno Kazio Griniaus progimnazijos istorijos mokytojas metodininkas Sigitas NEFAS. Mokytojas be galo aktyvus, daug veikiantis tiek su kolegomis, tiek su mokiniais. Bet apie visa tai nedaugžodžiaujantis ir priimantis tarsi kiekvieno mokytojo kasdienybės dalį. Kalbiname švietėją apie tai, kaip jam sekasi dirbti su šiandieniniais mokiniais, kaip pavyksta juos motyvuoti, sudominti. Ir dar… apie bendrystę ir bendradarbiavimą… Kviečiame skaityti ir pažinti.

 

Pradėsiu nuo tradicinio klausimo, ką Jums reiškia šis apdovanojimas? Kokių minčių atnešė? Galbūt įkvėpė naujų idėjų ateities darbams?

Apdovanojimas buvo netikėtas. Jaučiausi pagerbtas jau sulaukęs kvietimo atvykti į šventę, o juo labiau per šventę pakviestas tarp pretendentų į „Švietėjo“ apdovanojimą. Ir labiausiai – kai šventės vedėjas aktorius Gintaras Mikalauskas paskelbė mano pavardę. Manau, visi sutiks, kad būti pastebėtam ir įvertintam – itin smagu.

 

Kaip ir kodėl į Jūsų gyvenimą atėjo istorija? Ir kodėl švietėjiška veikla, pedagogo kelias? Jeigu ne mokytojas, tada kas?

Būdamas keturiolikmetis paauglys paklausiau tėvo, ką jis patartų paskaityti. Tėvas man atnešė tris savo mokyklinius istorijos vadovėlius. Tuos prieškarinius vadovėlius, ypač dr. Jono Totoraičio „Vidurinių amžių istorijos“ vadovėlį aukštesnėms gimnazijos klasėms, skaičiau visą anų metų vasarą. Nuo tada mane aistra istorijai lydėjo visada. Brandesniame amžiuje, dirbdamas mokytoju, apie kitokį profesinį kelią net nebegalvojau…

 

Daug metų atidavėte mokytojystei, buvimui su vaikais, kaip per laiką keitėsi mokykla? Ugdymas? Vaikai? Bendruomenė? Koks yra šiandieninis mokytojas ir koks, Jūsų manymu, jis turės būti ateityje?

Keičiasi visuomenė – keičiasi ir mokykla. Visuomenėje vienu metu vyksta daugybė sudėtingų procesų, veikiančių mokyklą. Iš mokytojo vienu metu reikalaujama daugybės skirtingų dalykų. Manau, kad mokytojui svarbu išsaugoti stuburą. Jis privalo vengti konformizmo. Reikia turėti pakankamai ambicijų netapti vidutinybėmis, kad neaugintume vidutinybių. Kažkada Frydrichas Nyčė, paskaitęs Šv. Raštą, suabejojo: „Jei Naująjį testamentą parašė Dievas, tai kodėl jis taip blogai kalbėjo graikiškai?“ Dabar ne XIX a. ir mokytojas seniai – ne Dievas… Jei noriu, kad manimi kasdien nebūtų abejojama, turiu šviestis ir tobulėti. Regis, jau patikrintas metodas staiga nebeveikia ir tenka ieškoti, kuo jį pakeisti.

 

Vis dažniau ir daugiau kalbama apie „kitokį mokymą“ – taikant IT, išėjus už klasės ribų ir pan. Ką Jūs manote apie šiuolaikinius, naujoviškus mokymo metodus? Ar tikrai naujajai kartai reikia naujovių? Kokius metodus taikote, mokydamas istorijos?

Būti moderniam – būtina, bet modernumas turi tarnauti tikslams, išdėstytiems bendrosiose istorijos programose ir pamokų planuose. Man atrodo, kad vaizdi ir emociškai veiksminga istorijos pamoka – vis didesnis iššūkis ir sunkiau pasiekiama siekiamybė. Tai – stiklo kalnas, į kurį bandome ropštis kasdien. Labai svarbu, kad mokinį su praeitimi sietų ne tik žinios ir gebėjimai, bet ir emocinis ryšys.

 

Organizavote kvalifikacijos tobulinimo programas mokytojams pagal 2017–2019 m. kvalifikacijos tobulinimo prioritetus, vedėte seminarus, edukacines išvykas istorijos ir kitų dalykų mokytojams… Kokią pedagogų kvalifikacijos situaciją Lietuvoje matote šiandien? Kodėl pats prisidedate prie kvalifikacijos kėlimo seminarų?

Skaičiau, kad 1968 m. per hipių maištą ant Sorbonos universiteto sienos puikavosi užrašas „parašyčiau aš, jei žinočiau ką“. Dažnai vien norų surengti vertingą dalyko seminarą nepakanka. Kaune ši problema ne tokia aštri, nes KPKC į pagalbą pasitelkia profesionalius Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojus. Akivaizdu, kad bendradarbiavimas su akademine visuomene neša daug naudos. Kuo jos bus daugiau – tuo geriau visiems. Kalbėdamas bendriau apie mokytojų kvalifikacijos kėlimo situaciją Lietuvoje, noriu atkreipti dėmesį, kad kritiškas nuomones viešai reiškia politikai. Jie, sutikite, yra subjektyviai angažuoti švietimo diletantai, kurie pasikeitus politinei konjunktūrai pamirš, ką kalbėjo. Svarbu, kad, sprendžiant mokytojų kvalifikacijos kėlimo įstaigų veiklos klausimus, lemiamą balsą turėtų mokytojai.

 

Atsakydamas į jūsų klausimą apie mano indėlį į kvalifikacijos seminarų rengimą, galiu tik paminėti, kad daug metų domiuosi Lietuvos dvarų architektūra ir dvarų kultūriniu gyvenimu, būdingu XVIII–XIX a. Kartu su kolega vedėme seminarą apie Lietuvos dvarų kultūrą ir sulaukėme neblogų įvertinimų.

 

Taip pat drauge su vaikais dalyvaujate antikorupciniuose renginiuose. Pasidalykite mintimis, kam to reikia? Kokios naudos tokie renginiai atneša?

Antikorupcinis ugdymas yra itin svarbus pilietinei savimonei formuotis. Tiesiog būtina šioje srityje nuosekliai dirbti švietėjišką darbą. Manau, kad korupcija tarp vidinių grėsmių mūsų valstybės ateičiai yra bene pati pavojingiausia liga. Todėl ir stengiuosi mokinius nuo jos „paskiepyti“.

 

Ką teigiama įvardytumėte Lietuvos švietimo sistemoje, o kur matote pastarojo meto didžiausius iššūkius?

Svarbiausia, kad Lietuvos švietimas – gyvybinga sistema. Kažkiek kelia nerimą, kad mūsų kultūroje dar labai daug fasadiškumo. Siūlau nekaltinti dėl to nei katalikybės, nei slavų ir sovietų įtakų ar dar ko nors… Žinokime, tokie jau esame: tobulindami formą, galime primiršti turinį. Ir visai aš čia ne apie buvusią švietimo ministrę, bet apie mus visus. Sąmoningai neatsakysiu konkrečiai, bet, tikiuosi, būsiu suprastas. Ne kartą su mokiniais vykome į Vilnių, kur moderniose ir prabanga šviečiančiose erdvėse sėmėmės žinių apie praeitį ir ateitį. Keistas jausmas. Tos vietos it riebalų lašai skurdo vandenyne… Nesiūlau nieko naikinti, bet leisiu sau pasvajoti… O jei kiekvienoje apskrityje turėtume nuolatinei mokinių istorinei edukacijai gerai pritaikytas ir istorinę atmintį turinčias, apgalvotai parinktas vietas?.. Finansų skirstymo prioritetai ir elementarus teisingumas vis dar iššūkis ne tik švietimo sistemai, bet ir visai valstybei.

 

Kokį Lietuvos švietimą matote po 5-erių metų?

Pirmiausia norėčiau, kad švietimas turėtų tinkamą vadovą, lyderį, aiškiai matantį ateities prioritetus. Tokį, religiniais terminais kalbant, šiek tiek gnostiką (gr. gnosis – slaptas pasaulio žinojimas). Tikiu, kad visų mūsų pastangomis Lietuvos švietimas bus gerokai atsinaujinęs, pajaunėjęs ir įveikęs didžiuosius išbandymus.

 

Dėkoju už pokalbį.