Airijos lietuvių mokytoja Kristina: „Lietuviai, skirtingai nei airiai, gali džiaugtis išsaugota gimtąja kalba“

Miglė Lopetaitė

Airijoje gyvenančių lietuvių vaikai nuo šių mokslo metų turi galimybę nemokamai mokytis gimtosios kalbos dviejų šalies miestų – Dublino ir Monachano – bendrojo ugdymo mokyklose. Trumpajam gimtosios kalbos kursui per savaitę skiriamos 2 valandos, o užsiėmimai įtraukiami į tvarkaraštį drauge su kitų disciplinų pamokomis.

Apie šį įgyvendintą Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos ir Lietuvos Respublikos ambasados Airijoje projekto tikslą kalbėjomės su Monachano „Beech Hill College“ mokyklos lietuvių kalbos mokytoja Kristina JANKAITIENE.

 

Kristina ne tik kaip mokytoja, bet ir kaip trijų vaikų, gimusių Airijoje, mama pastebi, kad šalyje gausu lietuvių šeimų, todėl, pasak jos, lietuvių kalbos mokymas bendrojo ugdymo mokyklose yra itin aktualus. „Svarbu, kad vaikai mokytųsi lietuvių kalbos ir ji neišnyktų. Juk kol gyva kalba, tol gyva ir tauta. Prie lietuvių kalbos puoselėjimo svetur prisideda visos savaitgalinės lituanistinės mokyklos, o nuo praeitų metų rudens turime dėkoti Airijai ir visiems prisidėjusiems prie projekto „Lietuvių kalba, kaip paveldo kalba“, suteikusio galimybę vaikus lietuvių kalbos mokyti ir bendrojo ugdymo mokyklose. Tai didžiulis iššūkis mums visiems!“, – teigia lietuvių kalbos mokytoja.

 

Kristina džiaugiasi Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko Sauliaus Skvernelio ir Švietimo, mokslo ir sporto ministro Algirdo Monkevičiaus specialiuoju vizitu Dubline: „Tai parodė, kad iš tikrųjų rūpinamasi išvykusių lietuvių vaikų švietimu. Per susitikimą buvo aptarti grįžtančių į Lietuvą ir esančių čia vaikų švietimo klausimai, pilietybės išsaugojimas, dabartinė Lietuvos situacija… Be to, užmegzti nauji bendradarbiavimo ryšiai tarp Lietuvos ir Airijos, o tai nuteikia pozityviai“, – mintimis dalijasi Kristina Jankaitienė.

 

Monachano bendrojo ugdymo mokykloje „Beech Hill College“ šiuo metu lietuvių kalbos mokosi 16 mokinių iš lietuvių ir mišrių (lietuvių ir airių, lietuvių ir latvių, lietuvių ir rusų) šeimų. Vaikams yra 12–14 metų. Kaip teigia mokytoja, dažnai šie vaikai lietuvių kalbos tiesiog negirdi tiek, kiek turėtų. Tai priklauso nuo daug faktorių, pavyzdžiui, ar kuris nors iš tėvų namie vartoja lietuvių kalbą, ar renkasi šalyje dominuojančią arba sutuoktinio gimtąją kalbą. „Visada tėvelius raginu neatimti iš vaikų galimybės natūraliai išmokti kalbos ir kalbėti su jais tik lietuviškai, o ne angliškai. Tada ir vaikas susidurs su daug mažiau kalbos mokymosi sunkumų, jam bus kur kas lengviau išmokti taisyklingai kalbėti“, – įsitikinusi edukologė.

 

Kaip pasakoja Kristina, vaikai lietuviškai kalba savaitgalinėse lituanistinėse mokyklose, kai kurie jų kartu su tėvais dalyvauja Airijos lietuvių bendruomenių organizuojamuose renginiuose ir mugėse, kur taip pat girdi gimtąją kalbą. Todėl, kaip pastebi mokytoja, daugiausiai iššūkių atsiranda bandant įsisavinti kitus kalbos įgūdžius – skaitymą ir rašymą. „Mano klasėje nėra nekalbančių lietuviškai mokinių. Jie visi kalba, vieni – geriau, kiti – sunkiau. Tačiau iškyla didelių sunkumų mokantis rašyti ir skaityti. Vaikams tai daryti labai sunku, nes jie niekada to nesimokė arba to mokėsi per trumpai“, – problemas įvardija mokytoja Kristina.

Yra ir tokių tėvų, kurie vis pyksta ant Lietuvos ir teigia, kad „niekada negrįš“, tačiau nesupranta, jog protėvių kalbos, kurią gali išmokti tiesiog būdamas šeimos aplinkoje, padovanojimas yra didžiulis įnašas į vaiko raidą.

 

K. Jankaitienė pripažįsta, kad ne visi tėvai palaiko gimtosios kalbos ugdymo pamokų idėją: „Yra įvairių tėvų – vieni nori, kad jų vaikai mokėtų kalbą, kitiems – tai visai nerūpi. Mes visi esame labai skirtingi, skirtingų mentalitetų, mąstymo ir požiūrio. Yra ir tokių tėvų, kurie vis pyksta ant Lietuvos ir teigia, kad „niekada negrįš“, tačiau nesupranta, jog protėvių kalbos, kurią gali išmokti tiesiog būdamas šeimos aplinkoje, padovanojimas yra didžiulis įnašas į vaiko raidą.“

 

Pedagogė pasakoja, kad mokydama visada atkreipia dėmesį į kiekvieno mokinio gebėjimo lygį ir pagal tai parenka individualią mokymosi medžiagą. „Pamokos būna skirtingos. Atsižvelgdama į vaikų kalbos mokėjimo lygį, vieniems pateikiu truputį lengvesnes užduotis, kitiems – sunkesnes. Per pamokas mokomės skaityti, rašyti, pažinti Lietuvos kultūrą, tradicijas ir istoriją. Lyginame Lietuvą su Airija ir kitomis šalimis, ieškome panašumų ir skirtumų. Taip pat minime Lietuvai svarbias datas, dalyvaujame konkursuose ir projektuose“, – sako Airijos lietuvė ir priduria, kad šiais mokslo metais jos mokiniai dalyvavo dviejuose projektuose – Klaipėdos Martyno Mažvydo progimnazijos organizuotame tarptautiniame projekte „Draugystės pynė“ ir projekte-konkurse „Žinios apie Lietuvą“, kurį rengė Lietuvos ambasada Airijoje kartu su Airijos lietuvių bendruomene.

Lietuva gali džiaugtis, nes turi savo išsaugotą lietuvių kalbą, ko nepasakysi apie airius. Nors mokyklose ir mokoma airių kalba, tačiau ja kalba tik mažuma airių – visoje šalyje stipriai dominuoja anglų kalba.

 

Kalbėdama apie Lietuvos ir Airijos tautų skirtumus, Kristina kaip pagrindinę skirtybę įvardija šalių gimtųjų kalbų vartojimo paplitimą: Lietuva gali džiaugtis, nes turi savo išsaugotą lietuvių kalbą, ko nepasakysi apie airius. Nors mokyklose ir mokoma airių kalba, tačiau ja kalba tik mažuma airių – visoje šalyje stipriai dominuoja anglų kalba.“ Pedagogė pabrėžia, kad skiriasi ir kai kurių švenčių tradicijos. Pavyzdžiui, lietuviai Kūčių stalą dengia išlaikydami 12 patiekalų tradiciją, o airiai to nesilaiko. Skiriasi ir šv. Velykų paminėjimas – Lietuvoje marginami tikri kiaušiniai, o Airijoje dovanojami šokoladiniai. Kaip pastebi Kristina, airiams labai įdomios senosios lietuvių tradicijos, tarp jų – ypač žavintis tradicinis kiaušinių marginimo procesas.

 

Mokytojos Kristinos vedamose pamokose taikomi ir interaktyvūs mokymo metodai. „Nemažai medžiagos naudoju iš interneto puslapio emokykla.lt. O neseniai mūsų mokyklai Švietimo, mokslo ir sporto ministerija padovanojo elektroninių skaityklių – pastebime, kad mokiniai noriai jomis naudojasi skaitydami tekstus“, – teigiama mokymo praktika dalijasi pedagogikos specialistė.

 

Kristina Jankaitienė nesilaiko nuomonės, kad lietuvių kalbos mokymas bendrojo ugdymo mokyklose yra pranašesnis už savaitgalinių mokyklėlių, tačiau, kaip pati pastebi, tokia galimybė turi tam tikrų privalumų: „Visų pirma gerai tai, kad tėvams nereikia mokėti už mokslus – pamokos nemokamos. Be to, vaikai kalbą girdi kiekvieną savaitę tarp kitų pamokų, o ne tik savaitgaliais. Reikia pabrėžti ir tai, kad čia mokinius moko profesionalūs mokytojai, įgiję pedagoginį išsilavinimą, o savaitgalinės mokyklos, savanoriškai išlaikomos bendruomenių užsienyje iniciatyva, dažnai galimybės samdyti profesionalų paprasčiausiai neturi.“

 

Paklausus Kristinos, kaip lietuvių vaikus savo šalyje priima patys airiai, ji atsako, kad lietuviai čia jaučiasi labai gerai. „Airiai – draugiški ir geranoriški. Jie puikiai priima mūsų lietuvaičius, nes prisimena savo istoriją. Ne vienas airis man per susitikimus yra sakęs, kad prisimena savus lygiai taip pat dėl įvairių priežasčių vykusius kurti naujo gyvenimo į kitas šalis – Jungtines Amerikos Valstijas, Australiją, Kanadą. Skirtumas tik tas, kad jų kalba yra anglų, o ja kalbama visose minėtose šalyje. Mūsų atveju yra truputį sunkiau, nes svetur tenka išlaikyti ne tik tradicijas, istoriją, papročius, bet ir gimtąją kalbą. Bet, žinoma, kuo daugiau jų moki, tuo turtingesnis pats esi“, – mintimis dalijasi Kristina. Ji pabrėžia, kad skirtingų kalbų mokėjimas yra tik privalumas.

 

Pedagogė priduria, kad džiaugtųsi, jei lietuvių kalbos būtų mokoma kitų pasaulio šalių bendrojo ugdymo mokyklose, kur yra išvykę daug lietuvių. „Tačiau šitai tikrai nėra lengva pasiekti, nes tai kiekvienos valstybės reikalas“, – pokalbį užbaigia K. Jankaitienė.

 

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.