1948 metų trėmimai: gimnazistų laiškai byloja

Prof. dr. Benediktas Šetkus
,
Lietuvos edukologijos universitetas Pasaulio istorijos katedra

1948 m. pavasaris… Po Antrojo pasaulinio karo, kai gimnazijose buvo pradėta mokyti rusų kalbos, daugelis mokinių jau suprato, ką reiškia rusiškas žodis „vesna“. Tai – pavasaris. Pavasaris daugumai tuometinių gimnazistų buvo lauktas po ilgų žiemos šalčių, kada daugeliui jų atvykus iš kaimų į miestą mokytis teko glaustis nuomojamose ir menkai šildomose patalpose. Ir ne tiek svarbu, kad prieš akis dar laukė egzaminai, po kurių turėjo prasidėti taip lauktos vasaros atostogos. Tiesa, nebuvo galima kaime tikėtis ramių atostogų – tėvai ir seneliai jaudinosi, kad verčia juos stoti į kolūkius ir atima gyvulius bei padargus, o miškuose ir kaimuose kartkartėmis aidėjo šūviai, savo galią rodė uniformuoti ir įprastais drabužiais apsirengę ginkluoti vyrai.

 

Tačiau besibaigiantis pavasaris neatnešė lauktos šilumos jausmo ir džiugesio į žmonių širdis. Nelauktai prasidėjo kitas „pavasaris“, „Vesna“ – didžiausias masinis gyventojų trėmimas. 1948 m. gegužės 22–23 d. pagal Maskvoje parengtą planą buvo numatyta iš Lietuvos ištremti beveik 48 tūkst. gyventojų. Plano iki galo įgyvendinti nepavyko – į vagonus ilgai ir varginančiai kelionei sugrūdo beveik 40 tūkst. lietuvių, iš kurių beveik 11 tūkst. buvo vaikai.

 

Didžiausias iš visų pokario laikotarpiu vykdytų sovietų valdžios trėmimų palietė ir Šilalės gimnazijos mokinius, tarp kurių buvo ir mano tėvai. Per 1948 m. trėmimus tėvas Kazimieras rengėsi brandos egzaminams ir tikėjosi studijuoti universitete. Deja, 1945 m. areštuotas brolis Stanislovas „uždėjo ženklą“ ant visos šeimos ir užkirto kelius į aukštąją mokyklą. Paskui tėvas svarstė, kad galbūt vertėtų „išeiti į mišką“, kur jau buvo atsidūrę keletas klasės draugų ir net suolo draugas – tolimas giminaitis. O mama Donata tuo metu ką tik buvo paminėjusi savo tėvo mirties metines. Jo mirties priežastimi tapo enkavedistų ir „liaudies gynėjų“ elgesys. Mamos tėvui buvo liepta greitai kinkyti arklius ir vežti juos į Šilalę, maždaug 16 kilometrų. Pakeliui jis buvo apkaltintas, kad per lėtai jo arkliai bėga ir per lėtai juos veža; jiems mat reikia greičiau nukakti į valsčiaus centrą. Dėl to sumušė ir paliko gulintį ant šlapio kelio ankstyvą pavasarį: jis susirgo ir po kelių dienų mirė. Mama 1948 m. pavasarį neįtarė, kad po metų irgi atsidurs tremiamųjų sąraše. Grįždama iš mokyklos 1949 m. pavasarį buvo įspėta, kad jos šeima tremiama, todėl keletą mėnesių slapstėsi ir išvengė tremties, o jos mama Magdelena buvo ištremta į Irkutsko sritį.

 

Po 1948 m. gegužės mėnesio trėmimų gimnazijos klasėse padaugėjo tuščių suolų. Tūkstančiai kilometrų atskyrė buvusius klasės draugus, kurie liko savo gimtinėje, ir tuos, kurie atsidūrė Irkutsko srityje, Krasnojarsko krašte, Buriatijos-Mongolijos autonominėje respublikoje ar kitur. Mano mamos dvi klasės draugės, kurios būtų turėjusios tuo metu baigti gimnazijos šeštą klasę (t. y. dabartinę dešimtą klasę), buvo priverstos vadovėlį ir rašiklį iškeisti į pjūklą ir kirvį. Atsidūrusios Irkutsko srityje, Centrinio Chazano kaime, kartu su kitais lietuviais buvo įdarbintos miško pramonėje ir turėjo ruošti medieną. Po karo reikėjo daug statybinės medžiagos atstatant sugriautus miestus. Ešelonais mediena iš Irkutsko srities miškų buvo gabenama į Ukrainą, Voronežo ir Kursko sritis. Kai kuriose Irkutsko srities miško pramonės įmonėse lietuviai sudarė darbuotojų daugumą. Tai buvo pigi darbo jėga. Sakoma, kad valdžia vertino lietuvius kaip gerus darbininkus.

 

Prisimenant prieš septynis dešimtmečius vykdytą trėmimą, kilo mintis paviešinti keletą 1948 m. ištremtų iš Šilalės gimnazijos mokinių laiškų, kurie rašyti iš Sibiro mano tėvams. Tegul nenusivilia tie, kurie prieš juos skaitydami tikisi sužinoti apie nepakeliamas gyvenimo sąlygas, apie neapykantą okupantams ar kažką panašaus. Kadangi laiškai buvo tikrinami ir bet kokia valdžios kritika galėjo užtraukti didesnę bausmę, apie tai rašiusieji nutylėdavo. Todėl dažniausiai rašydavo apie darbą, buitį, bendrus pažįstamus, Tėvynės ilgesį (pastaba: laiškų kalba netaisyta).

 

Danut!

Ko nuoširdžiausiai dėkoju tau už laiškutį, kurį jau senokai kaip gavau. Dovanok, kad taip ilgai neatrašiau, nes visą laiką tik į darbą. Šiandien sekmadienis, nutariau žūtbūt parašyti Jums laiškutį ir paklausti, kas naujo bėra pas Jus? Kaip begyvenate, ar visos sveikos ir gyvos? Kaip kitos mergaitės?

Pas mane nieko naujo. Tik kaip, kad mes kad darydavome klasėje, taip ir mes dabar prisiminus tuos laikus, kada buvome kartu, susitardavom per šventes nedirbti ir neiti į klasę, tai mes visos nesutardavome. O čia visai kitaip, sutariame sekmadienį nedirbti ukrainiečiai ir lietuviai, tai taip, vienas žodis, ir neiname. Nori išvaryti su prievarta, o mes kad jau tokioj padėty nebijom, juk vis tiek prasčiau niekur nebebus, neiname ir gatava. Ir nieko nepadaro. Gal toliau, o ligi šiolei nėjome. O kas valgyti mažai teturim, o šilto aprėdo taip pat neturime, juk vis tiek neprabagotėsi, sekmadienį dirbdamas, o dar už sekmadienį nemoka.

Jau šaltoka pas mus. Virš 20 laipsnių, net jau siekia 30 laipsnių. Sniego taip pat jau po truputį yra. Truputį esu peršalusi, nelabai teįdiktuoju, kuosu labai. Kojas gerokai turiu apgraibytas, o rankas mažiau nušalusi. Labai bloga yra su maistu, o dar blogiau su aprėdu. Jau daug kas mirė iš peršalimo. Nušąla kojas, rankas, supunta ir tuoj kaput. Oi kokios jau didelės yra mūsų kapinės, o kokios bebus ligi pavasario. Tik tiek atrodo labai nejaukiai šlapios, krūmais apaugusios, baisu, kad lavoną reikia dėti į vandenį.

Dar pakolkas tebedirbu miške, sunkokas darbas, o atlyginimas mažas.

Tai tiek, lik sveika mano aplankyta, aš pasilieku, gal sakyti invalidė ir nelinksma, kad atskirta nuo Tėvynės.

Bučiuoju karštai –

Zunė

Chazanas, 1948 lap 21

 

 

  1. VIII. 22.

Brangi Donata!

Gyvenk, mylėk, jauna širdie,

Svajok, užmiršk kančių naktis

Žinai, negrįš meteliai tie,

Gyvenk, mylėk, jauna širdie.

Šiandien kaip tik sukanka lygiai penkiolika mėnesių, kai mus ištiko didysis gyvenimo perversmas. Mūsų gyvenimas pasuko kita linkme, kurios mes nelaukėme ir nenorėjome. Liūdna daros prisiminus gražiuosius laikus, bet kartu ir nusiraminame, nes likusieji tautiečiai irgi panašaus likimo laukiasi. O Viešpatie, nejaugi mes taip išnyksime, lyg dūmas, blaškomas vėjo, ir niekas mūsų daugiau neminės, ar mes tiek daug nusikaltę?.. Kas į tai mums atsakys?.. O kiek daug yra tokių vargstančių, tarp kurių yra ir Tavo, Donata, Mama, ji irgi taip pat vargsta, kaip ir mes, o gal ir dar labiau, nes nėra kam duonos uždirbti.

Apie savo gyvenimą aš nieko neturiu parašyti, nes nieko ypatingo pas mus nėra. Esu sveika, dirbu miške prie medžių ritinimo, uždirbu po 250-300 rb ir taip kasdien slenka mano pilkos dienos. Zunikė irgi gerai laikosi, laišką iš Tavęs gavo, bet dar neparašė, nes yra užsiėmusi kitais reikalais. Žinai, Donata, mūsų Sibire jau ruduo. Žolinės rytą buvo tokia šalna, kad nušalo bulvės ir daržovės. Ir šiaip dienos šaltos, vis lyja, o vabalai kanda be gailesčio, net veidai supunta. Tai tiek, Danut, iš savo gyvenimo.

Rašei, Donata, kad pakeitei savo gyvenimą. Mano nuomone, gerai ir padarei, nes esi tikra, kad Tavo gyvenimas apdraustas, ar ne tiesa? Linkiu didžiausios laimės ir pasisekimo naujame Jūsų gyvenime.

 

Tave mylinti draugė Nida

 

 

  1. VIII. 23

Mieloji drauge!

Šį kartą rašau kaip ne savo rankomis, nes vakar berašydama Tau apsirikau ir uždėjau netikrą pavardę. Dovanok, Donata, už tokią begėdystę, nes, žinai, aš senu papratimu nieko nepagalvojus ėmiau ir apsirikau. Aš niekaip negaliu įsivaizduoti Tavęs ir visą laiką man vaizduotėje Tu stovi kaip sena draugė iš jaunųjų dienų.

Daug nerašysiu, nes grįžome iš darbo saulei besileidžiant, o kol pavalgiau, atsiprausiau ir gerokai pritemo, tačiau reikalui esant, vis tiek reikia paspėti padaryti bet kokį darbą.

Žinot, Donata, mūsų Chazanas po truputį mažėja gyventojais, jau daug lietuvių šeimų išvežė. Daugiausiai tokius, kurie buvo viengungiai ir darbingi bei stiprūs. Tarp jų pakliuvo ir Juozas Valantas (jis išvažiavo prieš mėnesį), o Kiržgalviai praėjusią savaitę. Daugiau iš Jūsų pažįstamų, rodos, nieko nepavėžino. Tiesa, iš gretimo „učastoko“ išvežė Labanauskaitę El., iš jos gavau laišką, rašo, kaip gyveną šiaurėje, kur žemė įšalusi, į tą žemę reikia kasti kažkokius kanalus, kur vienos uolos, maistą priveža tik lėktuvas, gyvena namuose, kur negalima stačias stovėti. Tai tokios naujienos pas mus. Baigiau, Danut, nes vėlu. Nuoširdžiausius linkėjimus Tau su Kazeliu ir buvusioms kitąkart draugėms, jeigu Tu jas susitinki.

 

Bučiuoja tave suvargusi Nida

 

Vieni laiškai yra rašyti rašalu, kiti – pieštuku. Viename jų užsimenama, kad sunku gauti popieriaus laiškams. Rašoma, kad mokyklą lankantys vaikai turi sąsiuvinius, bet mokytojai kontroliuoja, kad iš jų nė vienas lapas nebūtų išplėštas. Kai visi lapai prirašomi, tik tuo atveju mokiniui duodamas naujas sąsiuvinis.

Žemiau pateikiu dar vieną laišką, kuris byloja apie 1949 m. kovo 24–27 d. vykdytus trėmimus, pavadintus operacija „Bangų mūša“. Tąkart mano tėvui laišką parašė buvusi klasės draugė pakeliui į tremtį. Ji sugebėjo išsiųsti laišką nuvažiavus vos keliasdešimt kilometrų nuo Tauragės geležinkelio stoties. Laiško autorė nenurodo nei savo vardo, nei pavardės. Matyt, tuo norėdama likti nežinoma, jeigu laiškas patektų į nepageidaujamo asmens rankas (pastaba: kalba neredaguota).

 

Mielos draugės ir draugai!

„Sudiev Lietuva man linksma

Gyvent tavo šalelėj buvo

Širdį man spaudžia

Spaudžia ir griaudžia

Svetimon važiuojant“.

Tylią sekmadienio naktį 2 val. pagaliau pajudėjo mūsų traukinys. Širdys sudrebėjo pagalvojus, kad jis veža mus iš mūsų brangios tėvynės. Traukiniui pajudėjus, pasigirdo raudojimas, nes visų galvose kilo mintis, jog gal paskutinį kartą matome savo tėvynę.

Tiesą pasakius, šiaip žmonės nelabai nusiminę, nes visi tikisi greit sugrįžti. Gal tik aš viena tokia kvaila ir amžinai negaliu nurimti, vien verkiu ir sielojuos, nors tas nieko nepadeda, bet aš kitaip negaliu. Gal per ilgesnį laiką apsiprasiu. O dabar visa aplinka jaudina mane. Už lango skaisčiai šviečia saulutė, linksmai gieda paukšteliai, vaikšto žmonės, o mes sėdime uždaruose vagonuose ir viską stebime tik pro mažą langelį.

O kokie Jūs dar laimingi, mieli draugės ir draugai… Bet nepamirškite brangieji ir mūsų vargstančių.

Daug nerašau, nes tik trumpam sustojome Viduklėje, tai ir noriu pasinaudoti proga.

Viduklė, 1949-III-28.

Jūsų vargstanti draugė

P.S. Kaziuk, perduok Stasiukui laiškelį.

 

1948 m. tremtinių – Šilalės gimnazistų – rašyti laiškai iš Chazano (dab. Centrinio Chazano – aut. past.) paskatino pasidomėti apie toje vietovėje likusius lietuvių pėdsakus. Pateiktame Zunės laiške minimos didelės lietuvių kapinės. Jos iš tikrųjų didelės ir yra viena didžiausių lietuvių laidojimo vietų Sibire, kur išliko tiek daug medinių kryžių. Daug lietuvių palaikų mirusiųjų šeimų nariai maždaug prieš tris dešimtmečius pargabeno į Lietuvą. Tačiau nemažai jų liko ten amžiams. Išliko Centriniame Chazane ir lietuvių statyti mediniai dviejų aukštų namai. Išliko vyriausiųjų vietos gyventojų atmintyje prisiminimai apie darbščius lietuvius. Šių metų pradžioje minėtoje vietovėje gyvenanti Tamara Ivanovna žurnalistui pasakojo apie lietuvius. Ji nuo 1954 m. pradėjo dirbti pradinių klasių mokytoja Centriniame Chazane. Moteris sakė, kad kiekvienoje klasėje tuo metu mokėsi apie dešimt vaikų, kurie buvo atvežti gyvuliniais vagonais nuo Baltijos krantų. Suradusi seną nuotrauką, rodydama pirštu, ji pasakojo apie tuos vaikus ir lietuvius.

Per prieš septynis dešimtmečius vykdytus trėmimus į vagonus prievarta buvo suvaryti daugiau kaip šių dienų Marijampolės visi miesto gyventojai kartu paėmus. Tarp jų atsidūrė ir tūkstančiai mokinių, kurie būdami vyresnio amžiaus privalėjo sunkiai dirbti ir ištverti daugybę negandų.

 

Nuotraukų aprašai:

  1. Šilalės gimnazijos mokinės atlieka gimnastikos pratimus per fizinio lavinimo pamoką, apie 1947 m. Kelios nuotraukoje matomos mokinės 1948 m. gegužės 22–23 d. buvo ištremtos į Sibirą
  2. Šilalės gimnazistai prie namo, kuriame nuomojosi kambarį 1946 m. Drabužiai byloja apie to meto nepriteklių
  3. Kunigundos Kuizinaitės 1949 m. rašyto laiško iš Centrinio Chazano, Irkutsko srities, vokas
  4. Centriniame Chazane gyvenančios mokytojos Tamaros Ivanovnos rankose nuotrauka, kurioje įamžinti ir jos buvę mokiniai lietuviai. Nuotrauka iš https://holicin.livejournal.com/14631846.html (2018-01-16)
  5. Kryžiai ant lietuvių kapų Centrinio Chazano kapinėse. Nuotrauka iš https://holicin.livejournal.com/14631846.html (2018-01-16)
  6. Antkapinis paminklas Centrinio Chazano kapinėse. Nuotrauka iš https://holicoiin.livejournal.com/14631846.html (2018-01-16)

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.