2020-ieji skirti mokyklų bendruomenėms

Janina Narbutienė-Dzidolikienė
,
VšĮ Klaipėdos laivų statybos ir remonto mokyklos Mokyklos tarybos pirmininkė

„Vaikščiokime išmintu keliu, o ne klaidžiokime.“ (Tėvas Stanislovas)

 

Lietuvos Respublikos Seimas 2020-uosius paskelbė Mokyklų bendruomenių metais, todėl daugelis švietimo institucijų darbuotojų sumanė renginių – buriančių ir aktyvinančių kolektyvą. Tačiau pasaulį sukrėtusi Covid-19 stichija kiekvieno žmogaus atmintyje paliks neištrinamą pėdsaką. Po ilgalaikio karantino, ilgų nerimo savaičių, kai bendravimas buvo maksimaliai apribotas, taikyti nuotolinio darbo metodai, mūsų mokyklos bendruomenė pasiilgo natūralaus, atviro bendravimo.

 

Vos pagarsinus mintį, kad planuojama kelionė, nusitęsė ilgas norinčiųjų keliauti sąrašas. Pasirinktas maršrutas – po vidurio Lietuvą – neatsitiktinis, savo turiniu atliepia mūsų planuose numatytus tikslus Mokyklų bendruomenių, Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metus paminėti.

 

Kelionę pradėjome Radviliškyje – Lietuvos geležinkelių centre – prie trofėjinio garvežio, ten mus pasitiko gidas Albertas Vitartas. Bendruomenei tai artima, juk laivai ir traukiniai savo konstrukcijos ir mechanizmų sudėtingumu – labai panašūs.

 

Gidas papasakojo geležinkelio istorijos raidą Radviliškyje, kai ši traukinių stotis tapo vienu iš pagrindinių modernių geležinkelio mazgų Lietuvoje. Lydimi garvežio ratų dundesio, užsukome į keleivių laukimo salę, papuoštą nežinomo dailininko freska. Prieš karą tokių salių buvo net kelios. Sustojome ir prie vagono, kuriuo radviliškiečiai vežti tremtin. Praėjome pro rašytojo Jono Marcinkevičiaus gimtuosius namus, skaičiuojančius antrą šimtmetį. Išdužę langai ir sukrypęs stogas mena liūdną šio pastato lemtį. Jokio užrašo, jokios lentelės, kad čia gimė ir augo žymus rašytojas, nušvietęs Kražių skerdynių epopėją, Benjamino Kordušo gyvenimą.

 

Nesuskaičiuojamomis geležinkelio bėgių juostomis nepatingėjome užlipti ant tilto. Daugeliui buvo staigmena pamatyti veikiančią pneumatinio pašto sistemą, kuria keliauja dokumentai, o pagal juos formuojami traukinių sąstatai.

 

Iš Radviliškio skubėjome į Šeduvos senąsias žydų kapines. Vaikštinėdami tarp šimtų antkapinių akmenų, išsirikiavusių tvarkingomis eilėmis, klausėmės gido pasakojimo apie būsimą didžiausią muziejų Europoje „Dingęs Štetlas“, atkuriantį žydų diasporos miestelių gyvenimą, jo atidarymas planuojamas 2022 m. Šeduvoje.

 

Mūsų kelionės maršrutas pasuko į Kleboniškių kaimo buities muziejų. Kleboniškiai pradėti kurti XVI a. viduryje, po Šeduvos krašte pravestos valakų reformos. Dabar pastatuose įrengtos ekspozicijos, atkurta ūkininkų buitis nukelia į XIX a. pabaigą. Eksponuojamos ąsočių, bezmėnų, muštokių, ližių, linų šukų, motorų kolekcijos, rodomas ir 1926 m. pagamintas traktorius.

 

Kaime yra veikiantis 1884 m. statytas vėjo malūnas, tad pasimėgavę kaimo  ramybe ir neregėtai gausia autentiška ekspozicija, siauru lieptu skubėjome vėjo malūno, kuris savo sparnais supo laimę apylinkių gyventojams, link.

 

Nors tulpės jau seniai nužydėjo, tačiau neaplankyti Burbiškio dvaro nevalia. Užsukome nusilenkti Vytautui Didžiajam, Adomui Mickevičiui, pasivaikščioti po aukštomis parko liepomis. Malonus sutapimas mums – veikianti paroda „Dvaro elegancija“. Tai 1850–1914 m. drabužių, aksesuarų ir meno kūrinių paroda iš žymaus istoriko, kolekcininko, mados žinovo Aleksandro Vasiljevo kolekcijos. Šią išskirtinę ekspoziciją sudaro 30 kostiumų, 100 aksesuarų ir 25 tapybos darbai. Sužavėti parodos paveikslais, baldais, neįtikėtino grožio aksesuarais puoštomis suknelėmis (vaizduotėje moterys ne vieną ir pasimatavo), lėkėme Šeduvos malūno link.

 

Atsikvėpę nuo kaitros, paragavę Šeduvos malūno patiekalų, pasigrožėję tvenkinio krantų šlaituose žydinčiais kaktusais, kelionę tęsėme Baisogalos, ten laukė dvaro kompleksas, link. Technikos istorijai svarbūs išlikę dvaro architektūros pastatai: vėjo malūnas, spirito varykla ir kalvė. Malūnas vertingas kaip praeities specifinės gamybos paskirties objektas, be to, tai vienas gražiausių mūrinių vėjo malūnų Lietuvoje.

 

Šiuo metu dvare veikia Lietuvos gyvulininkystės ir veterinarijos mokslinio tyrimo institutas. Jo išliekamoji vertė šiandien turi didelę prasmę visos šalies mastu, nes tokių dvarų, kurie būtų pritaikyti ne tik turistų vizitams, bet ir mokslinei tiriamajai bei administracinei veiklai, nedaug.

 

Trumpam sustojome Dotnuvos vėlyvojo baroko stiliaus Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčioje ir vienuolyne. Ten 12 metų Tėvas Stanislovas (Algirdas Mykolas Dobrovolskis) dalijo išmintį ir meilę žmonėms. Bažnyčioje gausu meno vertybių: paveikslų, altorių, skulptūrų. Vienuolyne yra biblioteka ir liturginių drabužių muziejus, įrengta Tėvo Stanislovo celė. Padėkoję poniai Danguolei už atvertus bažnyčios rūsius ir nuoširdžius pasakojimus apie Tėvą Stanislovą, jo surinktus eksponatus, su šia sakraline vieta atsisveikinome.

 

Tolesnis tikslas – Lietuvos geografinis vidurys – 1995 m. Ruoščių kaime oficialiai nustatytas (55°19’ š. pl. ir 23°54’ r. ilg.) ir dideliu laukų akmeniu pažymėtas. Pagal architekto Vytauto Kundroto projektą atgabenti dar du akmenys, simbolizuojantys Žemaitiją ir Aukštaitiją. Kaip tik šioje, išskirtinėje vietoje, buvome numatę pasveikinti net keturis mūsų mokyklos mokytojus, pagilinusius profesines žinias. Profesijos mokytojas Ramūnas Razgus ir socialinė pedagogė Alina Mažeikienė baigė magistro studijas, o mokytojai Ignas Kasparas ir Erika Lapajevaitė – įgijo pedagogo profesinę kvalifikaciją.

 

Vakarėjant kaitri saulė skelbė dienos pabaigą, o mūsų dar laukė gidė Edita Mongirdaitė. Ji buvo nusiteikusi nušviesti nepaprastai įspūdingą Kėdainių miesto istoriją. Senamiestis – valstybės saugomas urbanistikos paminklas, vienas iš septynių Lietuvoje, čia išlikę nemažai vertingų gotikos, renesanso, baroko ir klasicizmo stiliaus pastatų, keturios XV–XVII a. prekybos aikštės, istorinis gatvių tinklas. Evangelikų reformatų bažnyčia ir kunigaikščių Radvilų mauzoliejus. Tai pirmoji 2001 m. atkurta XVII a. LDK didikų kapavietė Lietuvoje, įrengta vienoje iš seniausių ir didžiausių protestantiškų bažnyčių visoje buvusioje Abiejų Tautų Respublikoje. Labai gaila, kad apsilankyti mauzoliejuje nepavyko, nes sarkofagai išvežti į Vilnių (atliekami detalūs tyrimai, identifikuojami palaikai).

 

Atėję iki tilto per Nevėžį, kuris savo vaga sąžiningai miestą dalina aukštaičiams ir žemaičiams, pasivaikščioję siaurutėmis senamiesčio gatvelėmis, akies krašteliu pasižvalgę po Šv. Juozapo bažnyčią, atvėrusia duris tikintiesiems nuo 1766 metų, atsigaivinę vakaro kava ir burnoje tirpstančiu pyragu „Uršulės“ kavinėje, pasukome Klaipėdos link, namų link.

 

Ši ekskursija po ilgų nesimatymo dienų, nelengvų išbandymų karantino metu – labai laukta, dalyviai džiaugėsi galimybe pamatyti Lietuvos grožybes, drauge pabūti netradicinėje aplinkoje, pabendrauti, pasidžiaugti, kad sunkumams ateina pabaiga…

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.