38-eri metai mokykloje – ne kliūtis skleisti inovatyvias idėjas!..

„Švietimo naujienos“ kviečia į „susitikimą“ su Klaipėdos Simono Dacho progimnazijos fizikos mokytoja eksperte Virginija BIRENIENĖ, kuri šiemet išrinkta 2017 m. Metų mokytoja. Pedagogė teigia, kad namai jai – saugiausia, šilčiausia ir jaukiausia vieta žemėje, bet mokykla – antrieji namai, nes toje pačioje darbo vietoje mokytoja praleido jau 38-erius metus! Todėl vasarą sakosi stabtelinti ir pamatanti, koks gražus yra pasaulis… Šeima mokytojai – tai meilė, o vaikai – mūsų pratęsimas… „Klausimas tik, ar mes norime, kad jie būtų mūsų pakartojimas, ar visai kitos savarankiškos asmenybės“, – mąstė ji… Sėkmė mokytojai Virginijai – reikiamu laiku atsidurti reikiamoje vietoje, o laimė – tai būties pilnatvės akimirka. Mokytoja sako, kad atradimai jai kelia euforiją, anot jos, būtent tai ir išgyveno Archimedas, sušukęs „Eureka“. Na, o svajonės visada stovi kelio pradžioje… Apie visa tai ir dar daugiau…

 

Šiemet buvote paskelbta Metų mokytoja, ką Jums tai reiškia?

Tai ir didžiulis džiaugsmas, ir atsakomybė, ir patvirtinimas, kad einu teisingu keliu. Tai – įkvėpimas naujiems darbams, ieškojimams ir atradimams.

 

Galbūt turite ir kitų svarbių laimėjimų, kuriais norėtumėte pasidalyti?

2015 m. buvau įtraukta į pasaulinį leidinį „Kas yra kas“ kaip išskirtinė mokytoja (angl. outstanding teacher). O 2017 m. man buvo apskritai itin sėkmingi. Lapkričio mėnesį Ekonomikos žinių forumo surengtuose inovatyviausių mokytojų rinkimuose laimėjau inovatyviausios Lietuvos fizikos mokytojos apdovanojimą, bet Metų mokytoja – tai didžiausias ir svarbiausias pripažinimas.

 

Kaip tapote fizikos mokytoja? Fizika, tiesą sakant, man visada atrodė ne pats moteriškiausias mokslas, o kaip Jums?

Jeigu prisimintume Mariją Kiuri ir Ireną Žolio-Kiuri, tai turbūt negalėtume teigti, kad fizika yra nemoteriška profesija. Be to, moterų fizikos mokytojų yra daug daugiau negu vyrų. Kitaip yra moksle – ten aiškiai dominuoja vyrai…

Fizika padeda suvokti mus supantį pasaulį ir ieško atsakymo į fundamentalius klausimus: kas mes? Iš kur atėjome? Ir kur einame? Ji nagrinėja ir makropasaulį, ir mikropasaulį – nuo subatominių dalelių iki reiškinių, vykstančių Visatoje. Ar gali būti kas nors labiau jaudinančio?

Šis mokslas man patiko jau mokykloje, jį gerai supratau ir mokėjau, todėl logiška, kad pasirinkau būtent šią sritį.

 

Metų mokytojo premija skiriama ir už pilietiškumo bei žmogiškųjų vertybių ugdymą, ar atrandate laiko ir galimybių fizikos pamokose ugdyti, stiprinti šias savybes?

Pilietiškumas visų pirma yra įsipareigojimas, atsakomybės prisiėmimas už save ir už bendruomenę, su kuria tapatiniesi. Kiekvienų mokslo metų pradžioje kartu su mokiniais aptariame ir surašome sąsiuvinyje bendrus susitarimus. Ir pirmuoju punktu į šį sąrašą mokiniai įrašo, kad tik jie patys yra atsakingi už savo mokymosi rezultatą ir pasiekimus. Mokytoja yra tas žmogus, kuris paaiškins, padės, organizuos mokymo procesą, parinks tinkamas užduotis, bet be paties mokinio pastangų, nusiteikimo, supratimo, kam jam reikia mokytis, rezultato pasiekti neįmanoma. Aš mokau savo mokinius kritiškai mąstyti, filantropijos, skatinu dalyvauti įvairiose akcijose ir tausoti aplinką, kurioje jie gyvena.

 

Kas yra kasdieniai Jūsų palaikytojai, kai sunku ir kai džiugu?..

Šeima ir draugai.

 

Kaip pavyksta „užkrėsti“ mokinius fizika?

Aš dirbu progimnazijoje, todėl fizika mokiniams yra privalomas dalykas. Pamokose mes naudojame išmaniąsias technologijas – planšetinius kompiuterius „iPad“, elektroninius aplankus, įvairias programėles. Aš beveik nenaudoju vadovėlių, mokiniams paruošiu medžiagą ir užduotis elektroniniuose aplankuose, pamokoje jie su QR kodu prisijungia prie elektroninio aplanko ir randa ten visą reikalingą medžiagą. Mokiniams šitokia sistema patinka, nes gali dirbti grupėse arba individualiai savo tempu. Taip pat atliekame daug tyrimų. Tyrimais grįstas gamtos mokslų mokymas ir ryšiai su tikru gyvenimu įprasmina gamtos mokslų mokymąsi. Kai mokiniai naudoja tyrimais grįstus mokymosi metodus, jie pasijunta mokslininkais ir gali įgyti būsimai profesijai reikalingų kompetencijų. Taip skatinamas aktyvumas ir pamokos tampa įdomios, gyvos.

 

Jau kelerius metus kalbama, kad mokiniai mokykloje ruošiasi ne gyvenimui, o egzaminams, kam ruošiamasi Jūsų pamokose?

Tikroji mokyklos funkcija ir yra ruošti vaiką gyvenimui. Problema yra ta, kad mes nežinome, kokiam gyvenimui juos ruošiame. Kai 1990 m. internetas tapo prieinamas visiems, pasaulis pradėjo labai sparčiai keistis. Ypač greitai kuriamos ir tobulėja naujos technologijos. Mes jau įžengėme į ketvirtąją pramonės revoliuciją, kai verslas yra kompiuterizuojamas, o gamyba automatizuojama. Kokių specialybių reikės po dešimties metų? Po dvidešimties metų? Jau dabar aišku, kad reikės robotų programuotojų. O kaip yra su robotika mokyklose? Kiek mokyklų turi robotikos specialistų? Manau, kad jau dabar robotiką reikia įtraukti į mokyklines programas lygiagrečiai su kitais mokomaisiais dalykais. Lygiai taip pat vaikai turėtų būti mokomi programavimo pagrindų nuo pat pirmos klasės.

Kadangi progimnazijoje mums nereikia ruošti vaikų egzaminams, galime labiau susieti savo mokymą su gyvenimu, dažniau vesti pamokas už mokyklos sienų, atlikti tyrimus gamtoje, daugiau laiko skirti žaidimais ir problemomis grįstam mokymui. Mokykloje taip pat diegiame ir netradicinius mokymosi būdus – integruotą teminį mokymą ir mokymąsi per patirtį.

 

Iš kur semiatės motyvacijos dirbti? Juk ne tik išdėstote pamokas, bet remiatės inovatyviais mokymo metodais, rengiate pamokų planus ir pan.. Kam Jums visa tai?

Būtų labai nuobodu metai iš metų, diena iš dienos daryti vis tą patį. Kiekvienais metais aš taip pat šiek tiek ūgteliu, sužinau naujų dalykų, kuriuos galiu pritaikyti savo darbe. Tai kodėl šito nedaryti?

 

Sakote, kad pamokoje vadovėlis išvis nebūtinas? Ar neišgirstate replikų iš kolegų dėl savo išskirtinio darbo klasėje? O gal ir juos užkrečiate eksperimentuoti?

Vadovėlis yra gerai. Mokytojas, turėdamas po ranka vadovėlį, jaučiasi saugus, vadovėlyje yra viskas – teorija, pasitikrinimo klausimai, užduotys. Tačiau šiuo metu aplinkui yra tiek daug įdomios informacijos, kurios į vadovėlį nesutalpinsi. Todėl būna daug įdomiau ir vaikams, ir man ieškoti kitos medžiagos, ją interpretuoti, galvoti, kaip panaudoti, diskutuoti. Manau, kad ir kiti mokytojai, kurie naudojasi vadovėliais, elgiasi panašiai: šalia vadovėlinės medžiagos pateikia ir kitą… Tikrai tikiu, kad šiais laikais nebėra nė vieno mokytojo, kuris pamokoje tik perpasakoja vadovėlio medžiagą.

Šiandien tiek daug diskutuojama apie mokytojo profesijos prestižą, kaip Jūs jaučiatės?

Visuomenės požiūriu, mokytojo profesija, matyt, – ne itin prestižinė. Tačiau man – tai pats geriausias ir įdomiausias darbas. Mokytojo darbas visada pilnas iššūkių ir problemų, kurias reikia spręsti čia ir dabar. Šiame darbe niekada nebūna dviejų vienodų dienų. Kasmet pas tave ateina nauji vaikai. Šis darbas verčia nuolat mokytis, taip pat ir iš vaikų. Tu nuolat bendrauji su žmonėmis. Kartu tai yra ir labai kūrybiška veikla, nes reikia sugalvoti ne tik įdomias pamokas, bet ir projektus, popamokinius užsiėmimus. Mokytojas visada yra įvykių ir nuotykių sūkuryje. Manau, kad man labai pasisekė, jog kažkada pasirinkau būtent šią profesiją.

 

Jūsų nuomone, ar mokytojo prestižą sustiprins etatinis darbo užmokestis? Ar apskritai atlyginimo didėjimas turi įtakos mokytojo prestižui?

Mes gyvename kapitalistinėje visuomenėje, todėl natūralu, kad geriau apmokamos profesijos yra labiau vertinamos. Dėl etatinio darbo užmokesčio… Šito žingsnio tikslingumą parodys laikas.

 

Skaitome, girdime ir patys susiduriame su tuo, kad vaikų neįmanoma atplėšti nuo informacinių technologijų, Jūsų pamokose vienas pagrindinių darbo įrankių taip pat IT, kodėl?

Technologijos – nebeatsiejama kasdienio gyvenimo dalis. Ir mokykla šioje srityje dar labai atsilieka nuo tikrovės. Į mokyklas jau ateina išmaniosios technologijos, bet ne taip sparčiai, kaip norėtųsi. Ir ne tik vaikai yra neatplėšiami nuo technologijų, jų tėveliai taip pat. Jie juk irgi turi išmaniąsias televizijas ir telefonus, užsakinėja maistą ir prekes elektroninėse parduotuvėse, perka lėktuvo bilietus internetu, keliaudami naudojasi GPS, pasižymi autobuse bilietą priglausdami bilieto QR kodą prie skaitytuvo. Kodėl visa tai neturėtų būti naudojama mokykloje? Seniau tėveliai už blogus pažymius vaikus bausdavo neleisdami eiti žaisti į kiemą. Dabar baudžia uždrausdami naudotis kompiuteriu arba atimdami telefonus. Jau vien tai parodo, koks svarbus dalykas yra technologijos. Todėl savo pamokose ir stengiuosi visiškai išnaudoti technologijas ir išmokyti vaikus tikslingai jomis naudotis.

 

Dabartiniai vaikai įvardijami, kaip Z kartos atstovai, ar galėtumėte įvertinti – jie išties kitokie nei prieš 10-metį? Kaip Jums sekasi su jais sutarti?

Vaikai yra visuomenės atspindys. Kokia visuomenė, tokie ir vaikai. Vaikai yra atviresni, laisvesni, drąsesni, nebijo klausti ir diskutuoti, gerai žino savo teises, yra pragmatiškesni negu prieš 10-metį. Jau nuo ankstyvo amžiaus jie planuoja savo ateitį ir konkuruoja tarpusavyje.

Mokykloje traktuoju juos kaip suaugusius, išklausau nuomonių, visada atsiprašau, jei suklystu, todėl paprastai su mokiniais susikalbu.

 

Kokių asmeninių pomėgių turite?

Mėgstu mokytis kalbų. Gerai moku anglų, vokiečių ir rusų kalbas, galiu susikalbėti lenkiškai, o dabar mokausi ispanų kalbos. Labai patinka keliaujant bandyti suprasti šalies, kurioje esi, kalbą, pajusti niuansus, išmokti pasakyti nors kelis sakinius.

O šiaip visą laisvą laiką skaitau knygas. Esu įvaldžiusi greitąjį skaitymą, todėl skaitau labai daug. Paskutinė įspūdinga knyga man buvo Yuvalio Noah Harari „Homo Sapiens“.

 

Dėkoju už malonų bendravimą…