Socialinis teisingumas – geros mokyklos garantas?..

„Esu dėkingas Lietuvai, knygos leidėjams, Vilniaus kolegijos žmonėms ir Nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai, kurie mane priėmė. Nesiekiu nieko mokyti, atvykau siekdamas nuolankumo. Nepaisant to, kad geografiškai esame labai nutolę vieni nuo kitų, tam tikri istoriniai aspektai, tokie kaip invazija, kolonizacija, religija, – bendra mūsų valstybėms. Turime panašių bruožų ir mūsų švietimo sistemose. Jaučiuosi čia kaip namie, nes jūsų rūpesčiai yra ir mūsų rūpesčiai“, – kalbėjo Maltos universiteto profesorius Carmelis Borgas per savo naujos knygos „Socialinė klasė: kalba ir galia“ sutiktuves ir susirinkusiuosius kvietė į diskusiją apie įtraukųjį ugdymą.

Pasak Vilniaus kolegijos Pedagogikos fakulteto dekanės Vaivos Juškienės, Carmelio Borgo knyga nėra vadovėlis ar paruoštų atsakymų, kaip ugdyti vaikus, rinkinys. „Tai knyga, kuri verčia susimąstyti ir išgirsti vaikus, kalbančius jų pačių lūpomis. Nepaisant to, kad knygoje surinkti tekstai rašyti prieš gerus 60 metų, jie vis dar aktualūs, nes socialinės atskirties problemos, kylančios dėl socialinės klasės, nepakankamo ar netinkamo kalbos vartojimo, deja, išlikusios. Tai knyga, kurioje skurdą patiriantys vaikai dalijasi savo išgyvenimais mokykloje. Kartais tekstas atrodo piktas, bet tokiomis emocijomis ir šiandien gyvena mūsų vaikai. Turime jas girdėti, suprasti, priimti ir spręsti. Kas, jei ne mes, gali lemti pokyčius, visų pirma, mūsų pačių sąmonėse“, – kalbėjo ji.

 

Be to, V. Juškienė atkreipė dėmesį: „Knygoje nagrinėjami kritiški mokslininkų, švietimo lyderių, mokinių apmąstymai apie lygybę ir socialinį teisingumą, analizuojama, kaip švietimo sistema gali stiprinti socialinę, politinę, kultūrinę ir ekonominę nelygybę, ieškoma atsakymų, kaip kalba, lingvistinis meistriškumas gali palengvinti emancipaciją. Tai – tekstas, kuris gali padėti būsimiems pedagogams ir jau dirbantiesiems išgirsti vaikų išgyvenimus tokius, kokie jie yra. Manau, kad tai bus maža inspiracija imti keisti požiūrį į pedagogų misiją.“

 

Carmelis Borgas: Malta ir Lietuva – tolimos, bet artimos…

 

Iš pradžių pasidalysiu gera žinia: prieš 10 savaičių mūsų šalies mokytojams valdžia 25 proc. pakėlė atlyginimus. Pagaliau supratome, kad be mokytojų negalime reformuoti švietimo sistemos. Jei ne šis sprendimas, vėl būtume atsidūrę ant krizės ribos, nes mums imtų trūkti mokytojų. Maltos ekonomika šiuo metu labai gerai plėtojasi, konkurencija didelė, tačiau niekas nenori dirbti mokyklose. Per atlyginimą, orumo užtikrinimą bandoma pakelti mokytojo statusą. Niekas negali vykti be gerų specialistų ir be laimingų mokytojų… Mokytojų laimę lemia pagarba jiems.

 

Mūsų švietimo srityje buvo prasta padėtis. Jaunimas nenorėjo mokytis pedagogikos institutuose, paprastai ten mokydavosi ne geriausieji. Po studijų jie ateidavo į mokyklas ir netrukus kildavo klausimas, o kur yra kokybė?.. Tik pakėlę atlyginimus, pradėjome kalbėti apie reformuojamą švietimo sistemą. Esame tradicinė švietimo sistema. Elitą kurdavome „žengdami per vaikų galvas“ – taip jų daug praradome…

 

Turime transformuoti švietimo sistemą taip, kad galėtume susitvarkyti su visų vaikų poreikiais. Ne keleto, bet visų vaikų… Kalbame apie socialinio teisingumo požiūrį. Sistema turi tarnauti visiems, bet kaip yra iš tiesų? Turėtume pradėti ne nuo techninių darbų, bet nuo vizijos apie ugdymą ir švietimo sistemą. Kokių vertybių ja siekiame?.. Iš pradžių turime išanalizuoti, ar mums, kaip demokratinei, ekonominei bendruomenei, priimtina nuolat prarasti vaikus?..

 

Ne veltui rankose laikome šeštą knygos leidimą, kuriame pasakojama ne iš ekspertų, akademikų ar profesionalų, bet iš vaikų pozicijos. Vienoje iš istorijų vaikai kreipiasi į mus. Jie sugrįžta labai supykę, nes nuo jų nusisukome. Sistemoje vykusi klaida neturi nieko bendra su genais, protu ar inteligencija. Kalbant apie Maltą, daugybė klaidų yra susijusios su nepalankiomis sąlygomis augančiais vaikais. Aš taip pat esu piktas, nes mano valstybė „išmeta“ milijonus švietimo sistemai, tačiau vis tiek regima didelė praraja tarp socialinio ir ekonominio statuso bei akademinių pasiekimų. Akivaizdu, kad švietimo sistemos kokybė nėra nulemta turtų. Daugybė valstybių, turėdamos daug didesnių iššūkių, puikiai susitvarko. Kokie yra sėkmingai veikiančių valstybių švietimo bruožai? Vienas jų – itin aukštos kokybės ankstyvasis ugdymas. Mūsų šalyje vaikai neprivalo lankyti darželio, bet 95 proc. lanko. Prieš kelerius metus įsteigti nemokami dienos centrai. Valstybėje nuspręsta, kad kaip galima daugiau moterų turėtų grįžti į darbo rinką, todėl Vyriausybė nutarė pasiūlyti nemokamą universalų vaikų priežiūros sprendimą. Čia variklio vaidmenį atliko ne socialinis teisingumas, o ekonomika. Kokių gi rezultatų pasiekėme? Deja, jokių… Manau, kad visgi ankstyvojo mokymo esmė yra aukštos kokybės mokytojai, kurie gebėtų suvokti, kad negalima vaikų skirtyti. Svarbiausia – reikšti jiems meilę. Jeigu užstrigsime tarp blogųjų praktikų, jos niekada niekur nedings. Kai kurios šalys tai suprato ir ėmė veikti socialinio teisingumo kryptimi. Tose šalyse suvokta, kad visi vaikai ateina iš tam tikrų terpių: šeimų, išplėstų šeimų, šeimynų ir pan. Negalime prieiti prie socialinio teisingumo, jeigu mokytojai yra itin žemo lygio, o mokslas – labai svarbus. Net ir žvelgdami į Tarptautinio penkiolikmečių tyrimo (PISA) rezultatus, akivaizdžiai pamatytume skirtumus tarp vaikų iš žemesnės socialinės klasės ir sėkmingai dirbančių tėvų vaikų.

 

Akivaizdu, kad vien tik švietimas negali išspręsti visų susidariusių problemų. Turi veikti sistema, kurioje dalyvautų socialinė, ekonominė, sveikatos, švietimo, fiskalinė politikos ir pan. Skurdo rizika – vienas didžiausių priešų. 180 mln. žmonių Europos Sąjungoje šiandien patiria skurdą. Viskas susiję, knygoje berniukai pasakoja istoriją prieš 50 metų, mes kalbame apie šiandieną, bet niekas nepasikeitė. Esmė – glaudus ryšys tarp skurdo ir žemų ugdymosi rezultatų.

 

Kasdien matydami vaikus, kurie auga nepalankiomis sąlygomis, jaučiame daug pagiežos, pykčio, skaudulių… Tokie vaikai taip pat jaučiasi tarsi apgauti. Jiems atrodo, kad visuomenė juos apleido. Kalbėdamas apie šias problemas, manau, kad jos yra bendros ir mums, ir jums. 20 proc. mūsų mokinių baigia mokyklas neturėdami XXI a. reikalingų įgūdžių. Jau PISA tyrimas atskleidžia, kad mūsų šalys jame atrodo nekaip. Tai yra aukštesnio lygmens kognityviniai įgūdžiai. Išvada – mes savo mokiniams jų nesuteikiame. Netgi tie mokiniai, kurių pasiekimai pagal mūsų tradicinę sistemą yra puikūs, PISA tyrime pasirodo vidutiniškai. Vadinasi, mūsų tradicinė sistema neprisideda prie vaikų sėkmės ateityje ar tarptautinėse arenose. Mūsų mokyklose vaikai vis dar yra pasyvūs stebėtojai. Visa tai neturi nieko bendra su XXI a. įgūdžiais.

 

Šiandien Malta klesti. Atėjęs į mokyklą gali pasijausti tikrame technologijų amžiuje. Inovatyvūs įrenginiai, planšetiniai kompiuteriai, išmanieji telefonai… Informacija prieinama bet kur ir bet kada, tačiau vaikų mąstysena užstrigusi XIX a. Tai yra mūsų didysis iššūkis – pakeisti mąstyseną. Vaikams visgi reikia žmogiško ryšio. Mano manymu, mokytojai atlieka lemiamą vaidmenį bet kurioje švietimo politikoje. Užtikrinti gerus mokytojus – nelengva, bet be jų nieko nepasieksime. Egzistuoja itin stiprus ryšys tarp švietimo sistemos, demokratijos ir ekonomikos. Nesitikėkite klestinčios demokratijos ir ekonomikos, jeigu drastiškai nepakeisite švietimo sistemos.

 

Knyga arba istorija, kuri sukrečia…

 

Knygoje istoriją pasakoja mokiniai – tai svarbiausias jos bruožas. Kalbame apie skirtingą geografiją, istoriją, tradicijas, tačiau knygos pasakojimai paliečia visus.

 

Knygos žmogus, Lorenco Milanis, kilęs iš elito, privilegijuotas asmuo. Gimęs 1923 m., o miręs 1967 m. – gyveno trumpai, bet labai reikšmingai… Jo šeima buvo agnostikai. Mama – žydų kilmės. Didžiosios depresijos metais šeima išvyko į Milaną ir nusprendė pakrikštyti vaikus. L. Milanis baigė mokyklą, bet į universitetą neįstojo. Tai buvo požymis, kad jis nori laužyti tradicijas. Tokie žmonės – drąsūs, kartais gyvena netgi pavojingai. Būdamas elitinės šeimos vaikas, nutarė transformuoti švietimo sistemą. Dėl to kilo pavojus jo statusui. L. Milanis suvokė, kad ne tik jis nusipelnė gerai gyventi, visi vaikai turi tokią teisę. Tapęs kataliku, įstojo į seminariją, kurią lankė 4-erius metus. Įdėmiai studijavo evangeliją ir bandė suprasti žemiausias klases, ėmė kalbėti jų vardu, joms atstovauti. Baigęs seminariją, pradėjo dirbti dviejose parapijose. Tada vaikai, kilę iš žemesnio sluoksnio, buvo neraštingi, žemos savivertės. Suvokdamas, kad taip negali būti, ėmė belstis į jų duris. Šiandien mūsų valstybė to nedaro, nors turi daug daugiau galimybių. Vadinasi, Vyriausybė leidžia pinigus, neįtraukdama tokių vaikų, visiškai nemąstoma apie socialinio teisingumo viziją…

 

Laikui bėgant, atsirado daug L. Milanio pasekėjų. Ypač stengtasi įtraukti kitų rasių vaikus, kad jie nejaustų atskirties. Neraštingi vaikai ėmė mokytis pagal programas. Žinoma, mokymo programą taip pat teko pritaikyti. L. Milanis sukūrė tokią programą, kuri buvo pagrįsta tikrų vaikų tikrais poreikiais. Vaikai turėjo įvairių problemų: bendravimo, komunikavimo, elgesio ir kt. L. Milanis nuo to ir pradėjo, tai buvo jo, kaip mokytojo, sėkmė. Vaikus įtraukdavo į kūrybinę veiklą, o jų nepalankią socialinę terpę paversdavo kūrybine galimybe.

L. Milanis teigė, kad švietimas yra socialinis veiksmas: geriausias mokymasis vyksta grupėje. Na, o kas gi vyksta dabar mūsų šalyse? Jau mažieji pradeda rungtyniauti… Bet juk visi suvokiame, kad geriausios inovacijos atsiranda žmonėms bendradarbiaujant, o ne konkuruojant. Mes mokinių nemokome bendradarbiauti, neturime komandinės dvasios.

 

Viena baisiausių dalių mūsų švietimo sistemoje yra vertinimas. Vertinami visi: mokiniai ir mokytojai. Nuolatinis stresas, dėl kurio taip pat negalime patirti sėkmės. Pavadinčiau visa tai laukine sistema. Kuriami aukšto lygio testai, bet jie neduoda jokių rezultatų.

Vertinimas, manyčiau, turi tarnauti vaikams, jeigu jis neatlieka šios funkcijos, vadinasi, jis yra netinkamas. Formatyvus vertinimas – tai nuolatinis procesas, bendravimas tarp vaikų, mokytojų ir tėvų. Per šį procesą galime atrasti vaiką, suprasti ir įvertinti jo raidą, o vaikai gali suvokti, ką ir kiek jie žino, ką išmano. Šia kryptimi dabar ir žengiame.

 

Visada kaltiname vaikus: „Jis neišmoko, nes yra neatsakingas ar nerūpestingas“, bet ar gali vaikas atsakyti už tai, kad šeimoje trūksta meilės, globos ar rūpesčio?.. Prieš kaltindami vaikus, turime rasti atsakymą, kas vyksta švietimo sistemoje, ar ji viską padaro dėl visų vaikų.

 

Kviesta kalbėtis…

 

Diskusiją vedusi Lietuvos radijo žurnalistė Rūta Kupetytė ragino kalbėtis, kuo skiriasi įtraukusis ugdymas nuo integracijos, kokia jo situacija Lietuvoje…

 

Kokie yra esminiai skirtumai tarp įtraukiojo ugdymo ir integracijos?

Vilniaus kolegijos Edukologijos katedros lektorė Aušra Simoniukštytė: „Integracija – tokia švietimo koncepcija, kai vaikas yra pritaikomas mokyklai. Jeigu atsilieka nuo ugdymo proceso, kartais tokiems vaikams steigiamos atskiros klasės, kai jie pasiekia atitinkamą lygį, prisijungia prie bendrojo ugdymo. Įtraukusis švietimas reikalauja radikalaus mokyklos pokyčio. Taip pat atitinkamo mokytojų pasirengimo ir požiūrio. Apie visa tai kalbėjo profesorius, mokykla turi būti skirta visiems. Ji turi prisitaikyti prie visų vaikų poreikių.“

 

Jūsų mokykloje vienoje pirmųjų atsirado specialiosios klasės. Kaip viskas veikia?

Šeškinės pradinės mokyklos direktorė Diana Slepakovienė: „Mano pirmoji darbovietė buvo Specialioji internatinė mokykla, kurioje aš mačiau gyvenimui nepasiruošusius vaikus. Atėjus dirbti į pradinę mokyklą, kilo idėja steigti klasę specialiųjų poreikių vaikams. Buvau nesuprasta, visi pirmiausia kalbėjo apie finansus, o aš kabinausi už idėjos. Problema buvo didelė. Dešimties metų tokio darbo patirtis padėjo sukurti visą ugdymo procesą. Dabar mūsų klasėje gali mokytis iki 8 vaikų. Vaikai nėra atskiriami, stengiamės juos mokyti dalinės integracijos būdu. Turime suplanavę atsitraukimo žingsnius, jei iškiltų tam tikrų nesklandumų. Mūsų patirtį perėmė ir kitų miestų mokyklos.“

 

C. Borgas: „Nėra jokių greitų ir teisingų taisyklių. Reikia pradėti nuo to, kas yra svarbiausia vaikams. Maltoje 2014 m. įsteigta Įtraukties agentūra, kuri parengė neigiamą ataskaitą apie mūsų įtraukties sistemą. Komisija pareiškė, kad tai, ką mes turime, visiškai prieštarauja žmogaus teisėms. O juk viskas kaip tik nuo jų ir turi prasidėti. Taip yra dirbama aukšto lygio valstybėse, kurios investuoja ne tik į kokybiškus pedagogus, bet ir į aukšto lygio programas. Taip pat investuoja į paslaugas, kurios padeda mokytojams susitvarkyti su iššūkiais. Visiems tinkamo standarto negali būti. Susiduriame su daugybe skirtingų problemų: alkoholizmu, smurtu šeimose, skurdu ir pan., todėl reikia pradėti dirbti su bendruomenėmis. Kuo anksčiau į vaiko gyvenimą ateina tokia pagalba, tuo geriau.“

 

Kai Lietuvoje kalbame apie įtraukųjį švietimą, dažniausiai turime galvoje neįgaliuosius, kurčiuosius, akluosius ir pan., bet pamirštame daugelį kitų grupių… Kaip aprėpti viską?

Žmogaus teisių centro vadovė Birutė Sabatauskaitė: „Man atrodo, kad apskritai nereikia lyginti jokių grupių. Būtina žvelgti į kiekvieno individualaus vaiko atvejį. Dažnai susiduriame su individualiomis istorijomis, kai ne tėvams įrodinėjama, kad jų vaikas privalo mokytis ir juo bus pasirūpinta, bet tėvai turi įrodinėti mokyklai, jog mokykla turi teisę gauti finansavimą asistentui, kad jų vaikas galėtų čia mokytis. Man atrodo, kai kalbame apie žmogaus teises, vis dar dažnai į kiekvieną vaiką žiūrime kaip į iššūkį, o ne į žmogų. Vaiko teisių konvencijoje viena pagrindinių dalių – dalyvavimas. Vaikai nėra švietimo objektai. Jie yra subjektai, kurie dalyvauja švietimo sistemoje. Vaikai gali mus, suaugusiuosius, daug ko išmokyti, jie taip pat moko ir vieni kitus. Jeigu atsiremtume į knygą, kurią jau šiek tiek paskaičiau, – vaikai, kalbantys su labai daug pykčio, nori pasakyti: „Aš norėjau būti išgirstas“, „Gerbiamas mokytojau, aš geriau žinau, kas yra šakės, nors ir nemoku skaityti, o knygoje pavaizduotas medis yra visai ne tas, apie kurį man pasakoji“. Kartais tokius dalykus mokytojai turi išgirsti ir pripažinti. Mokytojas neprivalo būti visažinis, jis visada gali sakyti: „Aš nežinau atsakymo į tavo klausimą, bet mes galime jį surasti kartu“. Jeigu kalbame apie grupes, tam tikras lakmuso popierėlis galėtų būti romų tautybės vaikai ir jų ugdymas Lietuvoje. Kai mes nustosime sakyti, kad romų tautybės vaikai nemotyvuoti mokytis, tada pasikeis ir mūsų sistema. Vaikus, kurie šeimoje turi daug iššūkių, apkaltiname, kad jie tiesiog nenori mokytis, nors dažnai net nesupranta, ko mokytojas iš jų reikalauja. Apie panašią situaciją kalba ir Barbijanos mokiniai knygoje. Kalba labai svarbi, kad mes vieni kitus suprastume… Kažkiek sistema juda steigiant Vaiko gerovės komisijas. Bet mes vis tiek viską bandome sutalpinti į jau esamą sistemą. Ne, kaip profesorius minėjo, permąstome ir reflektuojame sistemą, o pritaikome vaikus jai.“

 

Kalbame apie švietimą visiems. Kaip Vilniaus mokyklos vykdo įtraukųjį ugdymą?

Vilniaus mero patarėjas Albertas Lakštauskas: „Vienas iš mokyklų vertinimo kriterijų, kuris egzistuoja jau antrus metus, – kiek mokykloje pasikeičia vaikų, turinčių specialiųjų poreikių. Anksčiau mokyklos vertinimas vykdavo tik pagal mokinių pasiekimus, todėl mokyklos nebūdavo suinteresuotos turėti specialiųjų poreikių vaikų, kad nekristų jų mokinių mokymosi vidurkis. Situacija pamažu gerėja, tikimės, kad gerės ir toliau. Bet prieš porą savaičių buvome susitikę su iš emigracijos grįžtančių vaikų tėvais, didžiosios dalies patirtis: sunkiai surasta mokykla vaikui. Reemigrantų vaikai patenka į „kitokių“ vaikų kategoriją, nes su jais dirbant patiriama papildomų iššūkių. Paprastai jie prasčiau moka arba visai nemoka kalbos. Daugelis mokyklų į tai žvelgia kaip į tam tikrą apsunkinimą, nors iš tiesų galėtų pasižiūrėti kaip į privalumą. Juk toks vaikas parsiveža įdomios patirties. Užsienio kalbos mokėjimas gali būti papildoma pagalba mokytojui. Be to, šalia tokių vaikų ir kiti gali savaip atsiskleisti.

Norime, kad visos mokyklos būtų pasiruošusios tokius vaikus priimti, bet kol kas taip nėra. Yra keletas mokyklų, kurios jau kurį laiką dirba su grįžtančiais vaikais ir turi sukaupusios patirties, todėl siekiame, kad tos mokyklos apmokytų kitas ir taip galėsiančių priimti tokius vaikus tinklas išsiplėstų.“

 

C. Borgas: „Niekada negalime apie vaiką galvoti kaip apie nesėkmę. Jeigu yra tikimybė, kad vaikas susidurs su iššūkiais, tada juo užsiimti turime kuo anksčiau, kad kuo mažiau pajustų prarają. Tėvų įsitraukimas labai svarbus, jie gali savo vaikams padėti užsiimdami, ugdydami juos namuose.“

 

Jau buvo iškeltas prestižinių ir paprastų mokyklų klausimas. Daugelis tėvų nuo pirmųjų vaiko klasių ieško geros, prestižinės mokyklos. Taip tarsi sukuriama atskirtis tarp tų, kurie gali ten patekti, ir tų, kurie ne. Ar nebūtų geriau, jei visi galėtų sutilpti „po vienu stogu“? Nes, regis, čia tarsi užprogramuotas konfliktas…

Tėvų forumo atstovas Kęstutis Mikolajūnas: „Sakyčiau, Lietuvos mokyklose mokosi visi socialiniai sluoksniai – tai yra mūsų privalumas. Mūsų mokyklose labai mažai etninių grupių: romai ir kartais vienas kitas juodaodis. Bet, žinoma, tėvai renkasi, nes jie nori pačios geriausios mokyklos savo vaikui. Manau, taip yra todėl, kad mes vis dar esame „produkcija“ tos sistemos, kuri kažkada buvo. Man atrodo, kad šiandien švietimas užsibrėžia pernelyg dideles ambicijas, kurios iškelia daug melo, perfekcionizmo. Taip mes visi sudedame labai didelių lūkesčių į švietimą, tačiau nesulaukiame iš jo to, ko tikimės. Mokyklos savo vizijose deklaruoja kūrybingus, iniciatyvius mokinius, bet realybėje to net nematuojame. Pastaraisiais metais egzaminai „šokdina“ sistemą. Nustojome mokyti ir mokytis, dabar ruošiamės egzaminams. Nors pats egzaminas gyvenime mažai ką tereiškia: nei jis brandą pamatuoja, nei realias žinias įvertina. Man atrodo, kad švietimas turi stabtelėti ir grįžti prie savo esmės – atliepti kiekvieno vaiko individualius poreikius.“

 

C. Borgas: „Man užkliūva „geros“, „blogos“ mokyklos toje pačioje šalyje. Paprastai, blogomis įvardijamos tos mokyklos, kuriose mokosi „nuskriausti“ vaikai. Mėgstame skirstyti. Jeigu žvelgtume iš žmogaus teisių pozicijų, blogų mokyklų būti negali. Maltos situacija dabar tokia, kad daugelis tėvų, bijodami blogų mokyklų, įkūrė savo mokyklas, todėl 40 proc. vaikų nelanko valstybinių ugdymo įstaigų, o renkasi privačią sistemą. Valstybinėje sistemoje turime labai daug problemų, nes tas mokyklas lanko vaikai iš nepriteklių patiriančių šeimų. Įtraukusis ugdymas yra toks, kai griaunamos sienos, ieškoma galimybių, prisitaikoma prie vaikų, o ką darome mes – kuriame getus… Jeigu pradėsime vaikus skirstyti, negalėsime kalbėti apie homogenišką visuomenę. Nekalbu apie negalią turinčius vaikus, bet užtenka išskirstyti pagal tėvų finansines galimybes ir ateis metas, kai pajusime, kad prarandame vaikus.“

 

Vaikai, kurių mokyklose nenorima, ateina į jūsų kabinetą. Su kuo susiduriate?

Psichologė Asta Blandė: „Gaila, bet ne visi… Psichologai mato nemažai vaikų ir nusivylusių tėvų, nes jų vaikas kažkur nepateko arba pateko, bet jam nesiseka. Jie yra pasimetę ir, pasak profesoriaus, pikti. Labai dažnai jie pyksta ant mokytojų. Pirmiausia turime atkreipti dėmesį į tuos žmones, kurie ateina būti kūrybiški ir mokyti mūsų vaikų. Jeigu jų nepalaikysime, nuolat turėsime nelaimingų vaikų ir nelaimingų tėvų.

Aš pirmiausia pradėčiau nuo to, ką mes galvojame apie mokytojus. Jeigu tėvai apie mokyklą galvoja kaip apie įgalią, priimančią juos, tada galima tikėtis kažkokių rezultatų. Jeigu jie ateina mokytojui į pagalbą, tariasi dėl savo vaiko ir yra atviri partnerystei, tada nereikia ypatingų pagalbininkų, nes mokytojas jaučiasi galintis padėti, juo pasitikima. Kad mokytojai jaustųsi tvirčiau, visiems tėvams kartoju, jog juos reikia gerbti. Mokyklą taip pat… Vaikai iš tėvų lūpų negali girdėti, kokie nevykę mokytojai ir kokia prasta mokykla, nes juk tėvai jų autoritetas. Tada vaikai mąsto: „Kaip tėvai galėjo mane išleisti į tokią netikusią mokyklą?“ Taigi visi turime pradėti nuo savęs ir savo mąstymo kaitos.“

 

Įtraukusis ugdymas Lietuvoje, jūsų manymu, egzistuoja?

LR Ministro Pirmininko patarėja Unė Kaunaitė: „Užuomazgų akivaizdžiai yra. Gera klausytis, kokie patarimai yra duodami mokykloms. Jeigu įtraukusis ugdymas turėtų tvirtą pagrindą, mes čia nesėdėtume. Istoriškai mūsų šalyje buvo formuojamas mąstymas, kad viską turi suteikti valstybė. Mano nuomone, valstybė turi prisiimti labai daug atsakomybės, bet kartu ir kiekvienas žmogus turi suprasti, kad jis yra valstybės dalis. Kartu kuriame švietimo sistemą. Sąmoningumo, man regis, pamažu daugėja. Turime įsitraukti į mokyklos veiklą, nes švietimas – bendras sprendimas. Deja, yra tokių šeimų, kurias labai sunku pritraukti į mokyklas…“

 

Ar jums neatrodo, kad Lietuvoje vaikai būtų daug laimingesni ir turėtų daugiau gyvenimiškos patirties, jeigu pabandytume visus sutalpinti „po vienu stogu“?

Arminas Varanauskas, švietimo ir mokslo ministrės patarėjas: „Netrukus „išeisime“ į viešąją erdvę su panašiu siūlymu. Tai vadinama kaupiamuoju balu, kuris leis panaikinti egzamino svarbą. Sėkmingos valstybės jau suprato, kad būtina pakeisti keletą dalykų iškart. Todėl visa tai yra susiję ir su etatiniu mokytojų darbo apmokėjimu. Ugdymas ir ugdymasis vyksta ir už klasės ribų, o mokytojui mokama tik už veiklą klasėje. Be to, kuriame Visos dienos mokyklos koncepciją… Visi šie dalykai yra glaudžiai susiję. Valstybė turi sukurti motyvuojančias tam tikrai elgsenai sąlygas, bet veikti privalo pačios bendruomenės. Kartais bendruomenių iniciatyva, atsitraukus valstybei, būna neįtikėtinai sėkminga. Paprastai ir finansavimas ateina iš paskos. Ne viskas turi būti „nuleidžiama“ iš ministerijos.“

 

Pasak Vilniaus kolegijos lektorės Aušros Simoniukštytės, pedagogai negali pakeisti sistemos, kurioje yra priversti dirbti, bet svarbu, kad institucijos, rengiančios pedagogus, turėtų viziją, kokio pedagogo reikia. „Didžiuojamės ir džiaugiamės, kad profesorius Carmelis yra dažnas mūsų kolegijos svečias, skaito paskaitas ir dalijasi patirtimi. Šiandien iš jo visi daug mokomės“, – sakė ji.