7 patarimai tėvams, kad vaikas būtų saugesnis socialiniuose tinkluose

Atsimenu, vaikystėje mane mokė, kad nereikia kalbėti su nepažįstamaisiais. XXI a. tai būtų galima pasakyti ir kalbant apie virtualius nepažįstamuosius. Virtualioje erdvėje nepažįstamieji labai lengvai gali apsimesti bet kuo. Asmeninio saugumo virtualioje erdvėje klausimas šiomis dienomis tampa labai svarbus. Didžioji dalis suaugusiųjų net neįsivaizduoja, ką šiuolaikinis jaunimas veikia internete. Atlikau vieną eksperimentą. Per kelias minutes susikūriau neegzistuojančios merginos „Facebook“ paskyrą, įsikėliau internete rastą nuotrauką ir pakviečiau į draugus vienos Vilniaus mokyklos visus vienos 8 klasės mokinius. Per kelias dienas iš 25 mokinių mano kvietimus draugauti priėmė 6. Beje, visi šie 6 mokiniai buvo vaikinai, tad tikėtina, kad jei netikra paskyra būtų buvusi sukurta vaikino vardu, tai panašios reakcijos būtų buvę galima tikėtis iš tos klasės merginų. Taip pat sulaukiau 3 kvietimų draugauti iš nepažįstamų žmonių. Susikurti netikrą paskyrą truko tik kelias minutes, o užmegzti kontaktą nesudėtinga. Toliau šio eksperimento neplėtojau, tačiau net baisu pagalvoti, kiek piktavaliai gali pasiekti su tokiomis netikromis paskyromis.

 

Neseniai Anglijoje nuskambėjo istorija, kada pedofilai apsimetė futbolo agentais ir per tarp jaunimo populiarią bendravimo programėlę „Snapchat“ bandė užmegzti ryšius su Anglijos „Premier“ lygoje žaidžiančios Liverpulio „Everton“ komandos jaunaisiais futbolininkais. Jaunieji žaidėjai gaudavo žinutes, kad agentai stebi jų pasirodymus ir norėtų jiems atstovauti ateityje, bet dabar negali nieko apie tai sakyti savo tėvams ar klubui. Šie faktai išaiškėjo „Everton“ klubui dalyvaujant projekte, kurio tikslas kovoti su vaikų seksualiniu išnaudojimu. Tai tik keletas pavyzdžių, parodančių, kad saugaus elgesio internete problema egzistuoja tiek Lietuvoje, tiek ir visame pasaulyje. Svarbu šviesti tėvus, vaikus ir visą visuomenę, kad būtų galima užkirsti kelią piktadariams. Štai keletas patarimų tėvams, kuriais reikėtų pasinaudoti, siekiant, kad vaikai būtų saugesni virtualioje erdvėje. Kiekvieni tėvai patys turi nuspręsti, kiek kalbėti su vaiku vienu ar kitu klausimu. Svarbiausia – nebūti įsitikinusiam, kad mano vaikas taip neatsargiai nesielgia.

 

1. Privatumo nustatymai. Vienas pirmųjų dalykų, kurį jūsų vaikas turėti padaryti, tai nusistatyti savo privatumo nustatymus. Juk tikrai nereikia, kad skelbiamą informaciją matytų žmonės, kurie nėra draugai. Deja, bet šiuo metu daugumos jaunimo paskyrose skelbiama informacija yra prieinama bet kam.

 

2. Asmeninė informacija. Paaiškinkite vaikams, kad jie savo socialiniuose tinkluose skelbtų tik tiek asmeninės informacijos, kiek tai yra tikrai reikalinga. Juk turbūt savo socialinio tinklo paskyroje nebūtina skelbti elektroninio pašto, namų adreso. Taip pat labai svarbu, kad vaiko skelbiamuose įrašuose (tekstuose, nuotraukose, vaizdo įrašuose) nebūtų per daug asmeninės informacijos, kuria piktavaliai galėtų pasinaudoti. Juk galbūt geriau neskelbti tokio įrašo, kad su visa šeima išvykstate atostogauti ir namai lieka tušti?

 

3. Slaptažodžiai. Atrodo, elementarus dalykas, tačiau dauguma žmonių neskiria pakankamai dėmesio galvodami savo prisijungimų slaptažodžius. Pasaulyje vieni populiariausių slaptažodžių vis dar yra „123456“ arba „password“, o juk kiek daug žalos gali pridaryti kitas žmogus, prisijungęs prie jūsų paskyrų. Geriausia, kad slaptažodyje nebūtų su jumis susijusių dalykų, kuriuos gali žinoti aplinkiniai. Jūsų vardas, pavardė, augintinio vardas ar jūsų gimimo data nėra tinkamiausi slaptažodžio pasirinkimo variantai. Geriausia, kad slaptažodyje būtų ne vien raidės, bet ir skaičiai. Ypatingą dėmesį siūlyčiau atkreipti į elektroninio pašto slaptažodį, nes į daugumą socialinių tinklų jungiamasi naudojant būtent elektroninio pašto adresą, tad prisijungus prie elektroninio pašto labai greitai galima prisijungti ir prie socialinių tinklų paskyrų. Kiti socialiniai tinklai prisijungimams naudoja mobilųjį telefoną, tad jį taip pat reikėtų labai saugoti, nepalikinėti vietose, kur galėtų prieiti pašaliniai žmonės, naudoti papildomas apsaugos priemones (atrakinimo kodus), kad bet kas negalėtų prisijungti, net ir paėmęs jūsų telefoną.

 

4. Virtualūs draugai prieš realius draugus. Virtualioje erdvėje bet kas gali apsimesti bet kuo, tad su nepažįstamais asmenimis reikėtų bendrauti labai atsargiai arba išvis nebendrauti. Mano atliktas eksperimentas tai puikiai parodo. Tad labai svarbu skirti, kas yra tikri draugai, o kas virtualūs. Geriausia tarp savo virtualių draugų turėti tik realius draugus. Ar bent jau galvoti, kokią informaciją suteiki savo virtualiems draugams.

 

5. Tai gana populiarus būdas, kai žmonės tarpusavyje susirašinėja intymiomis žinutėmis, siunčia apsinuoginusių nuotraukas ar vaizdo įrašus. Tai ypač populiaru tarp paauglių. Šią temą su vaiku galima aptarti platesniame kontekste, kalbant apie tai, kad nereikėtų siuntinėti žinučių ar nuotraukų, kurias pamačius tėvams jam pasidarytų gėda, t. y. kad prieš kažką siųsdamas pagalvotų, ar tai atrodytų tinkama tėvams.

 

6. Patyčios. Patyčios internete irgi yra opi problema, kartais galbūt tiesiog sunkiau atpažįstama, nes gali turėti skirtingas formas. Patyčios internete apima tokius veiksmus, kaip vulgarių ar įžeidžiančių komentarų rašymas žmogaus socialinio tinklo paskyroje, netinkamų (šantažavimas, grasinimai) asmeninių žinučių siuntinėjimas, asmeninių ar kitokio pobūdžio vaizdo įrašų, nuotraukų, kurios gali įžeisti, kėlimas į žmogaus socialinių tinklų paskyras. Ką reikėtų daryti? Pirmiausia, reikėtų išsaugoti įrodymus, kurių gali prireikti ateityje. Geriausia padaryti tos įžeidžiančios informacijos ekrano kopijas (angl. print screen), o nuotraukų, vaizdo failus galima ir išsisaugoti. Pagal įžeidžiančių žinučių turinį galite spręsti, ar verta kreiptis į teisėsaugos institucijas. Vienas paprasčiausių žingsnių – užblokuoti žmones, su kuriais nenorite bendrauti, taip nebesulauksite nepageidaujamų žinučių. Svarbiausia – nesivelti su tais žmonėmis į diskusijas.

 

7. Būkite draugais. Kai kurie tėvai susikuria paskyras socialiniuose tinkluose tam, kad galėtų stebėti savo vaikų elgesį. Tačiau taip galima pamatyti tik mažą dalį savo atžalos elgesio. Juk nematote, kokias asmenines žinutes jis siuntinėja, kokiuose kituose socialiniuose tinkluose bendrauja su kitais žmonėmis, tad visko susekti neįmanoma. Svarbiausia – kalbėti su vaikais šia tema, kad jie žinotų, jog nežinodami, kaip vienoje ar kitoje situacijoje elgtis, visada gali pasitarti su jumis. Šiame naujųjų technologijų amžiuje patys nesukontroliuosite savo atžalų elgesio internete, todėl labai svarbu, kad vaikas į jus žiūrėtų kaip į pagalbininką, žmogų, su kuriuo gali pasitarti iškilus neaiškiems klausimams.

 

Tomas PETRYLA

Komunikacijos specialistas